Maestro Joną Aleksą prisimenant

Vienas Dievas težino, kodėl taip nutiko, tačiau XX a. pasaulio istorija, o ypač meno, buvo nusėta didžių žmonių ir jų pasiekimų. Visą šimtmetį pasaulis tarsi kūrėsi iš naujo: išradinėjo įvairius prietaisus, technologijas, kūrė, savęs nevaržė, atsisakė daugybės dalykų ir priėmė naujas tendencijas bei iššūkius. Žinoma, neapsieita ir be nelaimių. Tačiau šiandien ne apie tai. Šiandien reikia kalbėti apie talentus, kurių anuomet buvo daugybė.

Lietuva taip pat neliko nuošalyje – ką tik nepriklausomybę atgavusi valstybė jau turėjo savo operos teatrą, kuris su kiekviena diena gerėjo. Valstybės teatras tarsi pats savaime sėjo daigus augti nuostabiam derliui. Ir tas derlius suviešėjo. Ko gero, pats nuostabiausias vaisius, tiesiog Dievo mums siųstas, buvo maestro Jonas Aleksa (1939–2005), kuriam šiemet vasario 23-iąją būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Šįmet taip pat sukanka ir keturiolika metų, kai šis iškilus žmogus mus paliko. Ir, atrodo, laikas yra negailestingas, bėga nesuvaldomu greičiu, tačiau prisiminimai išlieka, kaip ir žmonės, kuriems teko garbė gyventi ir dirbti su tais, apie kuriuos šiandien tik galime kalbėti.

J. Aleksos muzikiniai gabumai išryškėjo dar vaikystėje. Maestro yra pasakojęs: „Dirigavimu aš susidomėjau būdamas kokių septynerių ar šešerių metų, kai pirmą kartą gyvenime teta davė pavesti arklį. Pradėjau tampyti vadeles ir įvažiavau į kūdrą. Tuomet teta Justė man suteikė pirmąją dirigavimo pamoką: „Netampyk vadelių be reikalo“. Nuo to laiko aš tapau dirigentu.“

1949–1956 m.  pradėjęs muzikos mokslus, pirmiausia studijavo choro dirigavimą.  Mokėsi Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dab. M. K. Čiurlionio menų mokykla), A. Jozėno klasėje. 1956–1961 m. studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), doc. A. Budriūno klasėje. J. Aleksai teko garbė pirmajam gauti P. Čaikovskio stipendiją. Konservatoriją baigęs su pagyrimu, 1962–1965 m. simfoninį–operinį dirigavimą studijavo Sankt-Peterburge, prof. E. Mravinskio klasėje.

1965 m., po aspirantūros studijų Leningrado konservatorijoje, pradėjo dirbti Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro dirigentu (dab. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Likimas lėmė menininko brandai svarbių susitikimų su pasaulinio masto dirigentais – 1970 m. dalyvavo H. von Karajano seminare Leningrade, o 1973–1974 m. stažavo Vienos aukštojoje muzikos ir scenos meno mokykloje prof. H. Swarovskio ir C. Österreicherio dirigavimo klasėse.

Grįžęs iš dvejus metus užtrukusios stažuotės, nuo 1975 m. J. Aleksa buvo paskirtas operos ir baleto teatro vyriausiuoju dirigentu ir šias pareigas su nedidelėmis pertraukomis ėjo beveik 30 metų. 1995– 1997 m. J. Aleksa buvo dar ir teatro vadovas, 1997–2000 m. ėjo LNOBT meno vadovo, nuo 2003 m. – vyr. dirigento pareigas.

1990–1994 m. Jonas Aleksa buvo Slovakijos nacionalinio operos ir baleto teatro Bratislavoje  vyriausiasis dirigentas. Parengė ir dirigavo nemažai operų, tarp jų: P. Čaikovskio „Pikų dama“, W. A. Mozarto „Idomenėjas“ ir „Figaro vedybos“, G. Verdi „Otellas“, Ch. Gounod „Faustas“, R. Wagnerio „Tanhoizeris“, J. Offenbacho „Hofmano pasakos“, G. Donizetti „Lucia di Lammermoor“, E. Suchonio „Sūkurys“ ir kt.

Įdomi detalė ta, jog 1976 m. Lietuvos kino studijoje pagal švedų vaikų rašytojos A. Lindgren knygą „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“ sukurtas filmas vaikams „Seklio Kalio nuotykiai“, kuriame nusifilmavo muzikologas bei dirigentas Donatas Katkus bei Jonas Aleksa. Režisierius Arūnas Žebriūnas iškart pastebėjo charizmą sklindančią iš šių dviejų vyrų. Ne veltui abu herojai pasirinko dirigento specialybę, kur charizma ir vidinė energija turi didžiausią galią.

Jonas Aleksa, nuotraukos autorius nežinomas

LNOBT dirbantis buvęs orkestro direktorius Henrikas Tarvydas paklaustas, ką galėtų pasakyti apie Joną Aleksą, kalbėjo taip laisvai, tarsi pasakotų apie savo šeimos narį: „J. Aleksa turėjo sodybą netoli mano tėviškės, tad man teko su juo bendrauti ir ne kaip su teatro žmogumi. Ta sodyba būdavo tarsi atgaiva ir poilsis, ypač kai ten būdavo ir dirigento sesuo Irena, kiek ten skambėdavo juokų ir dainų.

Maestro žinojo labai daug anekdotų, buvo labai linksmas, tačiau teatre buvo visai kitoks. Nepakentė ir negalėjo toleruoti nedarbo ir tinginystės. Viskas turėjo būti aukščiausios kokybės, jokio darbo pro pirštus. Kiekviena gaida, kiekvienas niuansas. Jisai ne tik reikalaudavo iš orkestro ir iš solistų, bet ir iš savęs. Pažiūrėjus į jį matėsi, jog jis galėjo ir nekalbėti. Viską parodydavo jo veido išraiška, mimika ir rankos. O dirigentui rankos yra viskas.

Dabar jam yra paskirta opera „Madam Baterflai“, iš kurios mes išeidavom išsunkti, atidavę visas jėgas, todėl, kad reikėjo didelio susikaupimo ir išpildymo. Ten tiek daug niuansų, kas kelis taktus keičiasi tempai, ritmika, charakteris ir dinamika. Gerai sugroti ir išpildyti būdavo labai sunku. Lygiai tas pats buvo ir su „Bohema“. Greitas spektaklis, greiti tempai, opera trumpa, bet ją gerai atlikti reikia labai daug technikos, susikaupimo ir profesionalumo.

Kokią tik bepaimsime operą, Aleksa iš jos išspausdavo viską. Su juo nebuvo lengvų darbų ar kūrinių. Buvo labai sunku dirbti, itin aukštai iškelta kartelė, kurią muzikantai yra išlaikę. Jie beveik visus spektaklius lygina su Aleksa, atsimena, kalba, kartoja. Ta aukšta kartelė žmonių atmintį išliks visada. Žinoma, gerų dirigentų, ačiū Dievui, yra ir dabar, ir tai yra labai džiugu, bet norom nenorom, palygini: va, o Aleksa taip darydavo. Tačiau tas yra gerai.

Likus porai mėnesių iki maestro mirties, mes su juo lipome laiptais ir aš išgirdau iš jo klausimą – Henrikai, pasakykit, ar prie skausmo priprasti galima? Aš nežinojau net kaip reaguoti. Norėjosi paguosti, kažką pasakyti, bet buvo labai sunku. Atsakiau, jog priklauso nuo skausmo, jeigu jis nepakeliamas, tai niekaip neprirasi. Aš prisimenu, kad jam skaudėjo jau seniai. Jam buvo labai sunku sėdėti. Net nebesuskaičiuosiu, kiek pakeitėme orkestro ložėje kėdžių, jog tik dirigentui būtų patogu sėdėti ir diriguoti. Juk norėjosi padėti žmogui. Pabaigoje jis visą laiką diriguodavo sėdėdamas, už tai, kad jam skaudėjo. Tačiau, kai orkestras grojo tutti ar forte, kad išgautų didesnę orkestro dinamiką, jis atsistodavo, bet labai greitai po to vėl atsisėdavo, ilgai išstovėti jam jau buvo per sunku. Kiek supratau, tai buvo stuburas.  Jo mirtis buvo didžiulis šokas. Ir ne tik teatrui, šokas buvo visai Lietuvos kultūrai, netekus tokio žmogaus, tokio didelio menininko. Tai buvo didi asmenybė. Buvo laimė ir garbė su juo dirbti ir jį pažinti. Aš manau, jog jis būdamas danguje diriguoja angelų chorui, nes toks žmogus negali nediriguoti.“

Operos solistė Sofija Jonaitytė apie dirigentą kalbėjo su šypsena ir trykštančiu jaunatviškumu: „1984 metais pabaigėm sezoną opera „Bohema“, po to, vasarą, teatre vyko renovacija, nuiminėjo vamzdelius, kurie buvo skirti akustikai. Mes sugalvojome, kad reikia paminėti sezono pabaigą, ir nuėjome į namus tyliai ir ramiai pasisėdėti. Tai ir pasisėdėjome... iki 6 ryto (juokiasi). Kažkokio baliaus, žinoma, nebuvo, bet buvo artimas ir jaukus bendravimas, buvo svetingi laikai.

Asmeniškai su Aleksa susipažinau 1974 metais, tik atidarius teatrą. Pirmąjį sezoną, ko gero, spektaklių su juo neturėjau, o pačio pirmojo susitikimo scenoje neprisimenu. Tai buvo labai reiklus, griežtas žmogus. Daug reikalavo, mes labai stengėmės laikytis visko, ko jis prašydavo. Tik po daugelio metų supratau, kodėl jis buvo toks kitoks, savitas žmogus. Dirigentai Vytautas Viržonis ir Rimas Geniušas labiau pabendraudavo, pakalbindavo, o J. Aleksa tiesiog gyveno savame pasaulyje, net praėjęs gatvėje tik pasisveikindavo, nes galvoje visą laiką virė darbas. Repetuodamas jis dainuodavo sau, tačiau tą pastebėdavo visi. Jis vesdavo solistus į priekį, o ne eidavo iš paskos.

Jis mane išmokė, kad pauzė yra vienas iš svarbiausių muzikos kalbos elementų. Jis kategoriškai ir griežtai reikalavo, kad pauzė būtų užpildyta, ji nėra šiaip sau, jog palauktum ar pailsėtum. Pauzė turi mintį, ją reikia užpildyti tam, kad po to padainuotum tai, ką neši per pauzę, ji yra tarsi viršūnė.“

Smuikininkė, LNOBT orkestro koncertmeisterė Angelė Litvaitytė pasakojo: „Į teatrą atėjau 1979 metų gruodį. Su Aleksa pirmas susitikimas įvyko teatro bibliotekoje. Atėjau su kolege į biblioteką pasiimti gaidų. Pasiėmusios visą reikiamą medžiagą tarpduryje sutikome Aleksą. Baisiausiai išsigandome, pasisveikinome, o jis taip ryžtingai mums sako: „Labas, mergaitės. Tai, ką – gaidų atėjot? Pasakykit jūs man, koks jums spektaklis labiausiai patinka?“. Aš taip tyliai atsakiau, jog patinka „Toska“. O jis taip rimtai nusistebėjo ir pasakė: „Gerai, kad „Toska“. Toks buvo pirmasis mūsų susitikimas.

Kaip žmogus Aleksa buvo labai jautrus ir pažeidžiamas. Labai bijodavo reakcijų, buvo neužtikrintas, visko bijodavo. Jam būnant Bratislavoje, jis norėjo orkestrui atsiųsti sveikinimą, sakė, jog bijo orkestro reakcijos.

Kaip dirigentas jis buvo nenupasakojamas. Tokio dirigento kaip jis dar šimtą metų reikės ieškoti. Darbas su juo buvo sunkus. Magiška, genialu. Dirigentas Liutauras Balčiūnas jį vadindavo šamanu. Kai jis įeidavo į orkestro ložę, viskas pasikeisdavo. Mes, būdamos jaunos, jo labai bijojome. Tik dabar suprantu, kad visiškai nereikėjo jo bijoti. Reikėjo klausyti. Jaunam žmogui jis būdavo baisus. Groji sau paskutiniame pulte ir jis prišoka, prašo pagroti solo. Gąsdindavo, tačiau siekė rezultato. Ypatingai taip dirbdavo su jaunimu. Anuomet spektaklius ruošdavome labai ilgai, net po tris mėnesius. Kabinėdavosi prie visų smulkmenų. Mes per tuos tris mėnesius taip viską išmokdavome... Jeigu dabar kas man duotų pagroti „Makbetą“, kurio teatro repertuare jau nebėra virš dvidešimties metų, aš žinosiu, ką reikia daryti. Mes žinodavome, kaip kiekvieną gaidą reikia paimti ar ją sugroti. Žinodavome ir jausdavome kiekvienos gaidos emociją. Kodėl tas akordas laikomas įtampoje, o ne grojamas ramiai. Tačiau iš to juk ir susideda operos dvasia, turinys ir dramaturgija. Iš smulkmenų, kurios po to sueina į didelį aparatą. Jis privesdavo dramą prieš išprotėjimo.

Po operos „Madam Baterflai“ visas orkestras finale verkdavo, sėdi ir kūkčioja. Sunku pasakyti, tačiau Aleksa turėjo bjaurasties, kankinimo, mėgdavo pristoti prie kokios nors vietos ar epizodo. Vieną kartą, repetuojant operą „Žydė“, mes du taktus grojome valandą! Vis ne ir ne. Visi jau pradėjo eiti iš proto, o jam vis neįtiko. Vieną kartą taip pristojo prie manęs. Ryte repetavome „Linksmąją našlę“, o vakare reikėjo groti „Gulbių ežerą“. Ten yra toks nedidelis solo, gal kiek nemalonus. Maestro mane kankino lygiai valandą, kartu su fleita ir klarnetu groju. Man jau rankos krito, pečius skaudėjo, o dar vakare spektaklyje groti reikėjo. Bet po to supratau, kad jis taip darydavo specialiai tam, kad įgautum ištvermę. Jokio poilsio, vien tik darbas ir dar kartą darbas. Jam įtikti buvo praktiškai neįmanoma. Tai jam garsas blogas, tai akcentas ne vietoj, tai dinamikos nėra. Kai repetavome operą „Hofmano istorijos“, visi mintinai mokėjo kiekvieną gaidą. Jei kas blogai pagrodavo, tai visas orkestras imdavo pykti, nes visiems buvo trūkusi kantrybė nuo to preciziškumo ir darbo. Tačiau kaip mes pagrojome...

Prieš keletą metų mačiau to spektaklio įrašą per televiziją... Tai buvo kažkas genialaus. Jis niekada negirdavo ir sakydavo, kad puikiai pagrojote. Jis visada sakydavo – jūs ne apie tai grojate. Ne blogai grojate, bet ne apie tai. Va, kur genialumas. Kai Aleksai sukako 50, jis darė jubiliejų namuose ir pakvietė į jį visą orkestrą. Labai bijojome, kad niekas neateis arba ateis tik keli koncertmeisteriai. O atėjo 55 žmonės. Maestro stovėjo ketvirtame aukšte ant laiptų ir stebėjo, kokia eilė žmonių lipa į viršų ir ta eilė niekaip nesibaigia. Jam tai buvo didžiulė šventė. Prieš pabaigą maestro labai sušvelnėjo, pradėjo vertinti gyvybę.

Kartą jo paklausiau ar dar žvejojate, tai jis atsakė, jog jam gaila žuvų. Gaila gyvybės. Repetuojant „Aną Kareniną“ prieš pat jo mirtį, aš priėjau prie pulto ir sakau – „Maestro, ar jūs įsivaizduojat, kad orkestras beveik iš lapo skaito“. Jis man su didžiausiu džiaugsmu atsakė, kaip išaugo orkestro lygis, kokie muzikantai čia groja... Po jo mirties pirmą kartą atvažiavo dirigentas iš Rusijos ir per repeticiją pasakė – viskas, baigiam repeticiją, man iki jūsų dar labai toli, aš einu mokytis. Aleksa turėjo įdirbį, ranką, tai buvo genialus žmogus.“

Dainininkė Regina Šilinskaitė prisiminė: „Kaip žmogaus, maestro nepažinojau, nes jis buvo ganėtinai uždaras žmogus. Neįsileisdavo arti į savo ratą žmonių. Tačiau kaip menininką jį gerai pažinojau. Jis buvo mano operos studijos dirigentas, studijos vadovas. Statėme kartu „Eugenijų Oneginą“ ir „Acis ir Galatėja“, teko dainuoti pagrindines partijas. Jie kartu dirbo su Vlada Mikštaite, vienas kitą puikiai suprato ir papildydavo. Žinoma, šiandien Aleksos labai pasigendame, nes jo reiklumas buvo begalinis, jis pats buvo labai reiklus sau. Niekada neateidavo neišstudijavęs partitūros ar klavyro. Jeigu kartais buvo galima pamatyti, kaip jis yra išvertęs klavyre kiekvieną žodį, savo mažu ir dailiu raštu, jis turėjo žinoti, ką dainininkas dainuoja ir ką sako, ne tik muzikines natas. Tai buvo didelis pavyzdys mums, mes negalėjome ateiti į repeticijas nepasiruošę. Tokio jaudulio, kokį mes turėdavome eidami į repeticijas, ypač į pirmąsias naujo vaidmens ar pastatymo repeticijas. Laikui bėgant visa tai ištirpo. Jaudindavosi visi, nepriklausomai, kokio lygio dainininkai buvo. Visi labai jaudinosi. Nuo jo pirmo žodžio ar pastabų daug kas reikšdavo toliau. Būdavo atvejų, kai išvarydavo ir užversdavo klavyrą ir pasakydavo – grįši, kai išmoksi. Mokėdavo kultūringai įkąsti, pasakyti, jog kažką ne taip čia darai. Maestro Aleksa nedaugžodžiavo.

Buvo žmogus, kuris dirbdamas daug nešnekėdavo, daug neaiškindavo. Jis kalbėdavo per muziką, sėsdavo ir grodavo pats. Kur groja mediniai, o kur variniai pučiamieji, eidavo per spalvas, kas palengvindavo darbą. Ne viską žodžiais gali muzikoje pasakyti, kartais reikia perskaityti partitūrą, išstudijuoti kiekvieną remarką ir tada, galbūt, sėsti ir dirbti. Rodos, jam ir dirbti nereikėjo, jis buvo meistras. O dirbo jis daug. Kuo esi didesnis meistras, tuo daugiau iš savęs turi reikalauti. Jam ėjimas į sceną buvo didžiulis įvykis. Nepamenu nei vieno spektaklio, kad jis eitų į jį, kaip ne į premjerą. Nežinau, ar jis jaudindavosi, bet labai daug ruošdavosi. Spektaklio dieną, kai jis ateidavo į teatrą, niekas nedrįsdavo prie jo prieiti ar ko nors paklausti. Jis kartais net nepasisveikindavo, jis būdavo kitoje dimensijoje.

Akimirkos po spektaklių, po premjerų, kai jis leisdavo sau atsipalaiduoti, būdavo nepamiršdamos. Jis buvo nepaprastai šiltas žmogus, pats mielai sėsdavo prie instrumento, grodavo, o mes šokdavome. Jam muzika buvo viskas, nes kompanija be instrumento jau būdavo ne kompanija (juokiasi). Jis mielai grodavo, improvizuodavo. Jis buvo genialus pianistas, akompanuodavo arijoms be natų! Tomis akimirkomis mes ištraukdavome iš jo perliukus, ką jis apie mus galvoja. Jis visus dainininkus mylėjo, jais didžiavosi, bet to nesakydavo, nerodydavo. Suprato, kad kartais ne viską balsas gali padaryti, duoti, ypač, jeigu sirgdavo. Jis buvo geras pedagogas. Mokindavo, prieidavo prie kiekvieno, žinodavo, kam ko reikia. Prie vieno griežčiau, prie kito minkščiau.

Akademijoje jis reikalaudavo taip gerai mintinai mokėti savo partiją, kad vos tik parodžius piršteliu tu turi įstoti, koncentruoti dėmesį. Mes sėdėdavom trys galatėjos, trys Tatjanos ir jis mesdavo į mus teniso kamuoliuką, kad dainuotumėm frazes. Šis metodas lavina dėmesį, tu negalėjai ilsėtis, kol kolega dainuoja, jis nuspręsdavo, kada kolega baigs dainuoti ir pradėsi dainuoti tu. Jis turėjo discipliną ir to reikalavo iš kitų.

Jo diriguojami spektakliai, kuriuose dainavau aš, yra nepamiršdami. To žodžiais išreikšti neįmanoma. Mes juo pasikliaudavome, žinodavome, kad jis blogai nepadarys, Tas atsidavimas duodavo didelį rezultatą. Mes tikėjome, kad jis mus girdi, jis su mumis kvėpuodavo. Jis man, asmeniškai, niekada nerodydavo įstojimų. Man jų ir nereikėjo, nes aš jausdavau, kaip jis įkvepia. Mes kartu įkvepiam, ir aš žinau, jog bus gerai.

Būdami studentais jo bijodavome, nes jis mėgdavo įkasti. Mes daug ruošdavomės, kad tų pastabų negautumėm. Ir dabar suprantu, jog jis sakė tiesą. Mes dirbom, kabindavomės į klavyrus, į natas, į studijas. Jis neleisdavo, kad mes ateitumėm nepasiruošę. Kai statėme operą „Laisvasis šaulys“, mes išvertėme visą libretą iš vokiečių kalbos. Aleksa nelaukdavo, kol kas paduos vertimą, jis mažomis raidėmis užrašydavo visą tekstą. Tai kaip tu gali ateiti nepasiruošęs. Štai kur mokytojas.“

 

Praėjus nemažai laiko, kai maestro mus paliko, pranašiškai skamba maestro pasakyti žodžiai apie dirigentą: „Aš jums pasakysiu sentenciją, kuri niekur nebuvo rašyta, bet aš ją girdėjau iš Jevgenijaus Bravinskio lūpų. Pedagogas n gali padaryti labai daug dirigentų. Paskui buvo didelė pauzė. Po jos jis sako – bet ar reikia? Vėl didelė pauzė – juk dirigentas, tai vienetinė prekė.“ Prekė, kurios Lietuvoje antros tokios, niekas daugiau ir nenupirko.