Nemoki rašyti – nerašyk. Kelios mintys apie operą „Post futurum“

Ignotas Vilkas 2018-03-07

Šiuolaikinis kūrinys visada susilaukia didžiulio susidomėjimo, o ypač tada, kada būna pristatomas sustabarėjusioje ir itin klasikinėje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje.

Minint valstybės atkūrimo šimtmetį LNOBT savo žiūrovus pakvietė į Gintaro Sodeikos dviejų veiksmų operą (!) „Post futurum“, kurios premjera įvyko kovo 2 ir 3 dienomis. Šioje vietoje iš karto reikia kelti klausimą, ar du vakarus pilna lankytojų teatro salė tikrai matė operą, nors visas dvi valandas solistai operiniu balsu tik kalbėjo? Jeigu ne teatro choras (meno vadovas ir dirigentas Česlovas Radžiūnas), šią operą būtų galima pamiršti. Choristų veiduose tikrai matėsi nuostabus ir nepriekaištingas darbas, jie plastiškai ir efektyviai judėjo ir šoko, prapultin pasiimdami didįjį kunigaikštį Vytautą (kurį spektaklio kūrybinė komanda nusprendė pavaizduoti kaip pirmąjį Lietuvos transvestitą). Vytauto paėmimo pragaran finale choro arija „Jis gali, jis gali, jis turi tokią galią...“ buvo viena iš trijų visame spektaklyje nuskambėjusių gražių ir melodingų arijų. Visgi kyla klausimas, kiek melodijos tebuvo ir šioje arijoje, jeigu choras tik trypė kojomis ir aštuonis kartus kartojo kelias eilutes, susidedančias iš maždaug dviejų natų.

Betgi minėdamas Vytautą jau užbėgau veiksmui už akių. Opera prasideda nuo Dievo ir Šėtono pokalbio. Šias pagrindines roles kovo 2-ąją atliko Mindaugas Jankauskas ir Liudas Norvaišas, o kovo 3-ąją – Rafailas Karpis ir Egidijus Dauskurdis. Reikia paminėti, jog solistai visą laiką dainuoja su mikrofonais. Be jų jie būtų neišsivertę, ypač E. Dauskurdis, kurio itin žemas bosas kitaip nesigirdėtų. Kalbant apie vaidybą – M. Jankauskas savo šėtonišką partiją atliko daugiau nei tobulai, pradedant nuo jo pirmo pasirodymo scenoje iki pat finalinio riksmo signatarų rūmų balkone, kuomet kaltino Dievą, kad šis jį apgavo.

Spektaklio esmė ta, jog pas visatos platybėse dviratį minantį Dievą po klajonių po žemę atvyksta Šėtonas. Šėtonas sužinojęs, jog Dievui nuobodu, siūlo pažaisti žaidimą. Sukant ruletę iškrenta pirmoji tema – terorizmas. Dievas kategoriškai atkerta, kad ši tema neįdomi. Antrąjį kartą pasirodo žodis Lietuva. Dievas teigia, kad neprisimena tokios šalies. Šėtonas trumpai papasakojęs apie nepatenkintus ir šimtmetį švenčiančius gyventojus siūlo šventine proga juos apdovanoti arba nubausti. Dievas sutinka ir prasideda jų kelionę į žemę. Tuomet publika pamato nuogas scenos konstrukcijas, keičiamas dekoracijas bei vaikštančius darbininkus.

Pagrindiniai herojai nusikelia į viduramžius, scenoje pamatome Vytautą (solistas Žygimantas Galinis), kuris visus kaltina savo tėvo nužudymu ir pasikėsinimu į jį patį. Istorijoje išlikęs faktas, jog Jogailos kalinamas Vytautas persirengė kambarine ir pabėgo, tačiau kūrybinė komanda tai pateikė itin pikantiškai. Šėtonas Vytautui pasako, jog po keturių šimtų metų lietuviai siūlys karaliumi būti vokiečiui, o didysis kunigaikštis negali tuo patikėti. Po konflikto Vytautas patenka į pragarą, scena transformuojasi ir išvystame daktarą Joną Basanavičių, kurį persekioja jo mirusios žmonos Gabrielės Eleonoros vėlė. Po meilės ir sentimentų kupinos scenos prasideda tikrų tikriausia istorijos pamoka, kuomet signatarai su plunksnomis mūrų stoja prieš vokiečius su kardais. Taip rodomas kelias iki 1917 metų gruodžio 11 dienos deklaracijos pasirašymo. Valandą trukęs veiksmas baigiasi kiek banaloku, bet publikai patikusiu Velnio ir Dievo pasakymu „paragaukite saldaus šokolado ir velniškai brangaus šampano“.

„Post futurum", nuotr. M. Aleksos

Na, o antroji dalis rodo įvykius nuo minėtos deklaracijos iki vasario 16-osios akto. Antra veiksmo pusė vėl grąžina žiūrovus pas J. Basanavičių. Įdomu tai, jog velnias siūlo tautos didvyriui parduoti sielą dėl mylimosios grįžimo į žemę, tačiau šis nesutinka. Tada Šėtonas klausia apie tautą ir pasakoja, kas laukia lietuvių, pasitikusių laisvę. Rodomos vaizdo projekcijos nuo sovietų okupacijos iki pat sausio 13-osios įvykių. J. Basanavičius sutinka su viskuo, nes, anot jo, „norėdamas laisvės, turi ką nors paaukoti“. Patriarcho vaidmenį pirmajame spektaklyje atliko Eugenijus Chrebtovas, o antrame – Dainius Stumbras, kuris savo stotu buvo kur kas panašesnis į patriarchą. Visgi E. Chrebtovas dainavo kur kas geriau ir, atrodo, partija buvo tinkamesnė jo balsui.

Spektaklio dekoracijos ir kostiumai tiesiog alsavo Lietuvos didybe. Kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė ir scenografas Gintaras Makarevičius puikiai įvaldė emociją, kurios reikalavo režisierius Oskaras Koršunovas. Spektaklio pradžioje publika mato ore skrendančią žirafą, kuria režisierius ir scenografas norėjo pavaizduoti kūrybinio darbo pradžioje atsirandančias ir tuoj pat išnykstančias idėjas, kurios būna įdomios vos kelias sekundes, tačiau tuoj pat pasirodo kaip visiška nesąmonė. Publiką turėjo sužavėti ir spektaklio finale pasirodę signatarų namai, kurie buvo atkurti iki smulkiausių detalių.

Libreto autorius Sigitas Parulskis daugelį sužavėjo savo scenine kalba ir tam tikrais senosios lietuvių kalbos intarpais. Gaila, jog muzika tų intarpų neatspindėjo. Apmaudu, kad šimtmečio proga teatras renkasi ne tradicinius, kad ir pasenusius Vytauto Klovos „Pilėnus“, kurie muzika gali lygiuotis su kai kuriomis Džakomo Pučinio operomis, bet kuria nacionalinę operą, kuri nė sudilusios skatiko neverta. Iš šono stebint atrodo, kad Gintautas Kėvišas (kurio nei vardo, nei pavardės nesinori rašyti iš didžiosios raidės, ir kuris išdrįso pasirodyti teatre per premjerą) specialiai išleido milžiniškus pinigus spektaklio atsiradimui, kurio muzikinė pusė yra labai silpna (norint atlikti partijas ar taisyklingai pagroti užrašytą muziką reikia dirbti tikrai ne savaitę ir ne dvi) ir pabėgo iš teatro, visą trupę palikęs tvarkytis su užgriuvusiais rūpesčiais. Džiugu, jog teatras turi naują vadą, kuris, tikėkimės, ves geru keliu ir tokių brutalių bei nereikšmingų veikalų daugiau nestatys.