Eksperimentas: sintetinė meilė versus tarpasmeniniai santykiai

Laura Šimkutė 2017-05-22

„Klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, paverčiant ją ne istoriniu ekskursu, o betarpišku išgyvenimu” – toks yra OKT/Vilniaus miesto teatro, kuris pasižymi vienais įdomiausių teatrinių eksperimentų, moto. Šis moto tiktų apibūdinti ir principą, pagal kurį pastatytas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiakursio teatro režisūros studento (kurso vadovas Jonas Vaitkus) Augusto Gornatkevičiaus spektaklis „Vieniši.” pagal klasikines konvencijas atitinkančią, XIX a. pabaigoje Gerhardo Hauptmanno parašytą dramą „Vieniši žmonės”. Šiuo spektakliu režisierius pakviečia į du eksperimentus: teatrinį, tiriantį pastatyminių priemonių sintezę, ir socialinį, kuris kyla iš teatrinio eksperimento.

 

Eksperimentas Nr. 1. Teatras

Teatrinio eksperimento vieną pagrindinių principų išduoda citata, kuria pradedamas tekstas. Režisierius užsiima dviejų teatre svarbių elementų – dramos kūrinio bei scenos erdvės – savita interpretacija ir su šiais elementais elgiasi drąsiai, nebijodamas laužyti klasikinių konvencijų, bet tuo pačiu pernelyg toli nuo jų nepabėgdamas. Gerhardo  Hauptmanno natūralistinė drama, parašyta pagal klasikines taisykles (vientisa fabula, aiškiai suformuluotas konfliktas, laiko ir erdvės vienovė) yra paverčiama postmoderniu kūriniu, įterpiant papildomą siužetinę liniją. Dėl to apsiverčia dramos autoriaus užkoduotas konfliktas, kuris tampa priemone pristatyti režisieriaus siūlomai konflikto idėjai. Pjesėje pagrindinė siužeto linija sukasi apie žmonių tarpusavio santykius, vienos šeimos santykių istoriją.

Papildomos siužetinės linijos įterpimas duoda peno ir scenos erdvės pertvarkai – hauptmaniškoji spektaklio dalis vyksta kompiuterinio žaidimo „The Sims“ stiliumi pastatytame namelyje (scenografė Elžbieta Kvašytė) pusiau atvertomis sienomis. Publika yra susodinama iš abiejų namelio pusių, šitaip lyg ir bandant sugriauti visas sąlygiškąsias teatro sienas, tačiau jos negriūva, kadangi toje erdvėje vaidinama taip, lyg publikos nebūtų.

Režisieriaus įterptoji siužetinė linija – tai lyg žvilgsnis iš šalies tam, kas vyksta namelyje. Šioje linijoje veikia Filipas (Matas Dirginčius), kuris originalioje pjesėje buvo neseniai gimęs kūdikis. Jis rodo ištrauką iš savo šeimos istorijos, įvykusios prieš n metų ir neabejotinai turėjusios įtakos tam, koks jis dabar yra, ir jo priimamiems sprendimams. Šis personažas čia veikia ir kaip režisieriaus alter ego: veiksmą stebi sėdėdamas viršuje, keičiantis veiksmams išdidžiai, lyg žengdamas raudonu kilimu, praeina pro jam specialiai paliktą praėjimą. Nuėjęs į namelį, truputį flirtuodamas su publika, pasakoja savo istoriją, kartas nuo karto pasako pastabų: „patildykite”, „čia turėtų būti toks ir toks daiktas” ir pan.. Filipas su žiūrovais bendrauja tiesiogiai, todėl spektaklyje susikuria keli komunikacijos su žiūrovu sluoksniai: interaktyvus (Filipo linijoje) ir pasyvus (pjesės veiksmo linijoje).  

Filipo linija ir spektaklio vyksmas spektaklyje sukuria metateatralią ir postmodernią spektaklio logiką. Sulaužomi laikas ir erdvė: Filipas yra čia ir dabar, šeima – n metų atgal, savo namuose. Asmeninė dabartinio siužeto istorija, tolygiai sugretinama su įvykiais šeimoje, yra tarsi atsvara praeičiai, kuri veda į kitą – socialinį – eksperimentą.

 

Eksperimentas Nr. 2. Latekstas ar medvilnė? (Synthetic or Organic?)

Susipažinkime su Davecatu[1], kuris 2000 metais sutiko ją – Sidore Kuroneko. Po maždaug pusantrų metų jie apsigyveno kartu. 2012 metais prie jų prisijungė Elena arba, kaip kartais ją Davecatas vadina, Lenka. Sidore neprieštaravo idėjai, kad savo gyvenimo draugu turės dalintis su kita moterimi. Elenai ši idėja irgi buvo priimtina, todėl dabar jie visi trys laimingai gyvena po vienu stogu. Kol Davecatas darbe, Sidore ir Elena palaiko viena kitai kompaniją. Tarp jų nėra jokių kivirčų, jos abi vyrą myli taip pat. Atrodo, kokio atviro mąstymo turėtų būti visi šie trys žmonės, jeigu tokiomis sąlygomis sugeba šitaip darniai sugyventi. Panašu į visišką idilę, santykių siekiamybę. Tačiau abi šios moterys – tai moterų projekcijos – lėlės. Jos atrodo kaip tikros, jas liesti taip pat malonu. Svarbiausia – jos niekada neišduos, visada išklausys ir bus visu 100 procentu atsidavusios savo šeimininkui. Davecatas šitokį santykių modelį vadina sintetine meile (synthetic love).

Siužetinė linija, kurios veiksmas plėtojamas pagal originalų Hauptmanno tekstą – tai Fokeratų (Filipo šeimos) – tragedija, sąlygota neišsipildžiusių tarpasmeninių santykių lūkesčių. Čia veikia Filipo tėtis ir mama – Johanas ir Ketė (Petras Šimonis ir Iveta Raulynaitytė), šeimos draugas dailininkas Braunas (Skomantas Duoplys), jauna studentė Ana (Lena Orlova) bei Filipo seneliai (Adrija Čepaitė ir Vidmantas Fijalkauskas).

Tragedija prasideda į ramų šeimos gyvenimą įsipainiojus jaunajai studentei Anai, kuri iš karto užmezga glaudų ryšį su tėvu Johanu. Suprasdama tai, kuo užsiima šis nesuprastas genijus, ji tampa jo atrama, žmogumi, su kuriuo bendraudamas jis nebesijaučia toks vienišas. Šeimoje jis jaučiasi nepakankamai suprastas, kadangi žmona kalba apie praktinius dalykus, tėvai vis bando primesti savo valią, tam tikra prasme versdami jį išsižadėti savo įsitikinimų. Johanas yra kraštutinumų žmogus – tai viena esminių įvykusios tragedijos sąlygų.

Įtampa pradedama auginti vos tik susidūrus Anos ir Johano personažams. Kiekvienoje scenoje įtampa perteikiama besikeičiančiais aktorių besikeičiantį balso tonais, kalbėjimo maniera, judesiais, atstumais. Tai persiduoda kitiems personažams – dailininkui Braunui, kuris bando pakankamai atsargiai pasakyti, kad Johanui reikėtų kitaip bendrauti su Ana. Net ir be šio įsikišimo tarp Johano ir Hanso ir vyksta trintis, kadangi dailininkas įkūnija tai, ko daktaras nekenčia – tingumą (vis nesugeba pradėti tapyti savo paveikslų), laisvamaniškumą, bevališkumą. Ketė irgi supranta, kas dedasi. Ji atrodo lyg būtų balansuojanti ant ribos tarp susitaikymo su tuo, kas vyksta, ir tarp maišto prieš tai. Bendraudama su Ana, ji atrodo lyg ja žavėtųsi ir tuo pačiu neapkęstų, o bendraudama su savo vyru ji neslepia baimės. Ketės būsenos yra perteikiamos subtiliai, bet tiksliai ir apskaičiuotai. Labiausiai prieš susidariusią situaciją yra nusistatę senelis ir senelė. Senelė akivaizdžiai rodo savo nepalankumą Anai ir net pasikviečia senelį, kad šis padėtų Johaną atvesti į doros kelią. Šis sprendimas yra lemtingas. Johanas galvojo, kad gali su Ana sukurti draugiškus santykius, tačiau nuo pat pradžių aišku, kad to nebus. Nenorėdama griauti vis dar tyrų santykių, Ana daktarą atstumia. Neatlaikęs vyresniosios kartos daromos įtakos, Johanas išplaukia ieškoti mirties šalto ežero gelmėse.

Filipas savo istoriją pasakoja būdamas ne vienas, šalia savęs pasisodinęs mylimąją Lizą. Jo istorija yra apie tai, kodėl jis pasirinko būtent šią moterį. Liza – tai lėlė, kurią, kaip ir Davecatas, Filipas įsigijo iš realdoll.com. Ji yra tai, ko jam reikia – visada išklausanti, suprantanti, neatstumsianti. Santykių kūrimas su ja nereikalauja didelių pastangų (gal tik lašelio fantazijos), be to, jis lėlei yra kaip dievas. Tokias lėles Filipas vadina ateitimi, kadangi, anot jo, žmonės yra pasidarę silpni, tinginiai, bevaliai, todėl apskritai žmonija turėtų nustoti daugintis. Lėlė yra sprendimas, leisiantis žmogui užsiimti visapusiška saviugda, nešvaistant laiko santykiams, kurie ne visada pasiteisina. Antra pusė pas tave gali atsirasti poros mygtukų paspaudimu. Atrodo, Filipui, kuris matė, kaip jo tėvui baigėsi bandymas santykius kurti su gyvomis moterimis (organic love), pasirinkimas nesivelti į šitą santykių modelį yra visiškai logiškas.

Žiūrovui pateikus dviejų santykių kūrimo modelių variantus, yra iškeliamas klausimas: lėlė ar žmogus? Sintetinė meilė ar tarpasmeniniai santykiai: kuo lėlė gali būti pranašesnė (bet tuo pačiu ir ne) už žmogų?  

 

Rezultatas

Eksperimentas nr. 1: Jungdamas klasikines technikas su tų pačių technikų taisyklių laužymu, režisierius Gornatkevičius socialinę dramą travestuoja iš artimesnio melodramai žanro iki tragedijos. Spektaklyje žaidžiama su scenos erdve, nebijoma papildyti dramos, ieškoma savitos teatrinės formos, buvimo teatre. Taigi kuriamas autorinis braižas, kurį būtų galima apibūdinti kaip montažinį – jame derinamos skirtingos teatro teorijos, kontrastingos idėjos.

Eksperimentas nr. 2:  Klasikinė drama aktualizuojama ir režisierius apie vadinamąsias amžinąsias tiesas kalba per savotišką socialinį eksperimentą: medvilne aprengta gyva Ketė, lateksinėm kelnėm ir medvilnine palaidine aprengta gyva Ana, ar lateksu aprengta lėlė Liza? Medvilnė ar lateksas?  Kadangi santykiai – tai sunkus darbas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų, o šiuos resursus būtų galima skirti savęs tobulinimui, tie, kurie į tai nenori investuoti, randa būdų, kaip apeiti tarpasmeninių santykių rėmus. Filipo atveju – tai lėlė. Ir jis nėra vienetinis atvejis visuomenėje. Tokių marginalų daugėja ir jie tarsi įkūnija Frydricho Nyčės antžmogio idėją. Taigi nors būtų geriausia rasti harmoningų santykių variantą, tačiau šiuo atveju laimi lateksas.

 

[1] Married to a Doll: Why One Man Advocates Synthetic Love, Julie Beck, The Atlantic, 2013.09.06/ prieiga internete: https://www.theatlantic.com/health/archive/2013/09/married-to-a-doll-why-one-man-advocates-synthetic-love/279361/