Muzika, sujungusi mus

Julija Kostina, nuotr. iš asmeninio archyvo

Jei apklausčiau žmones, kurie su Lietuvos teatro ir muzikos akademija (LMTA) neturi jokių ryšių, mažai kas iš jų žinotų mūsų jaunuosius kompozitorius. Labai liūdina, kad talentai dažnai lieka nepastebėti. Todėl nusprendžiau pasišnekučiuoti su jaunąja kompozitore  Julija Kostina ir geriau su ja susipažinti. Julija Kostina – akademinės kompozicijos antrakursė, kuriai dėsto kompozitorius prof. Rytis Mažulis. Julijos kūrybos kelias prasidėjo dar mokantis gimtajame Panevėžyje, kur buvo sukurtos pirmosios jos kompozicijos.


 

Didysis LDS naratyvas

Paroda „Spalva – Šviesa“ Dailininkų sąjungos galerijoje, nuotr. Vyto Nomado

Prieš kelias savaites prasidėjo ketvirtą kartą Lietuvos Dailininkų Sąjungos organizuojama dailės kvadrienalė, šįsyk išsiplečianti per Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir Panevėžį. Aštuonios parodos buvo atidaromos skirtingu laiku, paskutinysis atidarymas galerijoje „Kairė – Dešinė“ įvyko dar prieš keletą dienų. Šiųmetė projekto tema – „Memorabilia. Įrašyti į atmintį“ – kilo iš pernai LDS išleisto albumo „Memorabilia“, kuriame vystoma kvadrienalėje pristatoma atminties tema.


 

Vizualioji psichinių sutrikimų taksonomija

„Jaunosios savižudės“

Kaip pluoštas nesėkmingų atospyrių ir apverktinų nuopuolių kino istorijoje, šiandien psichinių sutrikimų narpliojimo perteklius kine gausus. Kita vertus, apie pastaruosius nekalbama kaip apie tam tikrą taksonomiją, šiuo atveju konkretų žanrą, kuriam galiotų konvencionalūs ir atpažįstami bruožai. Gvildenant šį dar stipriai nesuprantamą, nesuvokiamą, atbaidantį objektą, paliekama iš esmės nežabota galimybė režisieriams, prodiuseriams, scenarijaus autoriams ir patiems aktoriams laužti filmą bet kuria norima linkme, su savimi dažnai besigviešiančią klaidingai asocijuojamą psichinių sutrikimų interpretaciją.


 

(Ne)žmonės, Kafka ir kiborgai

Rimas Sakalauskas, „Karantinas“, 2018, nuotr. Giedriaus Matulaičio

Pabudęs vieną rytą iš antropocentristinio miego, žmogus gali pasijusti nejaukiai. Nevaržomas sapiens dominavimas gali pradėti kelti įtarimą, o akivaizdus jo skirtumas su ne žmogumi – blukti.  Homo sapiens maždaug pusę didžiųjų̨ planetos žvėrių išnaikino gerokai anksčiau, negu išrado ratą, išmoko rašyti ar gamintis geležinius įrankius. Tačiau dabar, kai robotai ir dirbtinis intelektas tiesia sintetines minkštas rankas į trapų sapiens kūną, žmogus pagrįstai ima suktis į iki šiol išnaudojamus gyvūnus. Viena iš situacijų, galinti sukelti tokio pobūdžio anti-antropocentristinę dvejonę – MO muziejuje atsidariusi paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“.


 

Gaivališki pavasario garsai

Lukas Geniušas, nuotr. organizatorių

Jubiliejinis, 30-asis, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezonas nesiliauja stebinti. Vien per balandžio mėnesį orkestras surengė tris įspūdingus koncertus, kurių metu jubiliejus minėjo altininkas, LVSO altų grupės koncertmeisteris Rolandas Romoslauskas, pristatęs publikai pasaulinę, taip pat jubiliejų švenčiančio kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus koncerto altui su orkestru premjerą „Trys mano būsenos“.


 

Kai sustoji – pabunda vaizduotė

„Rūgštus miškas“

Prestižiniame Lokarno kino festivalyje debiutavęs bei „Swatch Art Peace Hotel“ prizu apdovanotas Rugilės Barzdžiukaitės filmas „Rūgštus miškas“ pagaliau atskrido ir į Lietuvos kino teatrus. Režisierės filmui atiteko garbė pasekti Mindaugo Survilos dokumentinio filmo „Sengirė“ išmintomis pėdomis ir iškilmingai uždaryti didžiausią kino renginį Lietuvoje – jau 24-ąjį kartą organizuojamą tarptautinį festivalį „Kino pavasaris“.


 

Jaunojo teatro distopijos ir priemonė nuo susvetimėjimo

Scena iš spektaklio „Romulas Didysis“. J. Gellner nuotr.

Neretai susidaro įspūdis, kad jaunieji vaidybos bei režisūros studentai Lietuvoje veikia lyg uždaros bendruomenės, kažin ar suinteresuotos ir kitų, o ne vien savo ir savo draugų kūryba. Nuolat repetuodami tamsiose auditorijose, susitelkę į pagrindinį tikslą – egzaminą, jie retai pasirodo scenose, todėl susipažinti su naujais vardais, o juo labiau – jų darbais, beveik nėra galimybių. Žinoma, visai kitas atvejis, jei jaunąjį kūrėją per egzaminą pastebi kuris nors teatras ir studentas gauna vaidmenį ar galimybę statyti spektaklį rimtoje institucijoje. O ką daryti, jei tokia „šlovės valanda“ neateina? 


 

Teatro šventė, dvelkianti šiluma

Aistė Šivytė 2019-04-19
„Bambeklis bajoras“, nuotr. L. Vansevičienės

Kovo 5–24 dienomis Rokiškyje vyko profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Jo metu parodyta 20 spektaklių iš visos Lietuvos ir nominuoti geriausieji. Rokiškio profesionalių teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ galima vadinti fenomenaliu. Festivalis be pertraukos vyksta 35-erius metus. Festivalis sėkmingai išvengia šalto elitizmo, susireikšminimo. Siekiama ne įrodyti, o parodyti – atvežti geriausius pastarųjų metų spektaklius, kone kaip giminės susiėjime pasižiūrėti, kas naujo, įdomaus įvyko.


 

Menininko Alvydo Urbiečio kūrybiniai radiniai

Alvydas Urbietis, „Kaukė“, nuotr. iš autoriaus archyvo

Tarpdisciplinio meno atstovas Alvydas Urbietis šiuo metu ruošiasi naujai solo parodai „Radiniai iš šešėlių slėnio“, kuri vyks „Ars et mundus“ galerijoje Kaune. Būsimi parodos kūriniai, kiek kitaip nei įprasta menininkui, pastaraisiais metais pristačiusiam konceptualias šiuolaikines skulptūras, instaliacijas, šįkart koncentruojasi į keramiką ir tapybą. Apie kūrybinius posūkius, būsimą parodą ir jos kūrinius kalbamės su menininku Alvydu Urbiečiu.


 

Bravo, maestro!

Viktorija Miškūnaitė, Modestas Pitrėnas, Anastasia Lebedyantseva, Gunta Gelgotė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Du žodžiai, apibūdinantys grandiozinį, beveik trijų valandų koncertą. Tačiau į šiuos žodžius telpa labai daug. Visų pirma, bravo sušukti reikia paskutiniam tikram romantikui, vokiečių kompozitoriui ir dirigentui Richardui Straussui, kurio 155-osioms gimimo ir 70-osioms mirties metinėms dedikuotas koncertas skambėjo balandžio 13-osios pavakarę Vilniaus koncertų salėje „Compensa“. 


 

Apie muzikos gramatiką ir logiką

Johannes Kretz, nuotr. Igor Ripak

Johannesas Kretzas yra austrų kilmės kompozitorius, dėstantis kompiuterinę muziką ir muzikos teoriją. Patirtis dirbant IRCAM institute Paryžiuje susiejo šio kompozitoriaus kūrybinį kelią su algoritminės kompozicijos praktika. Kretzas dirba ir gyvena Vienoje, originaliai žvelgia į harmoniją ir sintezuoja unikalų skambesį. Už savo kūrybą ir neeilinį požiūrį į muziką kompozitorius 2004 metais buvo apdovanotas Austrijos valstybine premiją. Apie muzikos formulavimą ir logiško prado mene paieškas su kompozitoriumi kalbėjosi muzikologė Ona Jarmalavičiūtė.


 

Vienos klasikai britų apsuptyje

LMTA simfoninis orkestras, nuotr. D. Matvejevo

„Sausakimša salė byloja, jog Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninio orkestro koncertai yra labai laukiami ir svarbūs“ – tokiais žodžiais balandžio 4-osios vakaro koncertą pradėjo vedėja Justė Jankauskaitė. Vakaro svečiai buvo dirigentas iš Jungtinės Karalystės Clarkas Rundellis ir solistai Caroline Savickienė (obojus), Edvardas Kuleševičius (klarnetas) bei Andrius Stankevičius (trimitas). Dirigentas Cl. Rundellis dirba su įvairiais Europos šalių orkestrais, o rengiamų kūrinių skalė apima nuo nedidelių ansamblinių pjesių iki stambių sceninių veikalų orkestrui ar chorui.


 

Šriodingerio katino paradoksas

L. Tūras, „Pavasaris slėnyje“, 2019, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje vyksta Leonardo Tūro paroda „Pavasaris slėnyje“. Tai – 14-ta dailininko solo paroda ir pirmoji, kur eksponuojamas jo jau kelerius metus praktikuojamas skaitmeninis menas. Iki šiol autorius užsiiminėjo tapyba aliejumi ir akrilu, tačiau stiprioji jo pusė – linijų kalba.