„Metropolitan Opera“ dienoraštis: nuo vaikiškos operos iki naujojo sezono planų

Geriausiu pasaulio operos teatru tituluojama Niujorko „Metropolitan Opera“ nustebina kiekvieną, kuris tik įžengia pro įspūdingas pastato duris Linkolno centre. Jame įsikūrusios vienos geriausių koncertinių salių Niujorke, taip pat teatras ir Julliardo šokio, dramos ir muzikos mokykla.

2018 metus „Metropolitan Opera“ pradėjo Engleberto Humperdincko opera vaikams „Jonukas ir Grytutė“. Dvi teatro žvaigždės Lisette Oropesa (Grytutė) ir Dolora Zajick (Gertrūda) spektaklyje sukūrė įspūdingus vaidmenis. Spektaklio dirigentas Donaldas Runnicles pasižymėjo puikia orkestro valdymo technika. Orkestras žiba beveik kiekvieną vakarą ir jau daugelį metų nesusilaukia kritikos dėl atlikimo kokybės.

Sausio 2-ąją scenoje buvo parodyta Franzo Leháro operetė „Linksmoji našlė“, kur pagrindinę Hanos Glavari rolę atliko Susana Graham. Šis nuostabaus grožio spektaklis, kurį režisavo režisierė Susana Stroman, jau keletą metų po premjeros sėkmingai rodomas dėl itin charakteringos Brodvėjaus teatrui choreografijos, kuri žavi žiūrovus tiek klasikiniu baletu, tiek klasikiniu šokiu.

Sausio 3 d. buvo rodoma Giacomo Puccinio operos „Toska“ premjera. Po didelės nesėkmės 2009-aisiais (tada buvo pristatytas naujasis operos pastatymas, kurį publiką nušvilpė dėl itin modernių sprendimų scenoje), teatro vadovybė aršiai reiškė savo nuomonę, jog viskas eina pirmyn ir teatrui reikalingi modernūs spektakliai. Teatro vadovas turėjo omenyje 1985 m. pastatytą itin įspūdingą Franco Zeffirellio operos interpretaciją, kuri tiksliai vaizdavo Vatikano baziliką ir garsėjo savo masinėmis scenomis. Iš repertuaro pašalinus šį spektaklį, visus aštuonerius metus naujoji „Toska“ buvo kritikuojama ir mažai lankoma, tačiau vis tik galiausiai nugalėjo genialiojo Pučinio muzikos magija. 2016 m., patvirtinus 2017–2018 m. sezono planus ir premjeras, buvo nuspręsta pastatyti naująją „Toską“, kuri spindėtų ryškiau nei garsiojo italų režisieriaus pastatyme. Deja, publikai teko nusivilti, nes iš Didžiosios Britanijos kilęs režisierius Davidas McVicaras tik sukūrė F. Zeffirellio pastatymo kopiją, kurią kritikai pavadino kiču. Dar viena šio pastatymo nesėkme tapo atlikėjų sudėtis. Pirmasis iš šio metų sandūrai numatyto projekto pasitraukė tenoras Jonas Kaufmannas, esą nepanorėjęs ilgam išsiskirti su trimis savo vaikais. Netrukus „dėl asmeninių priežasčių“ atsisakė dainuoti ir latvių sopranas Kristīne Opolais, o jai pavymui „iškrito“ sutuoktinis dirigentas Andris Nelsons. Pastarąjį turėjo pakeisti Jamesas Levine‘as, tačiau kilus skandalui dėl seksualinio priekabiavimo, jis buvo nušalintas. Jau prasidėjus repeticijoms susirgo baritonas Brynas Terfelis, turėjęs dainuoti Skarpiją. Laimei, solistai Sonya Yoncheva, Vittorio Grigolo ir Zeljko Lucic sukūrė tikrą šventę operos mylėtojams. Sausio 27 d. opera buvo tiesiogiai transliuojama ir Lietuvos žiūrovams „Forum Cinemas“ kino teatre.

„Figaro vedybos“, nuotr. iš „Metropolitan opera“ archyvo

Sausio 4 d. scenoje puikavosi didingoji Wolfgango Amadeus Mozarto opera „Figaro vedybos“. 2014 m. įvykusi naujojo pastatymo premjera tapo bene didžiausiu to sezono sėkmės simboliu ir ne vien dėl to, jog pastatymui dirigavo žymusis teatro dirigentas Jamesas Levine‘as. Kaip ir premjeroje, taip ir šiame sezone, narsiojo Figaro vaidmenį atliko baritonas Ildaras Abdrazakovas.

Sausio 8 d. buvo parodytos veristinės Pietro Mascagni ir Ruggiero Leoncavallo operos „Kaimo garbė“ bei „Pajacai“. 2015 m., įvykus šių operų premjerai, publika audringomis ovacijomis sutiko atlikėjus, tačiau išėjus nusilenkti režisieriui bei visai kūrybinei komandai ovacijos pritilo, atsirado keli piktesni šūksniai. Taip buvo aiškiai parodyta, jog modernūs operų pastatymai nėra priimtini, ypač tada, kuomet senoji spektaklio interpretacija yra tokia graži, klasikinė ir pritraukia į teatrą minias žiūrovų. Dėl to „Metropolitan Opera“ jau kelerius metus susiduria su finansinėms problemomis ir žiūrovų stygiumi. O štai repertuare jau daugiau kaip 30 metų besilaikantys spektakliai yra teatro sėkmės garantas, leidžiantis išparduoti visą, net 4 000 žiūrovų talpinančią, salę. Deja, per paskutinius 10 metų iš 15 tokių spektaklių repertuare liko vos keli. „Kaimo garbė“ ir „Pajacai“ taip pat pateko į naujų pastatymų fabriką. Senosios dekoracijos bei rekvizitas be skrupulų buvo išmestos, o keli įspūdingiausi daiktai bei kostiumai atsidūrė archyve. Visgi naujoji „Kaimo garbė“ ir „Pajacai“ žavi tuo, jog šios nieko bendra turinio prasme neturinčios operos režisieriaus Davido McVicaro pastatyme buvo sujungtos į vieną. „Kaimo garbėje“ veiksmas vyksta mažame miestelyje XX a. 1-ajame dešimtmetyje, kur jaunos poros meilė pasibaigia keršto troškimu ir mirtimi, o štai „Pajacai“ vaizduoja tą patį miestelį, bet jau po 30-ties metų, kai linksminti vietos gyventojų atklysta cirko artistai. Abiejose operose pagrindinius vaidmenis sukūrė garsusis tenoras Roberto Alagna.

Kitas sezono sugrįžimas buvo Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyro“ pirmasis pasirodymas po 2 metų pertraukos. Gražus ir komiškas spektaklis rodomas jau beveik keletą sezonų be pertraukos – jis buvo vienas pirmųjų, kuris į apytuštę salę, neskaitant susidomėjimo naująja „Toska“, pritraukė daugybę žmonių. Pagrindinę Nemorino partiją spektaklyje dainavo Matthew Polenzanis, o štai solistui Davide‘ui Luciano šis spektaklis tapo dainavimo „Metropolitan Opera“ scenoje pradžia.

Sausio 22 dieną buvo parodyta Giuseppės Verdžio opera „Trubadūras“. Įspūdinga ir sudėtinga čigonės Azučenos partija šioje operoje buvo patikėta solistei Anitai Rachvelishvili, kuri prieš ketverius metus sudainavo pagrindinę rolę operoje „Kunigaikštis Igoris“, o pernai debiutavo Karmen vaidmenyje. Tai buvo pirmas kartas per tris dešimtmečius, kuomet kerštingos čigonės vaidmenį perėmė kita solistė. „Trubadūras“ yra viena iš sėkmingiausių „Metropolitan Opera“ teatro rodomų operų.

Per sausio mėnesį teatre parodytas 31 spektaklis. Taip pat įvyko keletas radijo transliacijų.