„Kino pavasaris“ vėl žadina ne tik siekiančią atbusti gamtą, bet ir gero kino mėgėjus. Dviem savaitėms kinomanai „užsidaro” salėse ir žiūri nekomercinio kino kūrinius. Šiame „Kino pavasaryje“ sužibėjo jaunosios lietuvių kino kūrėjos Marijos Kavtaradzės juosta „Išgyventi vasarą“. Neseniai vykusiame Talino kino festivalyje „Išgyventi vasarą“ buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu.
Kovo 9 d. Nacionaliniame Kauno Dramos teatre duotas startas festivaliui „Nerk į teatrą“. Festivalis atidarytas eksperimentiniu vyksmu „Kaunas Wi-Fi“. Tai Lietuvos ir Izraelio menininkų simbiozė. Pristatyti šį vyksmą reikėtų nuo fakto, kad pjesė jam buvo sukurta žiūrovų workshop‘ų metu. Šių kūrybinių dirbtuvių metu žmonės galėjo ne tik prisidėti prie teksto kūrimo, bet ir pabuvojo zombiais, tiksliau, mokėsi, kaip juos suvaidinti.
Nacionaliniame Kauno dramos teatre kovo 12–17 d. vyko tradicinis, šiemet tarptautiniu tapęs festivalis „Nerk į teatrą“, skirtas jaunimui ir vaikams. Festivalio programa plati, ją sudaro interaktyvios veiklos, dirbtuvės bei spektakliai – šis tekstas apie juos.
Žiūrėdamas ir įsivaizduodamas spektaklį apsigyveni vienatvėje. Kartais joje lieki ir po spektaklio. Kovo 8 ir 9 d. Valstybiniame jaunimo teatre įvyko Adomo Juškos režisuotų ir inscenizuotų „Fikcijų“ premjera. Tai jau antras jaunojo režisieriaus darbas šiame teatre – prieš metus jis sukūrė „Šveiką“ pagal Jaroslavo Hašeko romaną.
Amerikiečių menininkės Sharon Lockhart videoinstaliacija „Rudzienko“ buvo pristatyta ŠMC Didžiojoje salėje. Jos tema yra paauglių merginų santykis su pasauliu, savimonė, būdai išreikšti save. Šios merginos gyvena globos namuose, vadinamuose Jaunimo Socioterapijos centru, Rudzienko kaimelyje Lenkijoje. Socialiai angažuotame kūrinyje menininkė stengiasi sukurti lygiavertišką, bendradarbiavimu grįstą ryšį su savo herojėmis.
Vokiečių režisierius Nikolas Darnstädtas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre aktualizavo Mindaugo mitą, arba, pasak jo, pačią karaliaus Mindaugo idėją. Kuriuo iš Justino Marcinkevičiaus sukurtų metraštininkų – Juoduoju ar Baltuoju – tapo režisierius, palikime spręsti kiekvienam žiūrovui. Praėjusių metų rudenį, tęsiantis valstybės šimtmečiui dedikuotų kūrinių maratonui, sukurtas spektaklis ne tik dekonstruoja Mindaugo mitą, bet ir skatina mąstyti, diskutuoti apie kitus lietuviškumo simbolius.
Pastaraisiais mėnesiais išgyvename gan niūrų laikotarpį klasikinės muzikos renginių prasme. Dauguma Vilniaus miesto koncertinių salių yra laikinai uždarytos rekonstrukcijai, tad jaučiamas renginių stygius. Naturalu, kad žmonės suskubsta pirkti bilietus vos tik paskelbus renginį, o koncertinėse salėse laisvų vietų veik nerasime. Tokį reiškinį pastebėjau ir kovo 8-osios vakarą, kai į Vilniaus kongresų rūmuose vyko koncertas „Corinne Chapelle: Smuiko romantika“.
Jei esate meno kritikas ar istorikas, susitikimas su dr. Gilda Williams prilygsta hipotetinei situacijai, kai sutinkate tikrą Kalėdų Senelį savo mėgstamiausios roko grupės koncerte. Ji – populiarios knygos „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“ autorė. Šis pokalbis – tai nuostabi rašymo apie šiuolaikinį meną pamoka, todėl visai nesutrinku Gildai jį pradėjus.
Los Andžele įvyko reikšmingiausi kino apdovanojimai – 91-oji Oskarų ceremonija. Kaip ir kasmet, žiūrovai nesutaria dėl nugalėtojų. Vieniems atrodo, kad apdovanoti ne tie, kurie turėjo būti apdovanoti, kiti džiaugiasi savo metų favoritų sėkme. Nesutinku, kad „Žalioji knyga“ nusipelno geriausio filmo titulo. Labiau norisi pasidžiaugti, mano nuomone, svarbesnių filmų mažesnėmis pergalėmis. Vienas tokių – net devyniose kategorijose nominuotas režisieriaus Yorgoso Lanthimoso naujausias darbas „Favoritė“.
Vasario 17 d. baigėsi 69-asis Berlyno kino festivalis, su kuriuo atsisveikino ir 18 metų direktoriaus pareigas ėjęs Dieteris Kosslickas. Nuo kitų metų jas perims Lokarno kino festivalio direktorius Carlo Chatrianas ir „German Films“ vykdančioji direktorė Mariette Rissenbeek. Jau kelis pastaruosius metus nerimo kalbos apie būtiną festivalio kaitą dėl prarastos galios pozicijos tarp kitų didžiųjų kino festivalių, dėl kurių didieji autorinio kino režisieriai dažniausiai aplenkia Berlinalę. Su naujų vadovų atėjimu festivalio lankytojai ir profesionalai laukia naujų vėjų, kuriuos galėtų atnešti ir senų programų keitimas arba filmų jose mažinimas.
Daugeliui kultūros žmonių puikiai pažįstama muzikologė Skirmantė Valiulytė jau ilgokai darbuojasi Filharmonijos visuomenės informavimo srityje, rašo straipsnius ir dažniausiai lieka kitoje viešo matomumo pusėje. Įdomu pakalbinti ir iš arčiau pažinti šią asmenybę, juolab kad jos interesų laukas yra nepaprastai platus. Jis apima ir akademinę muziką, ir rūpestį bei domėjimąsi Lietuvos etnine kultūra ir savo gyvenamos vietos – Naujosios Vilnios – bendruomene, siekia krikščionybės žinių gilinimą Lietuvos katalikų mažojoje akademijoje bei bažnytinio giedojimo pažinimą ir praktikavimą.
XX a. istorija, ypač meno, buvo nusėta didžių žmonių ir jų pasiekimų. Lietuva taip pat neliko nuošalyje. Valstybės teatras tarsi pats savaime sėjo daigus augti nuostabiam derliui. Ir tas derlius suviešėjo. Ko gero, pats nuostabiausias vaisius, buvo maestro Jonas Aleksa (1939–2005), kuriam šiemet vasario 23-iąją būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Prisiminimais apie maestro dalinasi Henrikas Tarvydas, Sofija Jonaitytė, Angelė Litvaitytė ir Regina Šilinskaitė.
69-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis buvo paskutinis, kai šiai kino šventei vadovavo Dieteris Kosslickas. Pasak Kosslicko, kino kultūra bus gyvybinga tol, kol egzistuos kino teatrai, kurie suteiks bendro žiūrėjimo patirtį, ir tol, kol kino festivaliai suteiks galimybę pamatyti tai, kas yra visuomenės paraštėse. Galiu įžvelgti kelias tendencijas, padedančias festivaliui siekti šio tikslo.
Tarptautinio Berlyno kino festivalio direktorius Dieteris Kosslickas pristatydamas šių metų festivalį išskyrė keturias pagrindines temas: vaikystė, šeima, lyčių lygybė ir maistas. Pirmą kartą dalyvauju Berlinalėje, žinau, kad festivalis skelbiasi esąs politinis. Neatsitiktinai šiemet jis prisiminė ir seną šūkį „Personal is political“. Tad buvau pasiruošęs pakliūti į socialinio angažuotumo lauką, iki kurio Lietuvos visuomenei reikia dar užaugti.
Tautvydas Urbelis apžvelgia keturis šokio spektaklius, vykusius Kaune: „Tvenkti“, „X ir ateities X“, „Nailed it“ ir „Somaholidays“.
„Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė ’18“ spektaklis „This Order Goes Wrong“ nėra spektaklis. Tai filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.
Pastaruoju metu ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai bandomas apginti tikrasis à la aukštasis menas. Klasikinės formos, nors daugeliu atvejų jau pasenusios ir nebepaveikios, yra iškeliamos aukščiau eksperimentų. Ne tik valstybės, bet ir teatro šimtmečio fone mintys nostalgiškai nuklysta į buvusį laiką. T. Bernhardo pjesėje „Teatralas“ kaip tik susiduriame su praėjusiame laike įstrigusiu, tradicinėmis formomis bei teatro magija labiau už viską tikinčiu Bruskonu. Tad nenuostabu, kad eksperimentams atviram režisieriui Jonui Terteliui, kaip jis sako interviu, iš pradžių pjesė labai nepatiko.