Rasa Jančiauskaitė dalinasi kalėdinio vartotojo portretu.
Šiandien „Kably“ žiūrėjau Artūro Areimos pastatytą Heinerio Müllerio „Hamletmachine“ ir net nežinau, nuo ko pradėti. Pasirodo, galima pastatyti spektaklį, kuris būtų mažiau nei nieko. Kuris būtų mažiau nei perskaitymas.
Viktoriją Damerell sutikau prieš mėnesį, kai Kompozitorių namuose ji pristatė savo ir Gailės Griciūtės bendrą darbą – garso instaliaciją „Akių gimnastika“. Tądien Viktorija vaišino lęšių troškiniu ir vynu, bei kvietė apsilankyti už kelių dienų atsidarysiančioje parodoje „Kasablanka“. Mes pasikalbėjome.
Moters ir kūrybos komplikuoti santykiai – Rasos Jančiauskaitės vizualiniame akiratyje.
Lapkričio 16 – gruodžio 2 d. Taline vyko didžiausias Baltijos šalių kino festivalis „Juodosios naktys“, kuriame šiais metais pagrindinius prizus laimėjo Rubénas Mendoza, Margaux Bonhomme, Marija Kavtaradzė ir Jaanis Valkas.
Pasipiktinusios publikos replikos Kanuose, išspyrusios festivalio persona non grata Larsą von Trierą lauk prieš septynerius metus, kai jis vienoje konferencijoje prisipažino simpatizuojąs Hitleriui, metė dar vieną akmenį į jo „žudikas esti manyje“ daržą. Tema du jour – „Namas, kurį pastatė Džekas“.
Nuogo moters kūno vaizdavimo tradicija, skaičiuojanti kone 500 metų akademinėje tapyboje ir skulptūroje, šiuolaikinių menininkų darbuose vis labiau tolsta nuo pastangos reprezentuoti idealumą, istorinio laikmečio suformuotą tobulų proporcijų kanoną. „Krematoriume“ duris atvėrusioje parodoje „Nepatogus trikdymas“ menininkė Krista Kurilionok drąsiomis ir ironijos nestokojančiomis formomis reflektuoja moteriškumą kaip dar vieną iliuzinę tapatybę „post-tiesos“ pasaulyje.
Rasa Jančiauskaitė rubrikoje #Pabarstukai apibendrina, koks buvo lapkričio mėnuo.
Paskutines dienas skaičiuojantis ruduo išsiskyrė vasaros mėgdžiojimu, sukėlusiu siurrealistinius atgalinės laiko tėkmės pojūčius. Vos spėjus perprasti šią naują būseną, ji traukiasi, užleisdama vietą pilkosioms masėms: debesų, šaltojo sezono paltų, skėčių... Tik taip nutiko, kad pilkumą šį kartą taikliai užgožė paraleliai prasidėjęs „Gaidos“ manifestas, skelbiantis laiko tėkmei nepavaldžius aktualiosios muzikos fenomenus.
„Absoliučiai vienkartinis akimirkos aktas“, – taip savo autorinį kamerinių kūrinių koncertą (lapkričio 7 d. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje) apibūdino kompozitorė Onutė Narbutaitė. Pati komentuodama kūrinius, jų kontekstus, kompozitorė koncertui suteikė ir dar vieną išraiškingą bei autentišką kūrybos balsą.
Holivudui nenutrūkstamai kuriant filmus, kurie įžvalgesniam žiūrovui vis dažniau kelia „kur aš jau tai mačiau?“ abejonę, į sceną drąsiai žengia Skandinavijos kinas, kuris ir visko mačiusius žiūrovus ekrano akivaizdoje priverčia muistytis kėdėje. Savita estetika, tematika ir turinio gyliu išsiskiriančiai skandinaviško kino tradicijai priskiriamas ir iraniečių – švedų režisierius Ali Abbasis. Naujausias jo filmas „Riba“ (Gräns) atstovaus Švediją 91-uosiuose Oskarų apdovanojimuose, geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
Pėstieji prieš įžengdami į važiuojamąją dalį ir eidami ja turi vengti bet kokių veiksnių, kurie atitrauktų dėmesį nuo aplinkos ir trukdytų įsitikinti, kad eiti saugu. Žilvinas Bražukas apsvarsto įvairius variantus, kas dar, be mobiliųjų telefonų, galėtų trukdyti.
Festivalio „Vilnius Mama Jazz“ rengėjai ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos teorijos katedra organizavo projektą „Vilnius Mama Jazz recenzijų konkursas“, skirtą LMTA studijuojantiems jauniesiems muzikologams bei kitų specialybių studentams. Dalyviai rašė straipsnius apie kurį nors vieną festivalio koncertą. Skelbiame konkurso dalyvių recenzijas.
Festivalio „Vilnius Mama Jazz“ rengėjai ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos teorijos katedra organizavo projektą „Vilnius Mama Jazz recenzijų konkursas“, skirtą LMTA studijuojantiems jauniesiems muzikologams bei kitų specialybių studentams. Dalyviai rašė straipsnius apie kurį nors vieną festivalio koncertą. Skelbiame konkurso dalyvių recenzijas.
„Garso teatras“ – tai pirmą kartą ir, pasak rengėjų, ne paskutinį, Lietuvoje vykstantis garso meno festivalis, apjungiantis vaizduojamojo, performanso ir garso meno praktikas. Festivalio organizatoriai Armantas Gečiauskas ir Tadas Stalyga į Panevėžį sukvietė eksperimentinio garso kūrėjus iš daugelio pasaulio šalių. Čia jiems buvo atvertos teatro erdvės darbų atlikimui ir eksponavimui.
Kai jau buvo ėmęs kankinti nuobodulys, apsilankiau Tarptautinėje šiuolaikinio meno Rygos bienalėje „Riboca“. Ir čia prisiminiau, ką gali menas – suprasti tave ir padėti pačiam suprasti save ir savo aplinką.
Šiame chaotiškame pasaulyje ramybės neranda pagrindiniai Paweło Pawlikowskio filmo „Šaltasis karas“ veikėjai Viktoras ir Zula. Jų vargai dėl įvairiausių gyvenimo kompromisų tampa pasakojimo ašimi.
Spalio 28-ąją dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pasirodė vienas žymiausių JAV perkusijos ansamblių „Mantra Percussion“. Nesitikėjau, kad pirmą ir kol kas vienintelį kartą Baltijos šalyse pasirodę perkusininkai surinks tokią gausią publiką. Salė buvo sausakimša, o koncertas tikrai ne tradicinis.