Gegužės 24 d. Vilniaus „Menų spaustuvėje“ pristatytas režisierės ir choreografės Austėjos Vilkaitytės spektaklis/performansas „Išoriniai pojūčiai“. Kūrinys – kolektyvinis, asmeninėmis patirtimis bei istorijomis paremtas penkių merginų (Austėjos Vilkaitytės, Eglės Nešukaitytės, Juditos Stundžytės, Kristinos Marijos Kulinič, Ievos Jackevičiūtės) išgyvenimas. Aptinkamas terapinis buvimas ir veikimas scenoje. Apsivalymas.
Su Lyja Maknavičiūte, antrakurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktore, susitikome prieš pat jos kelionę į Kanų kino festivalį. Kanuose šiemet pristatomas naujausias Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ (Frost), kuriame jaunoji aktorė suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Kalbėjomės akademijos kieme. Nors buvo likusios tik kelios valandos iki kelionės, o Lyja dar skubėjo atsiskaityti egzamino, tačiau pertraukėlės metu sutiko pasikalbėti.
„Klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, paverčiant ją ne istoriniu ekskursu, o betarpišku išgyvenimu” – toks yra OKT/Vilniaus miesto teatro, kuris pasižymi vienais įdomiausių teatrinių eksperimentų, moto. Šis moto tiktų apibūdinti ir principą, pagal kurį pastatytas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiakursio teatro režisūros studento (kurso vadovas Jonas Vaitkus) Augusto Gornatkevičiaus spektaklis „Vieniši.” Spektakliu režisierius pakviečia į du eksperimentus: teatrinį, tiriantį pastatyminių priemonių sintezę, ir socialinį, kuris kyla iš teatrinio eksperimento.
Antrojo Kauno galerijų savaitgalio metu (gegužės 11–14 d.) aplankyti parodas buvo galima ne tik įprastose meno galerijose, bet ir alternatyviose erdvėse. Viena jų – „Menų bankas“. Patalpose išmušinėtomis staktomis, atidengtomis mūro sienomis ir puošniai dekoruotomis lubomis buvo galima judėti lyg tarp stotelių, kuriose išvystame skirtingų menininkų kūrinius, vienas nuo kito nutolusius savo idėjomis ir išraiškos formomis. Tad pasivažinėkime po „Menų banko“ parodas, stabtelėdami keliose stotelėse.
Gegužės 10 dieną alternatyvioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje „Krematoriumas“ atidaryta asmeninė Adomo Storpirščio tapybos ir animacijos paroda. Tai – antroji animatoriaus specialybę studijuojančio jaunojo menininko paroda. Apie tai, jog pateksime į paradoksalią erdvę, įspėja Anglijos metro logotipą imituojantis parodos plakatas ir pavadinimas „Aboveground Underskies Aboveskies“. Būtent vėsiame rūsyje esame pakilę virš žemės, debesų, ir apskritai virš realybės, kitaip tariant, siurrealistinėje plotmėje.
Pažvelgus, kokius kūrinius imasi statyti mūsų režisieriai, norisi konstatuoti, kad Lietuvoje trūksta šiuolaikinės dramaturgijos.Tikriausiai tą pačią tendenciją pastebėjo dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė-Diena, tad ėmėsi iniciatyvos ir prieš trejus metus pradėjo organizuoti festivalį „Dramokratija“. Jo tikslas – supažindinti žiūrovus su jaunaisiais dramaturgijos kūrėjais, kuriems suteikiama galimybė būti pamatytiems ir išgirstiems.
Projekto „Patalpinti“ autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį. Dalijamės trečiąja dalimi, kurioje savo kūrybą pristato Eglė Karanauskaitė, Iveta Utakytė ir Eimantė Šimkutė.
Projekto „Patalpinti“ autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį. Dalijamės antra dalimi, kurioje savo kūrybą pristato Jūratė Girdvainis, Ieva Jaruckytė ir Tatjana Seredocha.
Šaltą ir vėjuotą Atvelykio sekmadienį kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas“ pakvietė į tradicinį koncertą senajame Vilniaus arsenale. Pilna taikomosios dailės ir dizaino muziejaus koncertų salė atlikėjus pasitiko ir išlydėjo audringais plojimais. Ansamblio nariai viso vakaro metu kūrė jaukią ir paslaptingą atmosferą, kuri leido užsimiršti ir sušilti po vėjuotos ir audringos dienos.
Ukrainiečių tapytojas Rustamas Mirzoevas kartu su Ievgenu Petrovu ir Mykolu Belousu kovo 23 – balandžio 22 dienomis pristatė darbus parodoje „Atstumtieji“. Darbai, eksponuoti Vilniaus galerijoje „Cechas“ ne tik reprezentavo skirtingus autorius, bet taip pat išryškino jų panašumus. Autoriai pabrėžia individualų tikrovės-fantazijos suvokimą, perteikiamą per plastiką ir figūratyvumą.
Projektas „Patalpinti“ sumanytas kaip laisvas ir neįpareigojantis kūrinių bei juos lydinčių tekstų junginys, atspindintis ne tik studijų dailės akademijoje patirtį, bet ir asmeninę savistabą, požiūrį į save ir aplinką, kurioje (iš kurios) gimsta tapybos darbai. Projekto autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį.
Jaukų ir šiltą balandžio 20-osios vakarą Piano.lt salė savo žiūrovus pakvietė į antrąjį festivalį „Pavasaris piano.lt“, kur viename iš koncertų skambėjo darnus fortepijono (Eugenijus Žarskus) ir violončelės (Robertas Grodas) duetas.
Pasaulinę kultūros dieną norisi švęsti kultūringai. Akis įnirtingai dairosi renginių, kol iš lūpų išsiveržia entuziastingas voilà! Valstybinis Šiaulių dramos teatras Mažosios salės erdvę patikėjo neįprasto žanro pasirodymui – muzikos, šokio ir vaizdo spektakliui „beTono“. Vien toks aprašymas suintriguoja, o kojos pačios nuneša į teatrą visa valanda per anksti.
Pasakojimą apie jaunos menininkės Rūtos Šimelionytės (g. 1988) kūrybos parodą neatsitiktinai norisi pradėti nuo replikos garsiajam Vlado Drėmos veikalui „Dingęs Vilnius“. Rūta su savo paroda „įvelia“ žiūrovą į kiek kitokią situaciją – čia tikrai kalbama apie dingusias Užupio vietas, tačiau ne apie fizinius jo objektus, o apie mįslingai išgaravusius tapybos darbus su šio Vilniaus kvartalo motyvais...
22-asis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ per keletą savaičių pasiūlė nemenką kino filmų ir renginių programą. Šis tekstas nepretenduoja atskleisti visų pavasarinio peizažo spalvų ir atspalvių, tad straipsnyje bus aptariama dalis filmų, kurie pasirinkti remiantis objektyviomis ir subjektyviomis jų peržiūrų priežastimis. Pristatomi keli dokumentiniai filmai, kelios komedijos ir naujų sprendimų kine paieškos, lietuviški trumpametražiai ir filmai, kalbantys apie moteris, paauglystę, pabėgimus bei pabaigas.
Lietuvoje, sekant kitų Europos valstybių pavyzdžiu, yra pradėta Vaikų globos institucijų pertvarka, kurios tikslas – perkelti beglobius vaikus į šeimas, kurios jais rūpintųsi. Sunku suvokti, kas turėtų dėtis šių ant gyvenimo ribos balansuojančių jaunuolių galvose, iki ko turėtų privesti ta nežinomybė, kas laukia toliau gyvenime. Šią jauseną suprasti gali padėti jaunos rusų dramaturgės Jaroslavos Pulinovič pjesė „Natašos svajonė“. Pastaraisiais metais pastatyta Klaipėdoje ir Lietuvos rusų dramos teatre, šiemet Nataša tęsia savo kelionę Panevėžyje, įgydama „Mergaitės svajonės“ pavadinimą.
Menininkai iš Šveicarijos Marius Schaffteris ir Jérôme‘as Stünzi, pasivadinę šlovingųjų tapytojų „Old Masters“ vardu, pakvietė publiką į akistatą su savo realybės suvokimu. 2014 m. jie sukūrė „Constructionisme“ – performansą, kurio metu antropologiškai nagrinėja savo sukonstruotus objektus. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, performansą atliko vienas „Old Masters“ narių – Marius Shaffter. Jis išdidžiai prisistatė kaip geografas, ekologas, inžinierius, menininkas, žodžiu, tikras renesanso žmogus.