Gaidos laiko juostoje

Paskutines dienas skaičiuojantis ruduo išsiskyrė vasaros mėgdžiojimu, sukėlusiu siurrealistinius atgalinės laiko tėkmės pojūčius. Vos spėjus perprasti šią naują būseną, ji traukiasi, užleisdama vietą pilkosioms masėms: debesų, šaltojo sezono paltų, skėčių... Tik taip nutiko, kad pilkumą šį kartą taikliai užgožė paraleliai prasidėjęs „Gaidos“ manifestas, skelbiantis laiko tėkmei nepavaldžius aktualiosios muzikos fenomenus. 

28-ąjį kartą vykęs muzikos festivalis išsiskyrė turinio gausa – visų renginių metu buvo atlikta daugiau nei 100 muzikos kūrinių, galimai klausytojams tapusių šimtu inspiracijų. Atlikėjų ir jų ansamblių įvairumas taip pat tapo savotiška inspiracija: koncertuose pasirodė tiek Lietuvoje gerai žinomi orkestrai bei šiuolaikinę muziką garsinantys ansambliai, tiek ir specialiai „Gaidos“ festivaliui suburti kolektyvai, pasaulyje garsūs atlikėjai ir elektroninės muzikos kūrėjai. Pirmieji festivalio koncertai, pristatę klausytojams gerai žinomas atlikėjų grupes („Chordos“, „Synaesthesis“) „Gaidos“ laiko juostoje evoliucionavo į vis mažiau nuspėjamus susitikimus su „Mantra Percussion“, Markusu Stockhausenu, Phillu Niblocku, „Kanding Ray“ ar „Mouse on Mars“ kuriamu skambesiu. Tačiau mikroplanu ši evoliucija artikuliuojama pačiame pirminiame festivalio atskaitos taške – naujoje ,,The Language of the Future” (liet. „Ateities kalba“, 1984 m.) versijoje, kurioje autorė Laurie Anderson jungia šių dienų socialines, politines ir asmenino gyvenimo istorijas.

Performatyvaus meno ikona L. Anderson Lietuvoje pasirodė antrą kartą, prieš tai 2012 m. sostinėje atlikusi kūrinį „Dirtday”. Jei vis tik reiktų apibūdinti šią kūrėją vienu žodžiu, veikiausiai taikliausiu epitetu taptų daugialypė. Ilgiau užtruktų mėginimas įvardinti meno šaką, prie kurios menininkė nebūtų prisilietusi. Tačiau dar 1983 m. Davido Sterritto publikuoto straipsnio antraštė „Laurie Anderson pasakojimą laiko svarbiausia savo pasirodymų dalimi“ atvirai išreiškia pačios autorės poziciją. Pasakojimas tikrai yra Laurie kūrinių ašis, jungianti visas kompozicijoje pasitelkiamas medijas, veiksmus, gestus... Pasakodama istoriją ji – natūrali, nekurianti jokio personažo. Natūrali ir atvira. Turbūt dėl to „The Language of the Future“ pasirodymo stebėtojas pasijuto netikėtai betarpiškai – Laurie tarsi kalbėjosi su kiekvienu klausytoju individualiai. 

Laurie Anderson, nuotr. D. Matvejevo

„Žodžiai – pati svarbiausia visko dalis. Jei juose nėra daug prasmės, turiu sunkumų su viskuo kitu“ – minėtame straipsnyje sakė autorė. Ši sąveika organiškai padarė įtaką koncerte atlikto kūrinio istorijoms – jos visos bendražmogiškos, svarbios, Laurie gvildenamos subtiliomis kalbos intonacijomis, pasitelkiant atmosferinius garso fonus ar išraiškingą video medžiagą. Tačiau žvelgiant plačiau, visas pasakotojos iškeliamas problematikas jungia viena tema – praradimas. Politikoje tai – sveiko proto ir orumo netektis, buityje – autorinių darbų, buvusių patvinusiame rūsyje permirkimas, o artimiausioje Laurie aplinkoje – atsisveikinimas su dvidešimt vienerius metus trukusio pokalbio pašnekovu, gyvenimo draugu Lou Reedu. Būtent pastarajam praradimui autorė dedikavo aukščiausią vakaro emocinį tašką pasiekusius kūrinio epizodus. Skambant L. Reedo dainuojamų eilučių įrašui, Laurie griežia savo elektriniu smuiku solo, sukurdama šviesią elegiją judviejų sąjungai, kuri akivaizdžiai vis dar tęsiasi. Arba čia pat perskiria laukinio žirgo karčius, kaip baltoji gervė išskleidžia sparnus, linguoja rankomis lyg debesys – L. Reedo, buvusio taip pat ir Tai Či meistru, atminimui scenoje ji atlieka kelis šio kovos meno judesius, persmelktus poetiškumo. Šie epizodai – vos kelių pasakytų frazių, bet svarbių gestų ir didelės emocinės užkrovos sankloda.

Pirmasis „Gaidos“ vakaras užkodavo tolimesnės programos naratyvą, kuomet kiekvienas renginys tapo nauja istorija, įtraukiančia klausytoją ir priverčiančia apie jį mąstyti. Tačiau tą vakarą susikūręs autoriaus, atlikėjo ir klausytojo ryšys liko išskirtiniu prisiminimu, vis iškylančiu bemąstant apie dabar jau kitų metų laukiantį manifestą. O šįkart jam jau atsitraukus, tenka iš lėto sugrįžti į įprastinę laiko tėkmę – juk visgi ji teka į priekį.