Ką reiškia ištartas žodis dykumoje? Blyksnį tikėjimo ir viltį sekti paskui ar pastangą paleisti? Galiu įsivaizduoti, kaip žodžių ritmai juda lyg kupranugarių vilkstinės, džiovinami kaitrios saulės ir suklumpa, smigdami į smėlį. Jų negirdimą aidą nusineša vėjas, išbarstydamas nieko nebereiškiančias žodžių dalis įkaitusioje begalybėje. Dega žodžiai. Jų niekas nebegirdi.
Pirmasis įspūdis įžengus į Kristinos Inčiūraitės solo parodą galerijoje „POST“ – ištinka tykuma: judesiai sulėtėja, žvilgsnis nusidriekia į tolį, kvėpavimas gilėja.
Aštuntus metus vykstančiame „Jauno tapytojo prizo“ konkurse komisijos sprendimu nugalėtoja tapo kaunietė Rosanda Sorakaitė. Monochrominėmis spalvomis tapanti dailininkė asmenines parodas pradėjo rengti jau studijų metu. Šiais metais Londone vykusioje šiuolaikinio meno mugėje „Start“ ji pristatė solo darbų prezentaciją, dalyvavo du mėnesius trūkusioje rezidencijoje „CreArt AiR – Artist in Residence program“ Linze, Austrijoje. Skaitytojų dėmesiui pateikiame pokalbį su tapytoja apie neseniai laimėtą konkursą, jos kūrybą ir lietuviškos tapybos mokyklų ypatumus.
Po šių metų Scanoramos „Naujojo Baltijos kino” (NBK) programos aš visai nenorėčiau rašyti nei jokių įžangų, nei prologų. Kaip ir jaunieji Baltijos šalių kūrėjai, norėčiau eiti tiesiai prie esmės. Mano atveju – nerti į pokalbį apie pačius filmus, o filmų atveju – kalbėti apie šiandieną ir tai, kas vyksta aplink. Tad leidau šiam kinui save pavedžioti už nosies ir pasižiūrėti, kas bus toliau.
Koks kūrėjo ir jo kūrinio santykis? Ar modelis, pagal kurį kuriamas meno kūrinys yra jo bendrasavininkas, dalininkas ar tik priemonė menininko tikslui pasiekti? Kiek žmogaus aistrų ir norų lieka menininko viduje, kai jis kuria meną? Tokius klausimus sukelia naujasis Monikos Klimaitės režisuotas spektaklis, teatrinio sezono pradžią paminėti žiūrovus sukvietęs į Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgąją salę.
Globalių permainų laikotarpiu sunku atsiriboti nuo reakcijos į kintantį pasaulio portretą. Net įprastas, rutinos ritualu apibrėžtas rytas su filtruotos kavos gurkšniu įgauna aitresnį prieskonį, kai stebi geometrinių figūrų spalvos kaitą žemėlapyje. Raudona, mėlyna, raudona. Iki prasidedant žiaukčiojimo stadijai nuo smegenis plaunančios psichodelikos, išskuodžiau į pasaulį, kuris (dar nebuvau pasirengusi to išgirsti) po rinkimų užatlantėje pasikeitė. Laimei, nepatyrusi provokuojamo anafilaksinio šoko, perbėgau į paralelinę plotmę, kurioje grafikė Elena Grudzinskaitė ištrynė spalvas.
Lapkričio 7-osios vakarą Piano.lt salės sceną kviestinis svečias Rogeris Arve Vigulfas dalijosi su styginių kvartetu „Chordos“ . Vigulfas yra norvegų kilmės klarnetininkas, jau beveik trisdešimt metų laisvas menininkas, aktyviai rengiantis solo ir kamerinės muzikos koncertus Norvegijoje bei kitose šalyse. Nors vakaras pavadintas „Julius Juzeliūnas ir pasaulis“, nereikėtų manyti, jog tai – dar vienas kompozitoriaus gimimo metinių paminėjimas. Koncerto muzika buvo derinama su norvegiškais kūriniais, kurie sukūrė be galo skirtingų muzikinių kalbų dialogą. Tai padėjo suvokti bei įvertinti Juzeliūno muziką platesniame, ši kartą norvegiškos muzikos, kontekste.
1935-ųjų metų rugsėjį Sankt Peterburgo visuomenės laukė didelė šventė – kompozitorius Sergėjus Prokofjevas publikai pristatė savo naujausią darbą – 3 veiksmų baletą „Romeo ir Džuljeta“. Praėjus daugiau nei aštuoniasdešimčiai metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) Vilniaus publiką taip pat pakvietė į premjerą – ilgai lauktą ir žiūrovų mylimą spektaklį. Dar 1993 m. Vilniuje šį baletą buvo pastatęs rusų choreografas Vladimiras Vasiljevas, o dirigavo genialusis maestro Mstislavas Rostropovičius. Po trumpos pertraukos į teatro repertuarą grįžusio Prokofjevo šedevro ėmėsi LNOBT baleto trupės vadovas Krzysztofas Pastoras, kuris šiam pastatymui sukūrė ir baleto choreografiją.
Šiais metais 26-ąjį kartą rengiamas festivalis „Gaida“ nepaliauja maloniai stebinti. Praėjusį ketvirtadienį turėjome galimybę išgirsti unikalų koncertą pavadinimu „Quartettissimo“. Galima drąsiai teigti, jog to Lietuvoje dar nebuvo – vakaro metu daugelis kūrinių skambėjo ne vienam, bet dviems ar net keturiems styginių kvartetams. Šį unikalų reiškinį išpildyti ryžosi geriausi Lietuvos muzikai: „Čiurlionio“, „Chordos“, „ArtVio“ bei „Mettis“ kvartetai. Koncertas iš septynių orginalių kompozicijų pranašavo net penkis lietuviškus kūrinius, iš kurių trys – pasaulinės premjeros.
Šiandien retas kuris menininkas imasi akvarelės. Galbūt ši technika reikalauja specifinio įdirbio, meditatyvaus požiūrio ar skaidrios sąmonės? Vis dėlto kai kuriems XXI a. menininkams akvarelė išlieka įdomi, galinti padėti išpildyti jų idėjas. Įrodymas, kad skaidrios spalvos yra patrauklios – tai 6-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ pagrindinė atrankinė konkursinė paroda „Kryptys ir iššūkiai“, veikianti Kauno paveikslų galerijoje. Apžiūrėti šios parodos darbų ekspoziciją – puikus būdas bent trumpam į šalį nuvyti rudens darganą.
Vėjuotai rudenišką penktadienio vakarą jaukioje Vilniaus filharmonijos salėje prasidėjo jau dvidešimt šeštąjį kartą rengiamas aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“. Koncertų metu turėsime galimybę išgirsti net septyniasdešimt devynis kūrinius, iš kurių dvylika sudarys lietuvių kompozitorių opusai. Daugelis kompozicijų nuskambės pirma kartą Lietuvoje.
„Sirenos‘16“ turėjo dvi pakilimo bangas ir trumpą atoslūgį. Tryliktojo Vilniaus tarptautinio teatro festivalio pradžia buvo svarbi lietuvių teatro kūrėjams ir užsienio svečiams. Antrosios „Sirenų“ dalies – tarptautinės programos – nekantriai laukė teatru besidomintys Lietuvos žiūrovai. Viltis buvo verta. Įsitikinau, kad teatras vis dar pajėgus tapti gyvenimo įvykiu, o ne tik teatro profesijos atstovo darbotvarkės įrašu. Kad diskusijos gali tęstis ilgiau nei cigaretės dūmas po spektaklio, o pokalbiai – persikelti už teatro ribų ir tapti kasdienybės dalimi, kurioje kiekvienas atskirai ir visi kartu mąstome apie save ir supantį pasaulį bei, kaip skelbia „Sirenų“ šūkis, – „kuriame žinias“.
Kiekvienas esame linkęs apibendrinti viską – susitikimą, dieną, sezoną, kalendorinius metus. Vieni tai linkę daryti naujųjų metų išvakarėse, kiti gimtadienio pastūmėti, o treti – pastebėję kažką, kas inspiruoja apibendrinti... Nesiruošiu pateikti šių metų galerijų ir muziejų veiklos apibendrinimo, bet nuoširdžiai manau, kad šiuos metus kone galima pavadinti Saukų metais. Sausį grandioziniu parodos atidarymu sudrebinus ir gerus du mėnesius sukausčius visų dėmesį, 2016 metus atidarė Šarūnas Sauka, o štai spalį, drauge su meno kalvės – Vilniaus dailės akademijos – mokslo metų atidarymu, su autorine paroda „Pasijuntu stebimas kito”, atėjo Mykolas Sauka.
Netipiškas erdves muzikai atlikti renkasi kvartetas „Chordos“, kurio styginių instrumentų sąskambiai jau yra sklaidęsi Vilniaus geležinkelio stoties foje, Alytaus senojoje geležinkelio stotyje, automobilių stovėjimo aikštelėje Tilto gatvėje ir t.t. Šiais metais devynioliktuosius savo veiklos metus minintis kolektyvas rengia keturių koncertų ciklą. Pirmieji trys numatyti Energetikos ir technikos muziejuje, o paskutinysis bus atliktas „Lindyhop.lt“ klube.
Gyvenime svarbiausia – susitikimai. Tad kviečiu paskaityti apie vieną tokį dviejų žmonių susitikimą, kuris įvyko daugiau nei prieš dvi dešimtis metų. Tada du dar visai jauni lenkų studentai atėjo į filosofijos paskaitą, kuri taip ir neįvyko (neįvykęs susitikimas su antikos mąstytojų išmintimi). Studentai buvo vardu Małgorzata Szczęśniak ir Krzysztofas Warlikowskis. Pastarasis vėliau tapo Lenkijoje ir visame pasaulyje gerai žinomu teatro režisieriumi, o Szczęśniak – jo scenografe.
Ar tai būtų koks televizijos kanalas, ar fone skambantis žinių radijas, lūžtantis nuo komentarų apie ką tik praėjusius Seimo rinkimus, žmonėms reikia bruzdesio, kuris neleistų jiems pasijusti vieniems. Šveicarų režisieriaus Jano Gassmano dokumentiniame filme „Europa, ji myli“ (Europe, she loves 2015) keturiuose miestuose – Dubline, Taline, Salonikuose ir Sevilijoje – gyvenančios skirtingos poros susiduria su savo kasdienybės problemomis. Sevilijoje ir Salonikuose iš televizijos skamba valstybinių institucijų debatai ir sukilimų kalbos.
Rugpjūčio 22-31 dienomis projektų erdvėje „Kabinetas“ buvo eksponuojama pirmoji Lietuvoje asmeninė menininkės Evelinos Šimkutės, kuriančios tarp Londono ir Kauno, paroda iš skulptūrų ciklo „Objektai“. Įkvėpta susitikimo su menininke, tiksliau, popietės, praleistos drauge šnekučiuojantis, vaikštinėjant po Šilainius, bei diskusijos, įvykusios „Kabinete“, ir atsispyrusi nuo jųjų kaip nuo pradžios taško, ilgai ilgai dėliojau mintis, kurios kartu geriausiai atskleistų ir mano asmeninį požiūrį, ir parodos konceptualumą.
Vos tik pamačius renginio skelbimus, mane iš karto sudomino rugsėjo 26 d. Kirtimų kultūros centre vykęs koncertas. Užteko pamatyti Juozo Milašiaus – Lietuvos kompozitoriaus, nepaprastai virtuoziško gitaristo, įvairių performansų atlikėjo – pavardę. Dėl savo eksperimentinių idėjų ir džiazo muzikos atlikėjo patirties, Milašius yra vadinamas konceptualistu ir avangardistu, nors ir susilaukia dviprasmiškų vertinimų dėl savo polinkio jungti itin skirtingus muzikos žanrus ir atlikimo technikas.