Menų banko stotelės

Antrojo Kauno galerijų savaitgalio metu (gegužės 11–14 d.) aplankyti parodas buvo galima ne tik įprastose meno galerijose, bet ir alternatyviose erdvėse. Viena jų – „Menų bankas“. Mintyse nuskambėjus šiam žodžių junginiui, bandau vizualizuoti savo išankstinį nusiteikimą. Svarstau, kad turėtų būti daug meno, eksponuojamo šviesiose patalpose slidžiomis blizgiomis grindimis, automatiškai atsiveriančiomis durimis... Trumpai tariant: švaru, gražu.

Iš tiesų svečiui Kaune, nežinančiam išsamesnio architektūrinio ir/ar istorinio miesto konteksto, Menų banko ekspozicinės erdvės gali būti (ne)maloni staigmena. Taip – meno ten daug. Šis mano lūkestis pasitvirtino. Šviesos instaliacija, Ikea ready-made‘as, skulptūriniai objektai ir, be abejo, tapybos bei grafikos darbai. Net šiuolaikinio meno knygynėlis įsikūręs! Tačiau bankas... Buvęs banku prieš n metų. Dabar pastatas ištuštėjęs, stovi už fasadinės Laisvės alėjos pusės, belangis. Ar skersvėjis švilpavo, ar ne, nesigirdėjo, nes ausyse ūžė ir švokštė prie įėjimo pasitinkanti Lino Tuleikio ir Roberto Antinio garso instaliacija „Kauno metro“.

Patalpose išmušinėtomis staktomis, atidengtomis mūro sienomis ir puošniai dekoruotomis lubomis buvo galima judėti lyg tarp stotelių, kuriose išvystame skirtingų menininkų kūrinius, vienas nuo kito nutolusius savo idėjomis ir išraiškos formomis. Tad pasivažinėkime po „Menų banko“ parodas, stabtelėdami keliose stotelėse.

 

Stotelė „Minimalistiniai egzistencialistai“

Iš pirmo žvilgsnio Džiugas Šukys ir Matas Janušonis savo darbuose iškelia asmenines problemas, rodos, aktualias tik patiems autoriams. Jų kūryboje kalbama remiantis asmeniniais interesais ir patirtimi, kurie analizuojami per dabarties laiko prizmę.

Šukio kūriniai „Rinkinys #3“ ir „Rinkinys #7“ video formate dokumentuoja jo paties atliekamą veiksmą – betikslį betoninių kubų kilnojimą. Greta eksponuojamas vis tik pasiektas rezultatas – juodoje plėvelėje supakuoti betoniniai kubai, nei kuriantys išraiškingą objektą, nei teikiantys didelį estetinį pasigerėjimą. Savo darbuose Šukys svarsto, kiek reikšmingų, o kiek – nesvarbių darbų atlieka per dieną. Apgalvoja jų prasmę, pridėtinę vertę. Pasitelkdamas monotoniškumo elementą, išreiškia ne kartą pasikartojančius momentus, būdingus rutinai. Įspūdį sustiprina ir betono kubai, kurie abstrakčiai įformina bevardžius, gal net po kurio laiko nepamenamus, kasdienybės darbus.

 

Džiugas Šukys, „Rinkinys #3“

 

Janušonis skulptūrinėje instaliacijoje „Grąžtas“ pirmiausia akcentuoja jam įdomų stebėjimą, kaip nedidelis iškilimas plokštumoje gali sukurti tūrio iliuziją – skulptūrą. Taip dėmesys nukreipiamas nuo vėliau išryškėjančio kulminacijos motyvo gyvenime nagrinėjimo. Žiūrovas išgyvena menininko kuriamą kartojimąsi kaip laukimo, kol naudojama juoda medžiaga plyš arba besisukantis iškilimas sustos, jausmą. Menininko vaizduojame siužete svarbus tik esamasis laikas – kuriamas nesibaigiantis dramos augimas ir vystymas.

Menininkų svarstomi klausimai neapima globalių problemų ar tragedijų, nenagrinėjamos ateities perspektyvos. Net nepasakytum, kad jų kūryba pateiktų atsakymą į garsųjį klausimą būti ar nebūti. Tačiau tokie minimalistiniai egzistencializmo klausimai kvestionuoja kasdienybės beprasmybę, pažįstamą daugeliui – penkioliktą kartą žiūrintiems serialą „Draugai“ ir valandą skrolinantiems facebooke.

 

Stotelė „Blue (Da Ba Dee)“

Keleiviai, važiuojantys autobusu ar metro, reguliuoti muzikos bendroje erdvėje negali (nebent eliminuoti – užsidėdami ausines). Panašiai sunku ignoruoti iš pasąmonės pasprukusią  dainą, girdėtą vaikystėje per kasetinę magnetolą ar neseniai Eurovizijoje. Nesvarbu, kad toji muzika visai netinkama esamajai akimirkai. Tad nors Vikos Pranaitytės ekspozicija „What If I Am You“ neturi nieko bendra su devyniasdešimtųjų „Eiffel 65“ hito „Blue (Da Ba Dee)“ melodijos keliamomis emocijomis, dainos žodžių[1] prasme tapatumas juntamas.

Grupėmis iškabintos iliustracijos, skirtos Pranaitytės ruošiamai knygai, apipavidalinamos naudojant dienos metu matomu mėnulio ir dangaus spalvų kontrastu. Menininkės darbuose viskas mėlyna: personažai, gamtos objektai, architektūra, baldai. Efektui sustiprinti ekspozicinėje erdvėje naudojamas tokios pat spalvos apšvietimas. Todėl peržengdamas apleisto banko slenkstį nejučiomis nukeliauji į dar vieną erdvę – Vikos Pranaitytės fantazariumą. Tai siurrealistinis pasaulis, kuriamas pasitelkiant psichodelinės būsenos iliuziją, tačiau nugalimas baugios, nesaugios ir įtarios jausenos.

Nykstanti realybės riba gąsdina, piršdama mintį, kad žmogus net nėra realus. Parodos pavadinimu užduotas klausimas „Kas, jei aš esu tu?“ atskleidžiamas vienas priešais kitą pastatytais veikėjais apibendrintais bruožais (skusta galva, vienodas ūgis, sudėjimas, neaiški lytis). Tarp vienodų personažų masės neramumą kelia svarstymas, kiek savųjų „aš“ galima turėti ar pritaikyti visuomenėje. Daug, mažai, tik vieną? O gal tokio „savojo aš“ apskritai nėra? Šį klausimą išryškina kitas Pranaitytės darbas „Face Off“, kuriame vaizduojamas nekintančio personažo veido susisluoksniavimas. Kad ir kiek bandytume keisti veidų (gvildenti save), žmogus turi vienintelę formą. Tad kaip galime būti tikri, kad tai tikrasis „aš“, o ne klonas kažko jau egzistuojančio? Tai lyg apgaulė – manipuliacija. Juk važiuodami viešuoju transportu ir įsidėdami ausines tik įsivaizduojame, kad bendri fono garsai dingo. Tačiau jie išnyksta tik mūsų pasaulyje, o už jo ribų – lieka.

 

Stotelė „Tai, kuo gyvename“     

Ukrainiečio menininko Petro Pyrohovo šviesų instaliacija reaguoja į žiūrovo priartėjimą. Iš tolimesnio atstumo matomas vertikalus paviršius su silpnai šviečiančiomis, atsiskyrusiomis viena nuo kitos lemputėmis. Žengiant artyn instaliacijos šviesos susijungia į bendrą stambaus plano vienetą ir suaktyvėjusios ima akinti, o atsitraukiant grįžtą į pradinę padėtį – išsiskaido į atsirus elementus.

Šiuo judėjimo veikiamu kintančios šviesos intensyvumu reprezentuojama aktuali nevaldomų žinių, informacijos pertekliaus problema dabartiniame pasaulyje. Kuo daugiau žinome, anot menininko (kuris, vis tik, savo svarstymus remia įvairiais žodžio informacija apibrėžimais ir teorijomis), tuo mažiau matome, suprantame. Autorius, įtraukdamas žiūrovą kaip instaliacijos veiksnį, paprastu suteikiamos patirties principu vizualizuoja nepatogios akistatos akimirką. Apipavidalina informaciją kaip konkretų materialų objektą, šiuo atveju – šviesą, ir tvoksteli juo į akis. Tuomet suveikia instinktyvus noras užsimerkti, apsaugoti akis, ar bent nusigręžti. Taip provokuojama reakcija, kuri turėtų vykti ir santykyje su informacija, kurios didžioji dalis yra ne tik negatyvi, bet apskritai šlamštas. Tačiau realybė kitokia. Žmogus neturi įgimto savisaugos instinkto ignoruoti žinių srautą. Priešingai – iš prigimties žmogus yra smalsus. Tad taip atsiduriame aklavietėje.

 

Paskutinė maršruto stotelė – „Palikimas“

Apie „Menų banke“ veikusią Kauno galerijų savaitgalio metu ekspozicinę erdvę ateityje primins  estų menininkės Maria Kapajeva paliktas pėdsakas.

Autorė baltos gėlės motyvu dekoravo po tinku ir kitais sluoksniais paslėptą banko freską, kuri bus konservuojama ir saugoma. Naudojamas štampo fragmentas yra menininkės projekto „Kartografuoju mamą“, keliaujančio į įvairias vietas, dalis. Pats gėlės motyvas – ne atsitiktinis. Tai tekstilinio darbo, sukurto autorės mamos dirbusios tekstilės fabrike, detalė.

Maria Kapajeva kuriamas sienų raštas įpins koduotą priminimą apie šiose erdvėse vykusį renginį. Atsitiktinai ar ne, dekorui parinktas vienspalvis, kartojamas štampas ir jo kompoziciniai blokeliai apibendrina bendrą parodos vaizdą. Tai – konceptualaus turinio tendencija darbuose, asmeninės patirties ir perspektyvos naudojimas, minimalistinės kompozicijos kartojimosi fragmentas, skirtingų pasaulių jungimas.