Kaupti, būti, dalintis

Laiko reikia tam, kad ko nors išmoktume; sukauptume patirties; užsigautume; išsilaužytume žaizdas; viskuo pasidalintume. Kartais laiko pritrūksta. Kai turime per daug – jis sustoja. Atsiradusioje pauzėje galime tirti ir analizuoti patirtis iki ir nuspėti galimybes po. Svarbiausia – per ilgai neužsižaisti ir spėti pasidalinti.

Gegužės 24 d. Vilniaus „Menų spaustuvėje“ pristatytas režisierės ir choreografės Austėjos Vilkaitytės spektaklis/performansas „Išoriniai pojūčiai“. Kūrinys – kolektyvinis, asmeninėmis patirtimis bei istorijomis paremtas penkių merginų (Austėjos Vilkaitytės, Eglės Nešukaitytės, Juditos Stundžytės, Kristinos Marijos Kulinič, Ievos Jackevičiūtės) išgyvenimas. Aptinkamas terapinis buvimas ir veikimas scenoje. Apsivalymas.

Spektaklio eigoje mano mintyse pakimba šios žodžių poros:

Spektaklis – performansas;
Praeitis – dabartis;
Buvimas – veikimas;
Profesionalus – mėgėjiškas;
Kolektyvinis – asmeniškas;
Sau – kitiems.

Spektaklis – performansas. Galime pastebėti tendenciją, kad šiuolaikiniai Lietuvos jaunesnės kartos kūrėjai vis dažniau atsisako stabilaus dramaturginio pagrindo. Spektaklių ar kitų sceninių reiškinių atspirties tašku tampa asmeniniai kūrėjų išgyvenimai ar socialiniai kontekstai. Kūrėjai savo dėmesį skiria dabarčiai ir joje vykstantiems reiškiniams. Režisūriniai, choreografiniai rėmai čia (spektaklyje „Išoriniai pojūčiai“) reikalingi minimaliai formai palaikyti, kurioje veikia performanso dalyvės. Performatyvus ir nedisciplinuotas veiksmas scenoje skleidžiasi per fizinio kontakto ieškojimus, sąveikaujant su supančia aplinka ir objektais/subjektais, esančiais joje. Nejučiomis kūrinys ima atrodyti lyg atviras pačių kūrėjų terapinis seansas, kurio metu žiūrovas (tarsi psichologas) gali savarankiškai analizuoti, tai, ką mato, nutuokia. O po proceso gal net pateikti savotiškas išvadas...

Praeitis – dabartis. Panašu, kad visos penkios merginos turi stiprų ryšį su savo praeities šešėliais. Spektaklyje/performanse sąmoningai atsispindi kūrėjų patirtys, įgytos praeityje. Išmoktos technikos ar praktikos iššoka tarsi judesio riktai, vis neleisdami nusigręžti nuo praeities. Praeitis tiesiogiai veikia dabartį, kurioje esančios ir veikiančios atlikėjos siekia apsivalymo, savotiško išsilaisvinimo.

Buvimas – veikimas. Aktyvios performanso dalyvės – aktorės, šokėjos. Pasyvūs – žiūrovai. Jos – veikia, jie – būna. Pasitaiko ir tokių akimirkų, kuriose kūrėjos aktyviai būna. Tai tokie momentai, kuomet scenos erdvėje atliekami veiksmai patenka į užburtą laiko ir pasikartojimų ratą. Atlikimas ima atrodyti nesąmoningas ir nemotyvuotas, o pačios aktorės tame veiksme užsibūna. Tiek scenoje, tiek žiūrovų salėje įsivyravęs buvimas ima stabdyti laiką, kas šiuo atveju pasireiškia deguonies trūkumu patalpoje.

Profesionalus – mėgėjiškas. Iš pažiūros merginos atrodo profesionalės (tai nurodo ir jų kūrybinis bagažas ir iš po aksominių sportinių kostiumų vis pasirodantis tvirtas kūnas). Tačiau spektaklyje/performanse  jos – profesionalios mėgėjos. Ir visai ne blogąją prasme. Kalba (verbaline ir neverbalinė), kuria jos kalba ir veikia šiame procese, puikiai atitinka profesionalaus mėgėjiškumo sąvoką. Vis pasirodančios profesionaliojo šokio užuomazgos ar intarpai scenoje (prieš tai juos įvardijau kaip judesio riktus) atrodo perleisti per mėgėjiškumo prizmę. Techniškai profesionalūs judesiai ar choreografiniai elementai atliekami su lengvu, mėgėjišku atsipalaidavimu, nepersistengiama „ką nors įrodyti“.

Kolektyvinis – asmeniškas. „Išoriniai pojūčiai“ – tai kolektyvinis asmeninių ir intymių epizodų bei pojūčių išgyvenimas. Keli veiksmai  (pavyzdžiui, knygos skaitymas žmogui, esančiam kitame telefono gale, foteliuko gamyba ir montavimas, apatinių kelnaičių matavimasis ir pan.) veikia sinchroniškai tuo pat metu, toje pačioje scenoje. Merginių gyvenimai, išgyvenimai ir jų simboliai vaizduojami persipynę, tačiau raiškią individualybę ir asmeninę nuostatą ar požiūrį galime įskaityti kiekvienoje vis kitokį, savitą. Panašu, kad kiekviena susiduria su asmeniniais sunkumais, tačiau juos įveikti bando kolektyviniu darbu.

Sau – kitiems. Viso stebimo proceso metu kirbėjo klausimas, kam šio spektaklio/performanso reikia labiau: ar pačioms kūrėjoms, ar žiūrovams? Kuriančioms merginoms – tai tarsi terapinis ritualinis seansas, kurio metu jos randa savyje jėgų ir kruopštumo apsivalyti. Būti kartu ir tuo pačiu atskirai. Gebėti išleisti sukauptą turinį, o indą (šiuo atveju – fizinį kūną) paruošti naujiems dalykams (mintims, būsenoms, pojūčiams). Žiūrovas čia gali užimti dvi pozicijas: sapnuotojo, į viską žvelgiančio per rūką, arba akylo stebėtojo, gebančio jausti ir analizuoti esamuoju laiku. Pradžioje didžioji dauguma žiūrovų renkasi antrą, aktyvią, poziciją, tačiau eigoje viskas atsiremia į laiką bei jo pajautimą. Jei laikas prailgsta – aktyvusis žiūrovas užleidžia vietą sapnuotojui.

Atėjus į spektaklį svarbiausia į žiūrovo kėdę atsisėsti be jokios išankstinės pozicijos ar nusistatymo. Pasiduoti laiko, veiksmo ir jausmo tėkmei. Eigoje paaiškės, ar visą kelią nukeliavote su kūrėjomis, ar išmetėte inkarą pusiaukelėje.