Apie atvirą kūrybą, nekantrumą ir bandymus iš naujo pažinti kasdienę tikrovę

Viktoriją Damerell sutikau prieš mėnesį, kai Kompozitorių namuose ji pristatė savo ir Gailės Griciūtės bendrą darbą ­­– garso instaliaciją „Akių gimnastika“. Tądien Viktorija vaišino lęšių troškiniu ir vynu, bei kvietė apsilankyti už kelių dienų atsidarysiančioje parodoje „Kasablanka“. Grįžusi googlinau Viktorijos kūrybą ir atradau paveikias formas, medžiagas, garsą. Panorau giliau pažinti, suvokti Viktorijos darbus.

Mes pasikalbėjome. Dalinuosi.

Idėja ir medžiagiškumas. Kur ieškai įkvėpimo naujam kūriniui?  Kada atsiranda medija?

Įkvėpimo paieškos man atrodo gan keistas užsiėmimas. Nevaikštau po miestą ieškodama motyvų ir niekaip kitaip savęs neskatinu, tačiau aplinkos stebėjimas yra natūrali mano kasdienybės dalis. Iš to ir kyla idėjos kūriniams. Pavyzdžiui, kūrinys „Seansas“ atsirado man fantazuojant apie dalykus, vykstančius viename sporto klube, kurį dažnai pakeliui praeidavau. Taip pat mano kūriniai dažnai pratęsia vienas kitą – vieno projekto procese šalutiniai sumanymai gali virsti pagrindiniais kitame ir taip toliau. Medžiagos atsiranda sekdamos konkrečios idėjos logika, stengiuosi atrasti balansą tarp to, kas būtina ir tarp to, kas  atsitinka netikėtai ar yra šiokia tokia užgaida.

Kokios temos, problemos atsikartoja Tavo darbuose?  

Turbūt mano kūriniuose atsikartoja poreikis vis iš naujo pažinti savo kasdienę tikrovę. Nors kai kam mano kūriniai gali pasirodyti kaip kritika jos atžvilgiu, pirmiausia mane domina intriga – kaip suintriguoti pačią save, kad vienas ar kitas reiškinys iš banalaus ar varginančio taptų netikėtu, žadinančiu vaizduotę, juokingu. Džiaugiuosi, kai pavyksta palikti kūrinį atvirą – kai jame nedominuoja nei ironija, nei naivumas ar, pavyzdžiui, piktdžiuga, bet visi vienu ar kitu kampu turi šansą sužėrėti paviršiuje. 

Tavo internetiniame puslapyje (http://viktorijadamerell.com/) atradau sau artimą darbą „CARAMEL“. Papasakok apie jį.

„CARAMEL“ buvo mano baigiamasis skulptūros bakalauro kūrinys. Sunku apie jį kalbėti, nes jis buvo kuriamas jame pabūti, patirti fiziškai. Pagrindiniai jo elementai buvo pasvirusios grindys ir balso įrašas. Pavadinimas atsirado iš kito įrašo, kuriame niūniavau tokią nostalgišką Alaino Delono ir Dalinda‘os dainą „Paroles, paroles“. Pradžioje norėjau, kad instaliacijoje skambėtų jis, bet kai persigalvojau, dainoje minima karamelė liko, kaip nuoroda į karamelinę linoleumo dangą. Tame kūrinyje nemažai tokių švelniai apčiuopiamų asociacijų, ir toks elementų dėliojimas kūryboje man iki šiol artimas.  

Kuris savas darbas Tau yra artimiausias?

Dažniausiai artimiausiu darbu yra tas, kurį kuriu ar tik ką užbaigiau. Šiuo metu tai instaliacija „Severija“, kurią pristatau NDG parodoje „Kolega iš kitos genties“, kuruojamoje Eglės Mikalajūnės. Apie kūrinių sėkmingumą nelabai galiu kalbėti, ne tik todėl, kad šiuo klausimu esu per daug šališka, bet ir todėl, kad kažką užbaigusi galiu tuo pasidžiaugti tik tą minutę, kartais savaitę, o tada grįžta tas pats poreikis toliau dirbti, tarsi nieko dar ir nebūčiau įgyvendinusi.

Viktorija Damerell, nuotr. E. Staniulevičiūtės

Garso praktikos ir balsas. Kaip atradai garso mediją?

Pradėjau naudoti savo balsą, nes ieškojau man priimtinų būdų dirbti su tekstu. Pati rašau ir tekstus pristatau meno projektuose, bet atsiradusi kitoje pusėje tampu labai nekantria žiūrove. Parodoje dažnai negaliu susitelkti prie daugiau nei kelių sakinių, taigi versti kitus jaustis taip pat prie savo kūrinių man atrodė tiesiog nesąžininga. Turėdama tai minty, pradėjau eksperimentuoti su skaitymais, ieškoti gyvesnių, labiau betarpiškų teksto pristatymo formų. Pradžioje pasitelkdavau ir kitų balsus, bet greitai supratau, kad mano pačios turi ženklų privalumą – yra visada pasiekiamas ir jį daug paprasčiau valdyti. Be to, ši praktika netikėtai pasirodė ir labai man artima. Todėl greitai nuo teksto „atlikimo“ perėjau prie atvirkštinio proceso – dabar dažniau pačius tekstus pritaikau savo balsui.  

Garsas ir objektas – kaip šiuos elementus komponuoji, randi bendrus vardiklius?

Naudoju garsą ar objektus, ar video, ar piešinius kaip vieno koliažo detales. Kartais jie tampa gan darnia pora. Pavyzdžiui, kai ruošėmės pristatyti „Eye Gymnastics“, Kompozitorių namuose buvusius interjero baldus sugalvojau panaudoti kaip garsui formą suteikiančią struktūrą. Ji padiktavo ir pačią klausymosi logiką. Atėję iš arti apžiūrėti mūsų sukurtos baldų kompozicijos, parodos lankytojai aktyvuodavo judesio daviklį, kuris įjungdavo įrašą. Panaši situacija buvo su kūriniu „I force myself“. Audio įrašui sukūriau geometrinę formą, prie kurios pritaisiau vibruojančius garsiakalbius. Taip visa skulptūra tapo garso kūnu.

Tu dirbi ir su kitais menininkais. Papasakok apie bendrus kūrybos procesus, ieškojimus.

Tiesą sakant, „Eye Gymnastics“ yra pirmas ir kol kas vienintelis bendras mano kūrinys. Su kompozitore Gaile Griciūte susipažinome kai ji pakvietė mane būti skaitove jos kurtoje operoje „Honey, Moon!“. Tada pirmą kartą teko pabūti ir atlikėja – iki tol savo balsą naudojau tik pačios projektuose. Ta patirtis mums abiem paliko gerą įspūdį, taigi po kelių mėnesių vėl susitikome darbui kartu Žeimių dvaro rezidencijoje. Anksčiau galvojau, kad negalėčiau bendradarbiauti kūryboje. Tiesa, kartu su menininke Ona Juciūte kuruojame parodas ir jau kurį laiką mėgaujuosi šiuo mūsų duetu, visgi kurti meno kūrinį kartu atrodė visai kas kita. Kuravime esti atstumo tiek kitų, tiek savo kūriniams, o bendroje kūryboje tenka daug labiau apsinuoginti – kai kalbi apie idėjas dar visai jų užuomazgoje. Iki tol savo balso kūrinius įrašinėdavau viena, todėl darbas su Gaile buvo šioks toks žingsnis iš komforto zonos. Labai tuo džiaugiuosi, nes tai pastūmėjo ir mūsų gyvam pasirodymui Žeimių dvare vykusioje parodoje „Bio-fantomasiški seansai“.

Viktorija Damerell, „Eye Gymnastics", nuotr. L. Skeisgiela

Papasakok kaip formuluojate parodų koncepcijas su Ona Juciūte. Kiek Tavęs, kaip kūrėjos, yra Tavo kuruotose parodose?

Šios praktikos man glaudžiai susijusios. Kadangi pradėjome kuruoti tiesiog norėdamos parodyti savo pačių kūrinius, natūraliai ieškojome sau įdomių, forma ar požiūriu artimų kolegų darbų. Taip atsirado paroda „Per Plauką“, o po jos – „Padori paroda“. Šią kuravimo iš menininkių pozicijos praktiką tęsiame ir toliau. Tai nereiškia, kad būtinai pradėsime nuo savo pačių darbų, bet apskritai pirmenybę teikiam konkretiems kūriniams ir tarp jų atsirandančioms sąsajoms, o nei iš anksto suformuluotai parodos idėjai. Dabar ruošiamės trečiajai kartu rengiamai parodai, kuri įvyks Šiuolaikinio meno centre vasarį ir pristatys jaunų menininkų kūrybą iš Lietuvos, taip pat Vokietijos, Anglijos, Italijos bei Danijos.