Audialinės patirtys „Garso teatro“ festivalyje

„Garso teatras“ – tai pirmą kartą ir, pasak rengėjų, ne paskutinį, Lietuvoje vykstantis garso meno festivalis, apjungiantis vaizduojamojo, performanso ir garso meno praktikas. Festivalis vyko lapkričio 9 ir 10 dienomis Juozo Miltinio dramos teatre, kuriame susirinko garso meno gerbėjai iš visos Lietuvos (tačiau auditorijoje neabejotinai buvo ir ne vienas nemokamu teatro renginiu susidomėjęs panevėžietis). Festivalio organizatoriai Armantas Gečiauskas ir Tadas Stalyga į  Panevėžį sukvietė eksperimentinio garso kūrėjus iš daugelio pasaulio šalių. Čia jiems buvo atvertos teatro erdvės darbų atlikimui ir eksponavimui. Man teko lankytis antrojoje festivalio dienoje. Panevėžio dramos teatre išgirdau garso praktikų eksperimentų ir jau nebe eksperimentų, pristatytų įvairiose erdvėse: nuo šalto teatro koridoriaus iki pagrindinės scenos.

Erdvinis patyrimas po teatro scena

Suintrigavo teatro pogrindžio erdvėje pristatyta Antano Dombrovskij garso skulptūra. Skulptūrą sudarė ant ašies ratu besisukanti garso kolonėlė ir kūrėjo sukonstruota garso bangas nukreipianti sistema. Lyg ir turėtum skirtinguose erdvės kampuose girdėti garsą kitaip, tačiau išklausiusi skulptūrą iš visų pusių, didelio skirtumo nejutau. Apraše nurodoma, kad autorius tiria erdvinį garsą, visgi dalyvaujant skulptūros patyrime nebuvo aišku, koks erdviškumo aspektas nagrinėjamas. Erdvinio garso sistemų komponavimo idėja nėra nauja, tačiau tokioje mechaninėje teatro pogrindžio erdvėje kūrinys atrodė ypatingai; visgi manau, kad kaip tik ji neleido atsiskleisti erdvinio garso aspektams. Antano skulptūra man priminė Nyderlanduose gyvenančio garso menininko Roberto Pravda efektingas erdvines, garso sistemomis manipuliuojančias skulptūras.

Multisensorinė patirtis ant scenos

Betyrinėdama teatro erdves atradau Tado Stalygos instaliaciją „Always an I, Never a One“. Atsiguliau į medžiaga aptrauktą šviečiančią medinę konstrukciją tarsi į lopšį. Iš viso instaliacijoje buvo aštuonios vietos, kiekviename lopšyje pritaisytos ausinės klausymuisi. Atsigulęs jauti kitų žmonių judesį – kada jie pakyla ar pajuda; susisupi į pritaisytą užklotą, jaukiai ir saugiai jautiesi, panyri į kūrinio provokuojamą patyrimą.  Tadas minėjo, kad ši instaliacija visų pirma buvo pristatyta miške. Įsivaizduoju, kad tokiame kontekste šis kūrinys galėtų pasijusti dar stipriau. Bet pristatyta ir „Garso teatro“ festivalyje, atviroje erdvėje ant scenos, instaliacija paliko kūnišką prisiminimą. Tikriausiai kūrinio patyrimas visu kūnu, atsipalaidavimas, pasitikėjimas konstrukcija yra pagrindinės gilaus įspūdžio priežastys. Ausinėmis transliuojamas garsinis objekto turinys – tai garso pasivaikščiojimas (soundwalk). Tačiau pavieniai, neryškūs garsai (o galbūt ir aplūžusios ausinės) man trukdė pilnai patirti kūrinį. Teatro aplinkos garsai patyrimo metu buvo gerai girdimi ir susitelkti į garsinį pasivaikščiojimą buvo neįmanoma. Anotacijos, kurių pasigedau viso festivalio metu, pateiktos nebuvo, o pačiai konceptualios instaliacijos idėjos įskaityti man irgi nepavyko. Tačiau kūniškas patyrimas liko, o ir tema pokalbiui su Tadu atsirado.

Tadas Stalyga, „Always an I, Never a One“, nuotr. organizatorių

Inkilai tamsiame koridoriuje į vidinį kiemą

Dar prieš festivalį lankiausi muzikos instrumentų, kurie buvo pristatyti garso objektų ekspozicijoje, kūrėjo Simono Nekrošiaus dirbtuvėje. Simonas tikrai myli savo kūrinius, jais tiki, ieško, ir, sako, ieškos toliau. Žinomi menininko darbai – savadarbiai muzikos instrumentai, sukonstruoti iš medžiagų, rastų gatvėje. Jie išlaiko aiškią estetinę liniją, žavi savo paprastumu. „Jei instrumentas, objektas atrodo kaip inkilas – taip jį ir pavadinu“ – man aiškino Simonas. Kūrėjas pristatytais instrumentais įprastai atlieka muzikinius performansus, tačiau festivalyje jie buvo eksponuojami kaip garsiniai objektai. Patirtį sustiprino vaizdinis elementas – šalia garso, kurį skleidžia mechanizuotais motoriukais skambinamos instrumentų stygos, veikė sinchronizuotos kaitrinės lemputės, kurios, instrumentui pradėjus skambėti, įsižiebė. Tai išryškino objektų (garsinį) atsiradimą ir išnykimą –  instrumentui nutilus, muzikinis objektas tampa beveik nematomu dėl koridoriaus erdvėje vyraujančios tamsos. Tačiau, turiu prisipažinti, dar neatradau savo priėjimo prie šių kūrinių – garsiniu aspektu medžiaga nėra išieškota ar intriguojanti, instrumentų mechanizmas paprastas ir aiškus; estetika visgi išlieka ryški ir patraukli... Vis prisimenu gilų įspūdį palikusius Simono skulptūrinius objektus „plojimai“ ir „strykas“, pristatytus TSEKH galerijoje „< 35“ parodoje šią vasarą. Numanau, kad šie objektai galėtų tapti įdomius sąskambius kuriančiais instrumentais – juos pamačiusi pradėjau svarstyti, kaip skambėtų Simono „stryku“ griežiamas styginis instrumentas – stebėdama skulptūrą ėmiausi kurti menamą muziką.

„Id M Theft Able“  glitch spit stepas

Įsimintinas buvo šiuo metu Europoje gastroliuojančio amerikiečio muzikos performansų kūrėjo ir atlikėjo „Id M Theft Able“ pasirodymas. Atlikėjas improvizavo ant įgarsintos medinės dėžės priklijuotais ir sukonstruotais buitiniais objektais; garsui išgauti taip pat buvo naudojami radijas (epizodiškai leidžiamos vietinės radijo stotys), CD grotuvas, puodelis, biliardo kamuoliukai. Pastaraisiais buvo skambinami erdvės paviršiai: stalas, medinės grindys, garso kolonėlės ir festivalio dekoracija – trys kineskopiniai televizoriai, kurie virto trigarsiu melodiniu instrumentu ir muzikine prasme,  ko gero, tapo konvencionaliausiu pasirodymo epizodu – epizodu su aiškia, tonalia melodine linija. Muzikinio pasirodymo pagrindas – atlikėjo burna išgaunami garsai, tembriniu ir ritminiu atžvilgiu labai (!) kompleksiški ir išradingi, priminė elektroninės šokių muzikos ritmus. Draugai šį žanrą praminė glitch spit stepu. Visas pasirodymas sutelpa į objektų muzikos ir muzikinio absurdo estetikas, į atlikėjo burną, ir tikrai į mėlynąjį kelionių lagaminą. Šis amerikiečių kūrėjas pasirodė artimas Armo Agharta‘os taikomiems muzikinės medžiagos netikėtumo ir kontrastavimo principams. Kaip pats Arma „Facebook“  post’e įvardino „Id M Theft Able“ – „mano temos performeris“. 

Tėtis Arma Agharta

Armantas Gečiauskas – vienas žinomiausių lietuvių garso menininkų, „Pasidaryk pats“ (DIY) bendruomenės narys ir šio festivalio tėtis. Jo kūryba spinduliuoja formos bei raiškos priemonių laisve ir absurdiškumu. Kaip ir tikėjausi, festivalio metu Armanto pristatytas pasirodymas kėlė džiugesį ir neleido atitraukti dėmesio nei akimirkai. Muzikinis performansas buvo paremtas absoliučiai netikėtais kontrastais: muzikavimą guminiu žaislu keitė pėdomis skambinami elektroniniai instrumentai, triukšmo garso masę pertraukė energingas atlikėjo šauksmas, trukęs bent 20 sekundžių. Į pasirodymą buvo įtraukti ir žiūrovai: Armantui jiems įteikus tautines juostas, po akimirkos pasirinktieji jau laikė atlikėjo vadžias. Džiugi buvo valanda. Taip nesąmonės ir tapo sąmone, nenorma – norma. Įdomu, kokia bus absurdo samprata po kokio dešimtmečio...

Armo Agharta'o performansas, nuotr. organizatorių

Eriko Alalooga‘o garso machnizmai

Estų kūrėjo Eriko Alalooga performansas uždarė 2018 m. „Garso teatro“ festivalį. Vizualiniai intriguojantys muzikos instrumentai, paruošti pasirodymui pagrindinėje teatro salėje, sudomino vos įžengus pro festivalio duris. Savadarbiai instrumentai pagaminti ir  medžio ir geležies detalių žadėjo įspūdingą, festivalį apibendrinantį pasirodymą. Deja, pasirodymas kiek nuvylė: muzikinio performanso metu buvo loop’inami perdirbti primityvių mechaninių instrumentų garsai, ryšis tarp klausytojams matomų mechaniškai veikiančių muzikos instrumentų ir girdimos muzikinės medžiagos buvo aiškus tik epizodiškai, o dėl objektų  pobūdžio (instrumentai užima visą scenos plotą) sudaromas įspūdis, kad jie – muzikinio veiksmo pagrindas. Taigi instrumentai vizualūs, tačiau performanso veiksme nepateisinti. Kaip muzikos kūrėja matau plačias Eriko instrumentų panaudojimo galimybes, tačiau muzikiniu aspektu tiek medžiaga, tiek kompozicija buvo neišvystytos. Na, o virš ant scenos vykstančio muzikinio performanso grafoprojektoriumi buvo transliuojama jaunos merginos gyvai kuriama vizualizacija. Mergina naudojo darbo įrankius ir, kaip supratau, siekė išryškinti nuorodą į savadarbio meno estetiką. Visgi pagrįsto ryšio tarp veiksmo ant scenos ir projektuojamo ant ekrano neapčiuopiau, o mintyse sukosi patarlė sviestas margarinuotas.

„Facebook“ renginio aprašyme teigiama, kad Erikas „intensyviai tiria ryšį tarp žmogaus ir technologijų“. Festivalyje pristatytame pasirodyme „Black Hole Sucks“  tokia meninio tyrimo kryptis neatsiskleidė. Perskaičiusi aprašymą prisiminiau menininką, kuris tikrai sėkmingai nagrinėja šią temą savo kūryboje – kompozitorių Stefaną Prinsą. Pavyzdžiui, kūrinyje „Infiltrationen“ (2009/2014) kompozitoriaus sukurta kompiuterinė programa gyvai atsitiktinumo principu generuoja partitūrą, kuri atvaizduojama atlikėjų kompiuterių ekranuose; šiame kūrinyje technologija nurodo gaires atlikėjų improvizacijoms. Tuo tarpu Erikas gyvai valdė savo sukurtų mechaninių instrumentų veikimo laiką, manipuliavo jų išgaunamais garsais. Taigi technologija įtakos muzikiniam procesui neturėjo, o kaip įprasta, buvo atlikėjo instrumentu.

Ir visgi „Garso teatras“ paliko labai gilų įspūdį. Džiugu, kad toks tarptautinės reikšmės eksperimentinio meno renginys vyksta Panevėžyje ir pritraukia žiūrovus iš visos Lietuvos. Šis festivalis savo inovatyvumu, meninių idėjų ir jų pristatymo kokybe prilygo ryškiausiems Lietuvoje vykstantiems naujosios muzikos festivaliams. Tik skirtumas tas, kad „Garso teatre“ pristatytos meno idėjos ir jų raiškos formos – tikrai naujos ir aktualios.