Kompozitorius Klausas Ageris: „Spaudimas iš išorės padeda kurti“

Vienu garsiausių šiuolaikinių kompozitorių Austrijoje laikomas Klausas Ageris (g. 1946) yra figūra, stipriai daranti įtaką europiniam šiuolaikinės muzikos kontekstui. 2006–2014 metais Briuselyje eidamas Europos kompozitorių forumo prezidento pareigas, vadovaudamas Vienos kompozitorių sąjungai, K. Ageris taip pat išlaikė nepaprastai aktyvią ir produktyvią kūrybinę bei akademinę karjerą – tapo profesoriumi, o vėliau ir rektoriumi Mozarteumo universitete Zalcburge. Jis įgijo platų muzikinį išsilavinimą, studijuodamas fortepijoną, smuiką ir kompoziciją pas Cesarą Bresgeną ir Gerhardą Wimbergerį, o muzikos teoriją pas Gerhardą Crollo. Vėliau kompozicines žinias gilino mokydamasis pas tokias asmenybes kaip Olivieras Messiaenas, Pierre’as Schefferas, Karlheinzas Stockhausenas ir Lucianas Berio. Jo kūryboje tarpsta tradicinė, elektroakustinė ir kompiuterinė muzika.

Apie muzikos kūrimo paslaptis ir šiuolaikinio kompozitoriaus dalią bei kovą už geresnį menininko gyvenimą su kūrėju kalbasi muzikologė Ona Jarmalavičiūtė.

 

Kaip Jūs pats apibūdintumėte savo kompozicinį procesą?

Kadangi sunku apie tai kalbėti bendrai, galiu papasakoti apie savo naujausią kompoziciją „Šviesa – svajonė sopranui ir dviem gitaroms“ (2018). Šios kompozicijos premjera įvyko prieš dvi savaites festivalyje Passau mieste. Šiame festivalyje buvo kuriamas projektas, kuriame dalyvavo trys kompozitoriai iš skirtingų šalių – Austrijos, Islandijos ir Kipro. Taip pat buvo iš anksto parinkta instrumentuotė, kadangi buvo konkretūs atlikėjai – maksimaliai buvo galima parašyti kompoziciją šešioms gitaroms ir sopranui. Aš pasirinkau kiek kitokią, paprastesnę instrumentų sudėtį: balsui ir dviem gitaroms. Tokia sudėtis man artimesnė ir geriau pažįstama. Be to, komponuoti dviem gitaroms yra tiesiog keliskart paprasčiau, negu platesnei instrumentinei sudėčiai. Dar vienas aspektas – daug lengviau surasti, kas gebėtų atlikti mažesnės sudėties kūrinį. Todėl niekas neberašo kompozicijų simfoniniam orkestrui. Vis dėlto operinis balsas ir gitara nėra pats tobuliausias derinys scenoje, kadangi balsas visuomet užgoždavo gitarą ir mums teko visaip derinti garso stiprumą, idant girdėtųsi visi balsai. Greta skirtingų islandų folkloro muzikinių citatų, soprano partijoje taip pat naudojau ir skirtingus tekstus – dirbau su tekstinėmis ištraukomis iš Roberto J. Koco, Giuseppės Ungaretti ir H. M. Enzensbergerio kūrybinio palikimo.

Ko ieškote tekste, kad pajustumėte teksto muzikalumą, tinkamumą kompozicijai?

Man atrodo, kad svarbiausia suvokti, ko nori ir ko ieškai, reikalauji iš naujo teksto. Kartais tekstas būna muzikalus ir atitinka muzikos kalbą. Esu parašęs ir kompozicijų, kurių užsakovai man pateikė tekstą, pagal kurį turiu rašyti muziką. Iš pradžių galvojau, kad toks priėjimas prie kompozicijos niekaip negali vesti prie gerų rezultatų, o ir tekstai, kuriuos man pateikdavo užsakovai, buvo mano požiūriu netinkami muzikai komponuoti. Tačiau dirbti, visaip stengiesi atrasti detales, ir galiausiai gaunasi nebūtinai prasta kompozicija.

Ar kuriate, jeigu nėra užsakymų?

Mano karjeros pradžioje, be abejo, kartais pasitaikydavo tokių situacijų. Bet dabar vargiai. Užsakymas yra ne tik saugumo garantas, kad tau bus sumokėta už triūsą. Jis taip pat užtikrina, kad kompozicija bus atlikta scenoje – bent jau vieną kartą. Man nepaprastai svarbu realiai išgirsti kompoziciją, suvokti ją kaip objektą, reiškinį, girdimą materijoje. Taip pat svarbu ir premjeros metu pasidaryti įrašą, jeigu tik tam yra galimybė. Jeigu atliekamas daugiau negu vienas pasirodymas, po premjeros paprastai pakeičiu ir patobulinu partitūrą – visuomet iškyla naujų klaustukų ir keblumų tokiu atveju, kai muzikantas iš šalies pabando materializuoti muzikos idėjas, anksčiau skambėjusias tik tavo galvoje. Taigi atlikimo metu taip pat mokausi apie savo kūrybą ir tobulinu savo kūrinį.

Prieš keletą metų gavau užsakymą iš Taivano, kuriam reikėjo sukurti kūrinį europietiškiems ir taivanietiškiems instrumentams kartu. Tai buvo įdomi, o kartu ir labai sunki patirtis. Klausiausi daug kiniškos ir taivanietiškos muzikos – bandžiau jas palyginti ir tokiu metodu geriau išskirti pagrindinius taivanietiškos muzikos bruožus. O vėliau lyginau šias tradicijas su europietiška muzika, ieškodamas sąlyčio taškų ir panašumų. Taigi labai ilgai ir sunkiai dirbau, kol suformulavau idėją, tačiau pačią kompoziciją sukomponavau lygiai per septynias dienas.

Studijavote smuiką, fortepijoną, dirigavimą, instrumentinę, elektroakustinę ir kompiuterinę kompoziciją. Kaip atrodė Jūsų studijos ir kodėl galiausiai pasirinkote kompozitoriaus kelią?

Vaikystėje ir paauglystėje grojau smuiku, tačiau man ši veikla neypatingai patiko. Kai pradėjau studijuoti smuiką akademijoje, turėjau pakeisti viską, ką buvau neteisingai išmokęs mokykloje. Man tai pasirodė beprasmiška, jaučiausi per senas pradėti mokytis groti šiuo instrumentu iš naujo. Fortepijono studijos buvo labiau kaip priedas ruošiantis tapti dirigentu. Tačiau aš nesigailiu šių patirčių, kadangi dabar geriau suvokiu šių instrumentų galimybes ir žinau, ką realiai būtų galima atlikti smuiku, fortepijonu ar, pavyzdžiui, altu. Tokiu atveju patys atlikėjai negali manęs taip lengvai suklaidinti, skųsdamiesi, kad vienokia ar kitokia kompozicijos vieta yra techniškai neatliekama.

O kompozicija man visuomet buvo arčiausiai širdies. Greta buvo ir dirigento, ir akademinė karjera. Taip pat ir įvairios organizacinės pareigos – kuriant festivalius, koncertus, vadovaujant įvairioms organizacijoms. Tačiau be muzikos komponavimo aš negaliu gyventi.

Kokiame festivalyje labiausiai džiaugiatės dalyvavęs, ar kuris festivalis paliko giliausius įspūdžius?

Zalcburge yra organizuojamas literatūros festivalis „Bloomsday“ (liet. žydėjimo arba Blumo diena), vykstantis birželio 16 dieną. Ši tarptautinė šventė skirta pagerbti rašytojo Jameso Joyce’o gyvenimą ir prisiminti jo romaną „Ulisas“, kuriame aprašoma viena protagonisto pono Leopoldo Blumo gyvenimo diena – 1904 metų birželio 16-oji Dubline. Meninė šventės programa susijusi su literatūra, taip pat rengiami koncertai, būna atliekamos rimtosios šiuolaikinės muzikos premjeros. Zalcburgo miestas nepaprastai palankus muzikai, kadangi skiria nemažai lėšų kūrinių užsakymams profesionaliems kompozitoriams. Pasinaudojau situacija ir Blumo dienai sukomponavau kūrinį, skirtą ansambliui, kurio sudėtis – altas, gitara, violončelė.

Kiek žinau, kuriate ir instrumentinę, ir elektroakustinę, ir kompiuterinę muziką. Kuo skiriasi šios trys metodikos Jūsų kompozicinėje praktikoje?

Kuo toliau, tuo labiau man patinka komponuoti tradiciniu būdu ant popieriaus. Kompiuterio ekranas nėra toks patogus, negali vienu metu pasitiesti lygiagrečiai visų kompozicijos puslapių ir taip pat matyti visas detales, kurios yra juose sužymėtos. Be to, ekranas vargina.

Elektronine muzika užsiėmiau, kai buvau jaunesnis, savo karjeros pirmoje pusėje. Dabar kiek apleidau šią sritį. Tai kitokia muzika, nenatūralumas girdimas ir jaučiamas. Mano nuomone, mes turime tokius nuostabius per tūkstantmečius suformuotus tradicinius muzikos instrumentus. Jie tikrai yra sutverti dangiškai ir ištobulinti taip, kad skleistų skaidrų, aiškų garsą, turėtų skirtingus tembrus ir spalvas. Kodėl gi šių instrumentų nepanaudojus? Tradicinių vakarų Europos muzikos instrumentų galimybės yra be galo plačios. Rašydamas jiems, galiu mažiau rūpintis garsu ir skambesiu – galvoje numatau kūriniui tinkamus tembrus. Elektroninė muzika yra kuriama visiškai kitokiais principais. Čia viskas turi koncentruotis tik į konkretų skambesį ir į nieką daugiau. Kita vertus, kartais būna lengviau, kai nereikia pasikliauti atlikėjais, kadangi jie ne visuomet pateikia tokį rezultatą, kokio nori.

Kaip galėtumėte apibūdinti šiandienos muzikos sceną Vienoje?

Vienoje yra daugybė skirtingų muzikos scenų, reprezentuojančių skirtingas muzikos stilistikas ir aš nesu visų jų dalis, todėl sunku kalbėti apibendrintai. Kaip jau minėjau, finansinė situacija nėra palanki kompozitoriams Vienoje, kaip ir visoje Europoje. Net turint daug užsakymų negali gyventi oriai, o ir kompozitorius, kuris nuolat turi užsakymų, yra išimtis. Paprastai muzikos komponavimas daugeliui tampa hobiu, o šalia to jie ieško kitokio, pastovesnes pajamas suteikiančio darbo. O Viena kaip platforma muzikai turi ir teigiamų ir neigiamų savybių. Tai didelis miestas su didele konkurencija. Muzikos scena yra gyva, joje vyksta nuolatinis judėjimas, yra nepaprastai daug muzikantų, kurie imigruoja į Vieną iš kitų šalių. Be abejo, tai labai praturtina miestą ir kelia pasirodymų, koncertų, universiteto kokybę. Iš kitos pusės, kadangi yra atlikėjų ir kompozitorių perteklius, jų kainos smunka ir tampa vis sunkiau padoriai pragyventi iš muzikos. Sunku būtų Vieną palyginti su kitais Austrijos miestais, kadangi Viena išsiskiria savo dydžiu. Kitos muzikos sostinės Austrijoje, kaip kad Zalcburgas arba Gracas, yra gerokai mažesnės ir jose visi kompozitoriai vieni kitus pažįsta, ko gero, net dirba tame pačiame universitete. Tokiuose miestuose lengviau formuoti kompozitorių bendruomenes.

Esate muzikantų bendruomenės Vienoje, Austrijoje ir visoje Europoje dalimi. Aktyviai įsitraukiate sprendžiant socialines problemas, su kuriomis susiduria šiandienos kompozitoriai.  Kokius pokyčius kompozitorių gyvenime pastebėjote vadovaudamas Vienos kompozitorių sąjungai, Europos kompozitorių forumui Briuselyje?

Na, reikėtų pridurti, kad aš įkūriau šias organizacijas. Kai organizavau festivalį Vienoje, mums iškilo vienas klausimas ir norėjome sužinoti, ką apie tai galvoja Vokietijos kompozitoriai. Tuomet susisiekiau su savo draugu kompozitoriumi Vokietijoje ir su juo pradėjome kalbėtis apie tai, kaip būtų naudinga, jeigu visi kiekvienos šalies ir Europos sąjungos kompozitoriai turėtų bendruomenę, kartu spręstų problemas ir iškilusius klausimus. Taip gimė pirminis sumanymas. Įkūrėme organizaciją 2006 metais ir aš buvau pirmasis jos prezidentas iki 2013-ųjų. Vėliau turėjau pasitraukti dėl iškilusių sveikatos problemų. Tačiau tai buvo sėkmės istorija.

Sunku pateikti apibendrintą analizę apie įvykusius pokyčius, kadangi kiekvienas kompozitorius, ko gero, pateiktų kitokią nuomonę. Priklausomai nuo to, kokioje šalyje ar mieste jie gyvena, kokio stiliaus ar pobūdžio muziką kuria, skiriasi kompozitorių gyvenimo sąlygos ir finansinės galimybės, kurios taip pat stipriai priklauso nuo finansavimo iš užsienio. Kadangi šiandienos kompozitoriai atskirti nuo muzikos industrijos, jų finansinė situacija, palyginus, gerokai sudėtingesnė.

Kaip vertinate šiandienę kompozitorių padėtį visuomenėje?

Šiandien, mano nuomone, nėra jokios sąveikos tarp rimtosios ir populiariosios muzikos, nėra bendradarbiavimo tarp muzikos industrijos ir nepriklausomų kompozitorių. Valstybė nepaskirsto finansų lygiaverčiai. Mes bandome organizuoti kompozitorių bendruomenę, tačiau patys kompozitoriai dažnai nėra labai aršios ar kovingos sielos, jie patys sunkiai priima sprendimus. O paramos iš išorės nėra, kadangi valstybė ar muzikos industrija, bent jau mano nuomone, nelabai supranta, kas yra rimtoji muzika, kokia jos vertė ir kam ji yra reikalinga. Rimtoji muzika tampa vis labiau izoliuota nuo visuomenės, o kompozitoriai dėl to kenčia. Visais būdais bandome pradėti šį pokalbį ir tiesti tiltus tarp nepriklausomų kompozitorių ir įvairių jiems parankių organizacijų, tačiau tam reikės labai daug laiko ir nežmoniškų pastangų. Reikia tikėtis, kad ateityje situacija pagerės.

Dėkoju Jums už pokalbį!