Projektas „Patalpinti“. III dalis

Projekto „Patalpinti“ autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje (projekto kuratorė Kristina Stančienė). Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį. Dalijamės trečiąja dalimi, kurioje savo kūrybą pristato Eglė Karanauskaitė, Iveta Utakytė ir Eimantė Šimkutė.

Projekto pirmąją dalį galima peržiūrėti čia, antrąją – čia.

 

Eglė Karanauskaitė

„Mantas išeina”

 

Kaip meilė gyvenimui iš esmės yra tik mirties baimė, taip žmonių siekimas bendrauti iš tikrųjų nėra tiesioginė reikmė: jos pagrindą sudaro ne meilė draugijai, o vienatvės baimė.

Artūras Šopenhaueris

Aš jaučiuosi vieniša.

Jau nuo mažens abiejų tėvų profesinės karjeros „vogė“ jų dėmesį iš manęs. Alkau ir pavyduliavau. Santykių artumo ėmiau ieškoti svetimuose žmonėse. Prieidavau, išjungdavau savisaugos instinktus ir įsileisdavau į savo vidų. Taip svetimi tapdavo artimesniais, o gavusi to artumo pasidarydavau besote. Toks desperatiškas žmonių poreikis galiausiai pradeda juos gąsdinti ir stumti nuo manęs. Kiekvienas pasitraukimas padrasko senus vaikystės randus ir padaro dar gilesnes žaizdas, kurios kiekvieną kartą man primena, kokia esu viena.

Tačiau yra žmonių kurie „užsibūna“. Tokių yra keletas, tokių, kuriuos galiu pavadinti tikrais draugais. Galbūt net šeima. Su kuriais galiu vaikščioti „padangėm“ ar sėdėti „duobėj“. Su kuriais jaučiuosi „vietoje“, o „dabar“ tampa amžinybe. Deja, suprantu, jog pati draugystė nėra amžina. Esame tik pakeleiviai, kuriems tam tikru momentu reikia išlipti tose pačiose stotelėse. O kartais negali atleisti ir tenka išlipti anksčiau. Taip mums bevažiuojant, pasimatė, jog Mantui nebepakeliui. Mantas išlipo. „Mantas išėjo“.  Praradimo žaizda prasidraskė. Pasidarė baisu, nes vėl priminė, kokia esu viena.

Kiekvienas naujas vienatvės išgyvenimas mane skatina tai uždokumentuoti, paversti konkrečiu materialiu ir išgrynintu simboliu, bylojančiu netektį, išėjusį draugą. Simboliu, tarsi savotišku memorialu. Taip ir šių metų žiemą su „Manto išėjimu“ mano vidiniame parkelyje atsirado dar vienas naujas paminklas.

Tapydama tokius „išėjimus“ kuriu fiktyvų memorialinį parką žmonėms, kurių šalia jau nebėra. Sukurti paminklėliai konservuoja ir palieka randą – prisiminimą, kurių prisistačiusi savam parkely niekada nebeprarasiu, kitaip – niekada nebesijausiu tokia vieniša. Jeigu artimo draugo poreikis verčia mane prisirišti, taip ir čia – netektį aš noriu pririšti. Toks netekties pririšimas prie konkretaus objekto, šiuo atveju – drobės, sukuria iliuzinį narvelį ir ramina mane, jog tai vis dar yra.

Gal todėl ir toks darbas – ne vien apie prarastą draugą, bet apskritai apie visas mažas „mirtis“, „išėjimus“ ir „vienatves“ mano viduje bei bandymą tai uždokumentuoti. Juk jei nėra dokumentų, nėra žmogaus, sako rašytojas Michailas Bulgakovas. Savam parkely kurdama monumentus aš savinuosi. Aš pasilieku „draugus“ amžinai. Man–tas, man–to, man–tu.

 

Iveta Utakytė

Tapau, tai ką jaučiu, ką pamatau ir tai, kas aš esu. Motyvas mane paliečia, nuo pamatyto vaizdo darosi įdomu. Būtent šis – motyvo – pastebėjimas mane labiausiai žavi, kelia klausimus kaip, kodėl, vardan ko. Nežinau, kaip tai įvardinti, bet tai man sukelia jau išgyventą istoriją, pamatytą vaizdą, išjaustą jausmą, ar buvusį laiką, o gal – tik būsimą. Pats netikėtumas, kuris užkabina ir leidžia kurti paveikslą... Tai norisi vaizduoti tarsi simbolį, už kurio lieka man žinoma istorija, jausmas ar išgyvenimas. Siekiu, kad paveiksle tai matytųsi. Literatūra eina lygiagrečiai. Todėl norisi pabrėžti esamą vaizdinį, jį deformuoti, „kilstelėti“ spalvą, dar labiau sustiprinant esamą nuotaiką. Paveiksle man svarbiausia pasakoti apie save, ką matau, kaip matau ir ką jaučiu. Manau, paveikslai vienas kitą papildo, mezga su stebėtoju kontaktą, kuria nuotaiką ir emociją, intrigą, kas juose įvyks toliau.  Norisi kurti nesibaigiantį siužetą. Taip pat neatsiejama dalis – figūratyvas ir kaip jis veikia paveikslą – keičia jo istoriją, įveda siužetą, bet tuo pačiu jį ir koreguoja ar papildo. Figūros charakteris, stilius, stiprina emociją ir išgyvenimą. Norisi, kad stebėtojas – žiūrovas – įeitų į paveikslą ir sudalyvautų vyksiančioje scenoje arba ją atpažintų ir keltų klausimus. Dažnas mano darbų motyvas yra ir interjeras, bet jį kuriu per daiktų istoriją, konkrečios vietos išgyvenimus, tuomet kalba aplinka, figūra tampa antraeilė, tarsi ji būtų ir kurtų veiksmą, lyg nuspėjama.

Šiuo atveju pasirinkau savo tapybos darbą „Kambario autoportretas“. Kodėl? Tai artimiausia mano vieta, kurioje aš augau, formavausi kaip asmenybė, pradėjau tapyti kurti, augti ir tobulėti. Prieš daugelį metų norėjau būtent raudono kambario, mane ši spalva žavėjo. Dabar negalėčiau įvardinti, kodėl. Bet aš tuo metu jaučiausi jame labai gerai. Nusprendžiau tapyti savo kambario portretą – interjerą – visai netikėtai. Sėdėjau prie stalo ir stebėjau kambario aplinką, man ji pasirodė tokia keista, bet tuo pačiu ir labai artima. Žvelgiau į kambarį ir tarsi mačiau visus prisiminimus, jame išgyventus įvykius ir nusprendžiau, kad šią emociją turiu perkelti ant drobės, pasidalinti savo „autoportretu“ su kitais. Nes žinau, kad kiekvienas kambarys taip pat turi savo istoriją. Visa tai ir sudaro įdomumą: kaip tą istoriją perskaityti, kad ji būtų tikra? Ar kiekvienas turi tai išgyventi?

Taigi, man tapyboje svarbiausia naratyvas ir jausmas, paveikslo tikrumas ir tiesa. Žinoma, tai turi ir „tapybinę“ pusę, siekiu „užkelti“ spalvą, kad tam tikros detalės dar labiau išryškėtų ir sustiprintų emocijas, nepamiršti šviesos, kuri pas mus svarbiausia. Deformuoju siekdama išryškinti charakterį, tepu ekspresyviai, kad perteikčiau nuotaiką, paveikslo skleidžiamą energiją, kuri turi mus sukrėsti. Man labai svarbu,  kokius jausmus ir pojūčius kelia mums tapyba, visa tai privaloma analizuoti. Kiekvienas paveikslas tikras, turintis savo laiką – praeities, dabarties ar.... Visa tai reikia perskaityti, išjausti. Taigi visa tai – mano tapyba. Per ją galiu parodyti savo gyvenimą, bet žiūrovas turi tai suprasti, įminti, nes visko nepasakau iki galo.

 

Eimantė Šimkutė

„Ponia ir liokajai“

Du etiudai iš VDA pirmųjų tapybos specialybės studijų metų rudens praktikų (2014 m.) – bėga jau treti metai po jų gimimo. Gerai pamenu, kai savu laiku jie buvo paminėti kaip vieni „pavyzdinių“ darbų kurse. Visos pagyros, adresuojamos autorei, tapo esminiu gyvenimo momentu... Ar tik ne nuo tokių akimirkų prasideda nebe žmogaus, kuris tapo, bet tapytojo įsivaizduojama karjera?

Kodėl „Ponia“? Šv. Onos bažnyčia – vienas gražiausių gotikos stebuklų žemėje. Šiandien Ją žmonės lanko su pagarba, užėję į svečius klaupiasi ir net iš tolo stebi grožėdamiesi, Jos gaubiančią skraistę girdami. Kokia pagarba! Juk visi puikiai žinome, kad viduje Ji kukli ir dvasinga, visus norinčius atvira širdimi po skėčiu glaudžianti ir objektyvams ramiai pozuojanti, nesiskundžianti, ilgai rymanti ir laukianti...

„Liokajai“? Ilgai stebėjau žmones, kurie atiduoda pagarbą Poniai prie durų ir tuos, kurie rudens sezonu glaudžiasi po stogeliu, prašydami sušelpti, ištiesę sužvarbusias rankas aukščiau nuleistų galvų ir dar aukščiau tykančio pasimetusio žvilgsnio. O kartu ir tuos, kurie iš tolo su Ponia pasisveikina šypteldami savo gyvomis, švytinčiomis akimis. Mano akys žvelgdamos į Ją taip pat švyti. Nesu krikščionė. Nepriklausau jokiai religijai, nebent žmogiškumo. Tačiau pastebiu, kaip žmogus tarnauja poniai, kuri suteikia jam stogą virš galvos už jo maldas ir sumoka viltimi bei ramybe. Aš taip pat kartais ten užeinu. Ir ta Ponia man visad atriekia minties duonos.

Apskritai, o kodėl Tapyba? Joje gyvenu, Ją laikau liga, pačia galingiausia žemėje. Prisiminkime Fridos Kahlo istoriją, arba garsų prancūzų filmą „Séraphine“ (2008), paremtą tikrais faktais.  Taip, tai tarytum liga pati savaime ir vaistas kitoms ligoms gydyti. O gal kaip tik – aitrinti?

Įgudusi akis visuomet pastebi, kad tapybos darbuose dažnai ar net visada atsispindi ir paties autoriaus gyvenimas – jo intelekto koeficientas, jausminė būsena, aktualijos, išgyvenimai, tvirta ar atžagari nuomonė apie tam tikras nusistovėjusias tiesas ir normas.

Taigi tapybą sunku atsieti nuo žmogaus, kuris Ją kadaise pamilo. Nuo tos akimirkos, kai pašventi gyvenimą tapybai, arba Ji pašvenčia gyvenimą Tau... Tai tampa ne tik gyvenimo būdu, bet ir pačiu gyvenimu. Dzen – visame kame. Savastim.