„Metropolitan Opera“ dienoraštis: grandiozinė „Semiramidė“ ir nepakartojamas 2018–2019 m. sezonas

Lietuvai švenčiant valstybės atkūrimo 100-metį, švenčia ir Niujorkas bei viso pasaulio operos mylėtojai. „Metropolitan Opera“ vasario 15-ąją paskelbė savo naująjį 2018–2019 metų sezoną, kuris bus jau 134-asis.

Vasario mėnesį publika turėjo galimybę stebėti operas „Kaimo garbė“, „Pajacai“, „Trubadūras“, „Meilės eliksyras“, „Parsifalis“, „Semiramidė“, „Bohema“ ir „Madam Baterflai“. Daugeliui pasaulio operos teatrų tai būtų viso sezono spektakliai, o „Metropolitan Opera“ šias grandiozines operas parodė vos per 20 dienų. Operos „Meilės eliksyras“, „Bohema“, „Trubadūras“, „Kaimo garbė“ ir „Pajacai“ bei „Madam Baterflai“ yra vienos populiariausių ir dažniausiai statomų visame pasaulyje, o štai didingasis Richardo Wagnerio 5 valandas trunkantis ir retai pasaulio scenose rodomas „Parsifalis“ bei iškilminga ir sudėtingiausių arijų kupina Gioachino Rossini opera „Semiramidė“ (trukme prilygstanti R. Wagnerio operoms) yra kietas ir sunkiai įkandamas riešutėlis net tokiam teatrui kaip Met‘as.

Operos „Semiramidė“ naujojo pastatymo premjera po ilgos pertraukos įvyko 1990 m. lapkričio 30-ąją. Režisierius Johnas Copley, scenografas Johnas Conklinas, kostiumų dailininkas Michaelas Stennettas ir šviesų režisierius Gilas Wechsleris sukūrė tikrą stebuklą, susirinkusią publiką šokiravusį milžiniška ir sunkiai suvokiama prabanga, kokios teatras nebuvo matęs jau beveik dešimtmetį, nuo garsiosios Franco Zeffirelli „Bohemos“ premjeros laikų 1981-aisiais. „Semiramidės“ veiksmas vyksta žymiuosiuose kabančiuose Babilono soduose, tad galima įsivaizduoti, ką pavyko sukurti teatro scenoje, žinant, jog „Metropolitan Opera“ vienai savo premjerai nebijo išleisti net ir 30 mln. JAV dolerių (palyginimui – 2010–2015 metais vykusi Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcija kainavo 20 mln. eurų).

Šis operos „Semiramidė“ sugrįžimas į teatro sceną yra išskirtinis tuo, jog šis monumentalus veikalas grįžta po 27 metų pertraukos. Dešimtys talentingų teatro butaforų bei rekvizitininkų praleido keletą mėnesių, atnaujindami Johno Conklino dekoracijas ir Michaelo Stennetto kostiumus, siekdami užtikrinti, kad jie atrodytų lygiai taip pat, kaip per premjerą. Kostiumų siuvykloje 110 meistrų komanda atkūrė 230 individualių drabužių. „Mes buvome maloniai nustebinti, kai pamatėme, kad kostiumai yra nuostabios formos net ir po šitiek metų“, – sakė kostiumų padalinio vadovė Elissa T. Iberti. Jos komanda pradėjo rengtis šiam atgimimui dar praėjusią gegužę, kuomet pirmą kartą į teatrą atkeliavo kelios dešimtys spektaklyje naudojamų kostiumų. Pirmą kartą pamačius kostiumų būklę teko juos visus peržiūrėti ir nuspręsti, kuriuos teks tik atnaujinti, o kuriuos persiūti iš naujo. „Laimei, mums nereikėjo kurti nieko naujo choro artistams, – pažymi E. T. Iberti, – bet mes atkuriame daugybę kostiumų, skirtų pagrindiniams personažams. Norint atlikti tokį darbą, teko perversti daugybę archyvų, jog viskas būtų padaryta kuo tiksliau. Peržiūrėjome originalius Michaelo Stennetto kostiumų eskizus, taip pat įvairias pastabas apie audinius. Šios pastabos buvo rašytos statant premjerą ir konsultuojantis su žymiausiais to meto pasaulio dizaineriais“, – paaiškina ji. „Žinoma, mes stengiamės išlaikyti kuo originalesnes kostiumų versijas, bet kartais turėjome atnaujinti audinius ir pabandyti rasti sąsajas su šiomis dienomis“ [1].

Dvejais aukštais aukščiau už siuvyklą esančios dekoracijų dirbtuvės taip pat susidūrė su iššūkiais. Jų vadovas Robertas Moody panašiai reagavo į scenografijos atkūrimą. Tačiau, palyginti su kostiumais, nuo pat pradžių buvo aišku, jog butaforų darbas bus kur kas sunkesnis. „Daug scenografijos elementų, gulėjusių sandėliuose beveik 30 metų, buvo visiškai sunaikinti“, – sako R. Moody, kuris jau 15 metų yra „Metropolitan Opera“ dekoracijų ir rekvizito skyriaus viršininkas.

„Semiramidė", nuotr. iš „Metropolitan opera“ archyvo

Kita vasario mėnesio naujiena buvo sena dovana visiems šio teatro gerbėjams – kaip ir kiekvienais metais, „Metropolitan Opera“ vasario viduryje paskelbia kitų metų sezoną, kurio peržiūra užtrunka geras kelias savaites. Kasmet kuriant kito sezono repertuarą, kurio apytiksliai planai būna parengti jau prieš kelerius metus, kyla daug problemų. Šįmet jų taip pat pasitaikė. Vienas iš didžiausių smūgių teatro bendruomenei buvo Roberto Rattray‘aus mirtis. Žmogus, kuris daugiau nei 30 metų buvo atsakingas už teatro meno tarybos reikalus, buvo pagrindinis ramstis, į kurį remdavosi net teatro rėmėjai ir valdžia, skirstydami premjerų biudžetą ar solistų honorarus. Antra, teatras vis dar neatsigauna po skandalo, kilusio gruodžio pradžioje dėl dirigento Jameso Levine‘o seksualinio priekabiavimo prieš beveik 50 metų.

2018–2019 m. sezonas iškilmingai prasidės rugsėjo 24-ąją Darko Tresnjako režisuotu nauju Camille‘o Saint-Saenso operos „Samsonas ir Dalila“ pastatymu, kurio antrojoje sudėtyje 2019-ųjų gegužę debiutuos ir lietuvis Vaidas Vyšniauskas, prisistatantis slapyvardžiu Kristian Benedikt.

Kitą sezoną teatras pristatys net 4 naujus grandiozinius pastatymus. Lapkričio pradžioje publika turės galimybę išvysti šiuolaikinio amerikiečių kompozitoriaus Nico Muhly operos „Marnie“ interpretaciją, iš karto po jos seks didingoji ir itin prabangi (teigiama, jog pastatymo kaina jau dabar viršija 40 mln. JAV dolerių sumą) Džiuzepės Verdžio „Traviata“, o naujuosius metus teatras kvies sutikti su žaviąją Franco Cilea opera „Adriana Lecouvreur“.

Be šių naujų pastatymų į sceną grįžta net 20 senų spektaklių. Beje, nei vienas jų 2017–2018 metais nebuvo rodytas. Vadinasi, teatras per 2 metus publikai pristato net 40 skirtingų veikalų. Į sceną po pertraukos grįžta „Aida“, „Bohema“, „Karmen“, „Tito gailestingumas“ (nerodytas nuo 2012 m.), „Karmeličių dialogai“ (nerodyta nuo 2013 m.), „Don Žuanas“, „Falstafas“, „Mergina iš Vakarų“ (nerodyta nuo 2011 m.), „Pulko duktė“, „Jolanta. Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“, „Užburtoji fleita“ (kalėdinė versija, valandos trukmės, skirta vaikams), „Mefistofelis“ (nerodytas nuo 2000 m.), „Otelas“, „Perlų žvejai“, „Pelėjas ir Melisanda“ (nerodyta nuo 2011 m.), „Rigoletas“, „Toska“, „Apsiaustas. Sesuo Andželika. Džanis Skikis“ (nerodyta nuo 2009 m.) ir visas įspūdingas R. Vagnerio Nybelungo žiedas („Reino auksas“, „Valkirija“, „Zygfridas“ bei  6 valandas trunkanti „Dievų žūtis“). Sezone „Metropolitan Opera“ parodys net šešias operas prancūzų kalba, 15 operų italų kalba, keturias vokiškas operas bei du spektaklius gimtąja anglų kalba. Visiems puikiai žinomas operas teatras į repertuarą įtraukia gelbėdamas finansinę savo padėtį. Šiems pastatymams naudojamos tos pačios dekoracijos, be to, jos visada pritraukia pilną salę žiūrovų. Dažniausiai spektaklis per sezoną parodomas apie 8–10 kartų. Retos operos, kaip A. Boito „Mefistofelis“ bus parodytos vos kelis kartus, tačiau sezono puošmenos „Aida“, „Bohema“, „Karmen“, „Don Žuanas“, „Rigoletas“, „Traviata“ bei „Toska“ vidutiniškai bus rodomos net po 15 kartų. Įdomu, kad šis sezonas bus pirmasis per ilgą teatro istoriją, kuomet publika neišvys nei vienos Džoakino Rosinio operos.

Kaip jau ir įprasta, „Metropolitan Opera“ kūrinius matysime ir viso pasaulio kino teatruose, taip pat ir Lietuvoje, kur bus parodytos 10 operų. Visgi transliacijų metu nepamatysime nei vieno lietuvių atlikėjo.

Mūsų šalies operos mėgėjai neturėtų liūdėti, jog nuostabūs kūriniai pasilieka tik už Atlanto ar kino ekranuose. Lietuvoje vis dažniau statomos retos mūsų regione operos, kurios pasaulyje rodomos beveik kasmet. Dalia Ibelhauptaitė prieš kelerius metus pastatė Claude‘o Debussy operą „Pelėjas ir Melisanda“, o visai neseniai ir didingąjį „Samsoną ir Dalilą“. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras 2015 m. publikai parodė graudžiąją Piotro Čaikovskio „Jolantą“. Tad belieka palinkėti daugiau gerų pastatymų Lietuvai, o „Metropolitan Opera“ – į savo nepakartojamą Meką kviestis daugiau lietuvių.