Filharmonijos scenoje karaliavo būgnų komplektas

Spalio 28-ąją dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pasirodė vienas žymiausių JAV perkusijos ansamblių „Mantra Percussion“. Nesitikėjau, kad pirmą ir kol kas vienintelį kartą Baltijos šalyse pasirodę perkusininkai surinks tokią gausią publiką. Salė buvo sausakimša, o koncertas tikrai ne tradicinis. Kada paskutinį kartą roko koncerte matėte net keturis būgnų komplektus? O ar regėjote tiek Filharmonijos scenoje?

„Mantra Percussion“ muzikantai yra vadinami „supermenais“, mat per intensyvios muzikinės veiklos ir kūrybos metus amerikiečių grupė užsakė ir/arba pirmą kartą atliko daugiau kaip 40 naujų kompozicijų mušamiesiems. Sekmadienio programa taip pat buvo unikali. Koncerte skambėjo specialiai ansambliui parengta Iannio Xenakio kompozicijos „Okho“ versija. Deja, ši versija nesužavėjo, nes būgnų komplekto solinukas ir naudotos lėkštės, rodėsi, skambėjo aštrokai. Originaliai šis kūrinys parašytas trims džembėms ir didžiajam bosiniam būgnui. Pirmiau išklausius pastarąją versiją, koncerte pateiktajai trūko subtilumo, švelnesnio bei duslesnio tembro. Tik tomai ir bosinis būgnas (savo garsu neprilygstantis didžiajam) simbolizavo afrikietiškosios muzikos aidą. Kūrinyje, vis dėlto, paliko įspūdį atlikėjų ansamblio išlaikytos pauzės ir po jų einančių stambių natų unisonas, kas parodė ansamblio atsidavimą repeticijoms.

Ypatingai įsiminė antrasis, Tristano Pericho kūrinys „Observations“. Ne veltui kompozitorius pelnė apdovanojimų už originalų sumanymą, jungiantį vieno bito elektronikos elementus su tradicinės muzikos formomis. Pirmąkart gyvai teko išgirsti krotalių, savo skambesiu savotiškai primenančių orkestrinius varpelius, ir šešių kanalų vieno bito muzikos derinį.

Samo Pluta‘os kompozicija „Four Sixes“, pagrįsta kanono principu, vizualiai buvo labai įdomi, nes stebint šešis atlikėjus buvo galima matyti, kuomet atsiranda nauja kanono linija ir kaip jos persipina tarpusavyje, kaip vietomis sutampa. Pjesėje nuo pavienių akcentų palaipsniui buvo pereita į tirštą poliritminį kontrapunktą. Kadangi pagrindinis instrumentas buvo medinės plokštelės, užgaunamos kietomis lazdelėmis, tai kūrinys skambėjo aštriai ir ekspresyviai. Dramatizmo pridėjo paskutinėje padaloje skambėjusios lėkštės, tomai ir gongas.

„Mantra Perkussion“, nuotr. šaltinis filharmonija.lt

Antrąją dalį pradėjęs būgnų komplektų duetas atliko Stevo Reicho „Music for Pieces of Wood“ aranžuotę. Originaliai kūrinys yra sukurtas penkioms suderintų medžio kaladėlių poroms. Menkomis išraiškos priemonėmis autorius formuoja stulbinančio sudėtingumo ritminį ir metrinį audinį. Čia sudėtingumo ir ekspresijos įnešė pasirinkimas kūrinį atlikti būgnų komplektais. Taip dar daugiau spalvų įgavusi S. Reicho muzikinė medžiaga žymiai sparčiau nei originale plėtojo melodinę ir ritminę tekstūrą, kol galiausiai ji tapo itin tanki. Pamažu kompozicinis principas buvo „apgręžtas“, kol atlikėjai grįžo prie pirminio metronominio ritmo.

Amerikiečių ansamblio atlikta Michaelio Gordono kompozicija „Tree-oh“ nustebino ir tapo viena to vakaro favoričių. Originaliai parašytas trims smuikams, kūrinys kur kas geriau nuskambėjo pasitelkus vibrofonų tembrą. Minimalistinis žaidimas sužavėjo savo nuolatine kaita ir kai kur gerai atpažįstamomis populiariomis akordų slinktimis. Kompozitoriui vikriai užsliuogus ant scenos, publika ėmė gausiai ploti. Matyt, kūrinys maloniai ir pakankamai lengvai šioje programoje susiklausė daugumai.

Vis dėlto, didžiausias simpatijas laimėjo viena pagrindinių festivalio kompozitorių Julia Wolfe su savo kūriniu „Dark Full Ride“. Šypseną kėlė būgnų gerbėjos atradimas, kuriuo ji itin pasimėgavo savo kompozicijoje. Kompozitorė būgnininko Davido Cossino studijoje atrado, kiek daug skirtingų sąskambių galima išgauti užgaunant skirtingą lėkštės vietą, pirmas septynias kūrinio minutes skyrė tik lėkštėms. Pirmiausia grojo vien tik hi-hat lėkštės (su pedalu), vėliau įsijungė crash ir ride lėkštės, kuriomis grojant buvo išnaudoti kone visi užgavimo būdai, išskyrus lazdelės braukimą lėkštės šonu, taip išgaunant šaižų cypimo garsą. Įstojus visoms lėkštėms, po kiek laiko prisijungė būgnai.

Savo ilga pauze po pirmos dalies, kurią meistriškai užlaikė ir nuostabiu unisonu pradėjo antrą dalį, būgnininkai papirko publikos simpatijas. Vėliau viskas peraugo į nesutampančių tempų kakofoniją. Kartkartėmis buvo girdėti Lotynų Amerikos ritmai, taip pat vietomis perkusininkų kvartetas ritmais klausytojus nukeldavo į roko koncertą. Tokia per kraštus trykštanti energija palydėjo publiką į vėsų sekmadienio vakarą.

Vis dėlto, programos klausytis nebuvo taip lengva, kaip tikėjausi. Visuomet sunku vertinti kūrinius tik mušamiesiems, jei keli instrumentai savo muzikine medžiaga yra lygiaverčiai. Juk pastaroji sudaryta tik iš 40-ies ritminių formulių – rudimentų – įvairiausių derinių bei pauzių. Atpažįstant šiuos derinius muzika tampa repetityvi, tačiau, ką visa tai reiškia? Ypatingai, jei tai šiuolaikinė muzika...

„The New York Times“ ansamblį apibūdino kaip „šviežios energijos šaltinį“. Klausydama šiuolaikinių kūrinių būgnams jaučiau būtent tokios energijos antplūdį. Susimąsčiau, kodėl gi nepažįstami ir tikrai nelengvi kūriniai atrodė tokie artimi? Žinoma, galime tai paaiškinti dar vaikystėje užkoduota mūsų natūralia pažintimi su ritmais, tačiau šio koncerto metu aš naujai atradau elektronikos ir minimalistinių formų reikšmę man. Koncerto pertraukos metu pašnekovo iš Austrijos pasakyta mintis gražiai įprasmino girdėtą muziką. Jis atskleidė, jog koncerte lankosi norėdamas išgirsti šių laikų klasikinę muziką. Tą vakarą pagaliau susiformavau ganėtinai aiškų minimalizmo vertinimą. Supratau, kad pati instinktyviai juntu technologijų ir mašinų paliktą neišdildomą žymę mano suvokime. Gal dėl to mašinistinė, minimalistinė muzika skambėjo taip natūraliai. Gal todėl prie gerai pažįstamos Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadėjaus Mozarto, Liudviko van Beethoveno ir kitų kompozitorių muzikos, labai natūraliai prisidėjo ir Stevo Reicho, Julios Wolfe, Philipo Glasso kūryba.