Jaunosios kartos menininkas Mantas Daujotas neretai linksniuojamas kaip savamokslis būgnininkas ir profesionalus dailininkas. Žiūrovo intuicijai asmenybės dualumas siūlo vizualiąją menininko kūrybą iš anksto įsivaizduoti kaip artimą gesto tapybai, kur drobės persisunkia dripingo technika varvinamais ir taškomais dažais ar yra užpildomos impulsyviai pasirinktu koloritu, komponuojamu energingais potėpiais. Tačiau paaiškėja, kad tokia pirminė nuojauta, tam tikrai nuostabai, apgaulinga. Daujoto paveikslai neprimena ekspresyvios, ypač būdingos vyresnei lietuvių dailininkų kartai, tapybos, kur būgnų lazdeles būtų pakeitę teptukai. Kone priešiška muzikaliajai, tapytojiška autoriaus pusė asmeninį santykį su pasauliu, rūpimais klausimais, reiškia ramumu, sąstingiu ar štiliu, kaip vadinosi ir pirmoji personalinė Daujoto paroda, vykusi dar 2017 m.
Parodoje „Vietos atmintis“, vykstančioje galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas), eksponuojami lenkų menininkų Dorotos ir Wacławo Kuczma tapybos darbai ir W. Kuczma performansų dokumentacijos. Skirtingų kūrybos laikotarpių darbai atskleidžia tik kūrybos fragmentus. Vaikščiodamas po tokią archyvo dalį galerijos „Meno parkas“ antrame ir trečiame ekspozicijų aukštuose kartais nusikeli per suskaitmenintą VHS formatu filmuotą medžiagą į 90-ųjų performanso erdvę arba pamatai naujus 2019 m. tapybos darbus. Toks pasivaikščiojimas laiku suteikia žiūrovui unikalią galimybę pamatyti menininkų kūrybos kelią.
Šiandien jums pristatysiu pokalbį, kurį kūrėme kartu su viena mėgstamiausių mano kompozitorių – Juste Janulyte. Per kelerius pastaruosius metus turėjau prabangą apsilankyti įvairiose jos premjerose, po kurių ne sykį ją šlovinau. Bet verčiau be ilgų ceremonijų pereikime prie pačios Justės.
Neverta nė sakyti, kad technologijos užkariauja mūsų gyvenimą. Visi ir taip žinome, praktiškai nė dienos nepraleisdami be išmaniojo telefono ar kompiuterio ir tikrindami, ką veikia mūsų pažįstami ir kas šiuo metu aktualu interneto bendruomenėse. Šiame kontekste tinka paminėti JAV ir Kinijos informacinių technologijų bendrovės „Huawei“ krizę: JAV kaltina „Huawei“ naudojant įrenginius sekimui, t.y. Kinija gali rinkti svarbią informaciją apie kitų šalių klientus, besinaudojančius bendrovės prietaisais, todėl „Google“ nustoja teikti „Huawei“ telefonų programinės įrangos palaikymą. Gana utopiškai atrodę scenarijai neįtikinėtinu tempu persikelia į tikrovę ir tampa įkvėpimu scenos menų ar kino bei televizijos produkcijos kūrėjams.
Vienu garsiausių šiuolaikinių kompozitorių Austrijoje laikomas Klausas Ageris yra figūra, stipriai daranti įtaką europiniam šiuolaikinės muzikos kontekstui. 2006–2014 metais Briuselyje eidamas Europos kompozitorių forumo prezidento pareigas, vadovaudamas Vienos kompozitorių sąjungai, K. Ageris taip pat išlaikė nepaprastai aktyvią ir produktyvią kūrybinę bei akademinę karjerą. Jo kūryboje tarpsta tradicinė, elektroakustinė ir kompiuterinė muzika. Apie muzikos kūrimo paslaptis ir šiuolaikinio kompozitoriaus dalią bei kovą už geresnį menininko gyvenimą su kūrėju kalbasi Ona Jarmalavičiūtė.
Pokalbis su aktore, šokėja, rašytoja ir dramaturge Aušra Giedraityte
Simonos Bareikytės parodos „Apnuoginta esybė“ kūriniai žiūrovus pasitinka karpinių iš laikraščių ir žurnalų margumynu. Akys drąsiai gali pasiklysti tarp spalvų, figūrų ir žodžių jūros, tačiau būtent to Simona, rodosi, ir siekia. Kūrinių autorė šia paroda iškelia labai aiškų tikslą: suvirpinti esybės stygas, padėti žiūrovui atrasti save viename ar kitame kūrinyje. Šis straipsnis taip pat turi labai aiškų tikslą: patikrinti, kaip parodos tikslas buvo įgyvendintas.
Vienas paskutinių šių metų šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ koncertų, rengiamų Vilniuje, įvyko salėje virš baro „Vėjai“. Gal neatsitiktinai pasirinktos vietos kontekste „Druskomanijos“ vėjai atpūtė džiazo garsus, kurie maloniai, tačiau skirtingais rakursais, įsiliejo į du šio vakaro koncertus, o kūrybinę laisvę, užkoduotą pačiose džiazo muzikos šaknyse, įkūnijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bigbendas ir grupė „Castor Stetson“.
Praėjo dvidešimt metų po Oskaro Koršunovo spektaklio „Roberto Zucco“. Šis pastatymas žymėjo ne tik OKT pradžią, bet ir žiūrovui kėlė ultra įspūdį: riedutininkas, ant milžiniškos rampos atlikinėjantis akrobatinius triukus, moderni elektroninė muzika, ryškiai raudonos ir mėlynos spalvos estetika kostiumų detalėse bei apšvietime pabrėžiant draminę įtampą. Tačiau ne apie garsųjį O. K. kalbėsiu, o apie jaunojo kūrėjo Augusto Gornatkevičiaus darbą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre.
Su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi apie naujausią kūrėjo spektaklį „Roberto Zucco“, pastatytą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre kalbasi Kotryna Paškevičiūtė.
Niekuomet nepaliaujantis stebinti Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) užbaigė savo grandiozinį 30-ąjį koncertų sezoną. Matyt, dėl to grandioziškumo orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius įspūdingam koncertui pasirinko įspūdingą kūrinį. Jau tapo tarsi savaime aišku, jog šio orkestro sezono atidarymo, gimtadienio ir sezono uždarymo koncertai yra elitinis renginys, pritraukiantis pilną Kongresų rūmų salę. Tad ir programos reikia ne bet kokios. Įspūdingoji austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlero (1860–1911) trečioji simfonija buvo sutikta griausmingomis ovacijomis. O ir nebe reikalo – beveik 100 žmonių orkestras, 80 žmonių choras (Kauno miesto valstybinis ir berniukų bei jaunuolių „Ąžuoliukas“) – vien šie skaičiai negali palikti abejingų.
Dar šių metų vasario mėnesį galerija „Arka“ atidaręs pirmąją parodos dalį tuo pačiu pavadinimu „Stoties rajono pasakojimai arba Mandelos efektas“, balandžio 25 dieną Vilniaus vaikų ir jaunimo galerijoje tapytojas Andrius Makarevičius pristatė naujus stoties rajono pasakojimus. Antroje parodos dalyje rodomi to paties ciklo darbai, kuriuose ir vėl skleidžiasi visa stoties rajono flora ir fauna.