Matyti ir skaityti apnuogintą esybę

Neringa Mikol 2019-05-29

Simonos Bareikytės parodos „Apnuoginta esybė“, eksponuotos Babtyno-Žemaitkienio dvare, kūriniai žiūrovus pasitinka karpinių iš laikraščių ir žurnalų margumynu. Akys drąsiai gali pasiklysti tarp spalvų, figūrų ir žodžių jūros, tačiau būtent to Simona, rodosi, ir siekia. Kūrinių autorė šia paroda iškelia labai aiškų tikslą: suvirpinti esybės stygas, padėti žiūrovui atrasti save viename ar kitame kūrinyje. Šis straipsnis taip pat turi labai aiškų tikslą: patikrinti, kaip parodos tikslas buvo įgyvendintas.

Kaip parodoje „Apnuoginta esybė“ yra suvirpinamos esybės stygos? Sakoma, kad šiais laikais ateinant į šiuolaikinio meno parodą reikia būti iš anksto pasirengus – pasidomėjus apie menininką, iš kur kyla jo idėjos, kodėl jo kūryba yra svarbi, kuriai šiuolaikinio meno tėkmei jis priklauso. Toliau būtų galima vardinti dar keletą pastraipų, ką reikia žinoti prieš ateinant į tokią parodą. Tačiau su tuo drąsiai galima nesutikti – itin dažnai toks greitai „suvalgytas“ žinių bagažas ima daryti stiprią įtaką darbams, kurių dar nesame matę. Simonos Bareikytės koliažo technika atlikti kūriniai įduoda žiūrovui viską, ką jam reikia žinoti apie šią sparodą. Kiekvienas jos kūrinys, kuriame sutalpinti žmonių gyvenimai (reikia pabrėžti, kad dažniausiai tai „reklaminiai“ žmonės: netikri, sumanyti vardan vartotojiškumo) ir šalia įtalpinti žodžiai, sąvokos, o kartais ir visi sakiniai, žiūrovui suteikia visą informaciją, padedančią suprasti Simonos kūrinius. Menininkė itin atvirai kalba apie savo gyvenimą, todėl jos darbuose itin gajus moters įvaizdis ne tik vizualinis, tačiau ir lingvistinis – šalia modelių, manekenių ir namų šeimininkių griežtai įsiterpia karpiniai su žodžiais „moteris“, „magija“, „švytėjimas“, „malonumas“, „laisvė“ – taip neakivaizdžiai parodant moters vaidmenis visuomenėje. Ji maloni arba teikianti malonumus, turinti magiškų galių, švytinti savo grožiu arba laime ir, svarbiausia, laisva. Šie įvaizdžiai suformuoti iš kartos į kartą ir jie dažniausiai stoja vienas prieš kitą į kovą. Todėl vis išnyrantis žodis „laisvė“ Simonos kūriniuose pradeda žaisti pagrindinį vaidmenį. Kiekviename kūrinyje menininkė kalba apie save, apie savo padėtį visuomenėje, tiek kaip moters, tiek kaip kūrėjos, tiek kaip žmogaus. Ir kiekvienas kūrinys atskleidžia autorės mintis, savijautą būnant viename iš minėtųjų vaidmenų (terminas „vaidmuo“ neturi būti suprastas neigiama prasme. Būtent vaidmenys sukuria ir lemia žmogaus pasirinkimus). Taigi pastraipos viršuje iškeltas klausimas randa savo atsakymą būtent žiūrint, skaitant ir tokiu būdu (vizualiniu ir lingvistiniu) suvokiant Simonos Bareikytės kūrinius – esybės stygos žiūrovui yra suvirpinamos matant Simonos gyvenimo detales per jos darbus. Nejučiomis tuomet yra pradedama gilintis ir į savo gyvenimo vaidmenis, personažus ir jų įtaką praeičiai ir dabarčiai. O jau kiek vėliau – ir ateičiai. Ir būtent šis, kad ir akimirką trukęs susimąstymas, nuklydimas nuo menininkės kūrinių į save patį ir ima virpinti esybės stygas.

Simona Bareikytė, paroda „Apnuoginta esybė“, autorės nuotr.

Simona Bareikytė savo parodoje taip pat stengiasi padėti žiūrovui atrasti save viename ar kitame kūrinyje ir tai menininkė labai lengvai pasiekia – žmogus gali save sutapantinti su žurnalų iškarpose esamais veikėjais ir charakteriais, o taip pat ir žodžiais. Parodoje iškeltas pirmasis tikslas – suvirpinti esybės stygas – yra labai nuosekliai palydimas antrojo tikslo – atrasti save kūriniuose. Ir čia yra labai svarbus žodis „atrasti“. Simonos kūriniai labai lengvai gali žiūrovą paklydinti vaizdų ir žodžių margumyne, akims šokinėjant prie ryškiausių, nuogiausių, didžiausių iškarpytų personažų, taip bandant aprėpti visą kūrinį. Tuomet į šį visą margumyną įsiterpia žodžiai, kurie viską nuramina, suteikia koliažui pasakojimo tvarkos ir papasakoja, apie ką yra kūrinio istorija. Būtent čia ir pasirodo „atradimas“. Amerikiečių menininkas Melas Bochneris, laikomas vienu įdomiausių šiuolaikinių konceptualistų, savo darbuose labai stipriai išnaudoja žodžius ir teigia, kad menas egzistuoja ten, kur susiduria protinis ir fizinis kūnas (žodžiai ir vaizdai), o ir meną laiko tik mąstymo forma. Simona Bareikytė savo kūriniais iš tiesų labai pritaria Bochnerio idėjai – vizualinis darbo kūnas tėra tik viena dalis, žodžiai jam suteikia svorio ir logišką kiekvieno darbo pagrindimą ir analizę.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kaip menininkė konstruoja savo kūrinius. Vienuose jų iškarpos yra labai griežtų formų, dailiai sustyguotos, iš vienos iškarpos iškyla kita ir pasakojimas tampa lengvai perskaitomu. Kituose kūriniuose Simona visiškai atsisako gražaus iškarpų dėliojimo ir žvelgiant į darbą tampa sunku suprasti, kur prasideda, kur baigiasi viena ar kita scena ar kodėl kūrinyje įtalpintos vienokios ar kitokios iškarpos. Menininkė leidžia ir netgi priverčia žiūrovą tokiuose kūriniuose pasiklysti ir nelengvai įduoda jam ranktą į kūrinio esmės suvokimą. Ar tokiu būdu menininkė ūgdo žiūrovą? Be abejonės. Ji drąsiai prieš jį pastato savo vidinį susijaukimą ir parodo, kaip iš jo galima išeiti į tą dailiai sustyguotą, prieš tai matytą kūrinį. Tik ne iš kūrinio į kūrinį žiūrovas ir pati menininkė eina. O į pačius save.

Simonos Bareikytės paroda „Apnuoginta esybė“ iš tiesų ir parodo išrengtą menininkės sielą, jos vidinius prieštaravimus, nuolatos vykstančią kovą tarp vaidmenų ir taip, kaip visą šį širšiantį lizdą galima suvaldyti, sutramdyti ir tokiu būdu išlaisvinti. Koliažo technika iš laikraščių ir žurnalų iškarpų sukurti kūriniai leidžia žiūrovui ir pačiam patirti ir pamatyti savo vaidmenis ir į juos įsiklausyti.