Gili ir paini šiuolaikinė akvarelė
Šiandien retas kuris menininkas imasi akvarelės. Galbūt jiems nėra patrauklios skaidrios spalvos, kurios sukuria veidrodinį principą? Gal ši technika reikalauja specifinio įdirbio, meditatyvaus požiūrio ar skaidrios sąmonės? Vis dėlto kai kuriems XXI a. menininkams akvarelė išlieka įdomi, galinti padėti išpildyti jų idėjas. Įrodymas, kad skaidrios spalvos yra patrauklios – tai 6-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ pagrindinė atrankinė konkursinė paroda „Kryptys ir iššūkiai“, veikianti Kauno paveikslų galerijoje. Apžiūrėti šios parodos darbų ekspoziciją – puikus būdas bent trumpam į šalį nuvyti rudens darganą.
Šių metų tema – kryptys ir iššūkiai – pratęsia anksčiau buvusias: rezonansą, sąsajas ir gelmę. Svarbios tampa krypties ir iššūkių paradigmos. Taip savotiškai keliami svarbūs meniniai-egzistenciniai klausimai – kokią meno kryptį pasirinkti ir su kokiais iššūkiais meno lauke individas susiduria? Ekspozicijoje žiūrovai pastebės, kad darbai akivaizdžiai skyla į dvi grupes: akvarelę, kuri linkusi į klasiką, ir akvarelę, laužančią nusistovėjusias taisykles, t. y. krypstančią į eksperimentus. Vis dėlto parodoje pritrūksta nuoseklumo, kuris leistų darbus reflektuoti visos ekspozicijos kontekste.
Tradiciškai bienalėje dalyvauja Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkai. Ekspoziciją papildo švedų, suomių, lenkų, vokiečių, rusų, norvegų, prancūzų ir rumunų akvarelininkų darbai. Pagrindinę bienalės 60 darbų ekspoziciją, esančią Kauno paveikslų galerijoje, atrinko tarptautinė komisija. Viena iš žiuri narių – bienalės katalogo įžanginio teksto autorė dr. Danutė Zovienė taikliai pažymėjo, jog bienalės „Baltijos tiltai“ „istorija byloja, kad šiandien akvarelė – ne marginalinė tapybos atmaina, o plati ir kitoms meno sritims lygiavertė kūrybos erdvė. Tik ją pasirinkęs menininkas „pasmerktas“ siekti meistrystės, antraip akvarelė tebus vanduo ir dažai...“ Šiuo atveju įdomu aptarti, kurie menininkai bienalėje įrodė, kad jų kūryba yra daugiau nei tik dažai ir vanduo ir plačiau pasižiūrėjo į parodos temą, pačia akvarelės techniką ir gana painią istoriją.
Didžiąją dalį darbų sudaro lietuvių akvarelės. Tik įžengus į Kauno paveikslų galerijos ekspozicijų salę, akį patraukia Vidmanto Zarėkos triptikas „Riboženkliai“, kuriame menininko idėja įdomiai išpildoma panaudojant popieriumi apklijuotą drobę. Autorius gilinasi į ženklus, kuriuos jungia į specifines ženklų sistemas. Taip kelio ženklas, raudona žvaigždė ar įvairios skaičių kombinacijos traktuoja individo minties ribotumą. Viena vertus, ženklai yra paslėpti po tamsiu dažų sluoksniu, kita vertus, toks pasirinkimas intriguoja ir priverčia geriau įsižiūrėti į darbą. Zarėka tikrina žiūrovo budrumą ir tai, kaip jis atpažįsta ženklus, kurie yra kaip mįslės, kurias turime įminti parodoje.
Dar viena parodos dalyvė – fotografė Edita Sūdžiūtė, šį kartą pasirinko išbandyti akvarelės techniką ir paeksperimentuoti. Menininkė pristato savo kūrinį „Lietaus abstrakcija“ ir glumina žiūrovus, nes reprezentuoja kitokią nuotaiką, pasirinkdama ne popieriaus, bet fotografijos plotmę. Darbas išsiskiria iš ekspozicijos ne tik dideliu formatu, bet ir technika. Kitokią strategiją renkasi Benjaminas Jenčius, linkęs į klasikinę akvarelės mokyklą, kurios stiprioji dalis – kolorito ir įvaizdžių santykis. Jo cikle „Virpesiai“ dominuoja abstrakcijos ir fantastinių pasakų motyvai, kurie Jenčiaus kūryboje kuria nuorodas į vandens stichiją. Šiuo atveju cikle vanduo koduoja gyvybę ir atsinaujinimą – tai ir sudaro autoriaus kūrybos fundamentą.
Bienalėje taip pat palieka įspūdį užsienio akvarelininkai. Štai estė Mall Paris laužo akvarelės technikos rėmus, nors galbūt jų ir nereikėtų traktuoti kaip aiškių taisyklių. Autorei mintį išreikšti užtenka minimalistinių priemonių – kartono ir akvarelės. Darbe „Be pavadinimo. 19“ trijose atskirose dalyse konstruojamas pasakojimas, kuris paremtas ženklais, pereinančiais iš vienos plokštumos į kitą, t. y. iš vieno darbo į kitą.
Be abejonės, taip pat stiprų emocinį krūvį turi švedės Lenos Johansson Fahlén ciklas „Islandijos žemė“, kuris pelnė bienalės diplomą. Autorė siekia parodyti, kaip suvokiama Islandijos žemė, koduojanti ir atšiaurumą, šaltį ar izoliuotumą, bet taip pat galinti nurodyti ir į gyvenimo (tiksliau – gyvybės) archetipą. Johansson Fahlén sąmoningai pasirenka žiūrovams pristatyti ne tik aiškią meninę idėją, bet ir kryptingą jos išpildymą. Viena vertus, keturi akvarelininkės darbai gali pasirodyti panašūs, kita vertus, kiekvienas iš jų perteikia ne tik skirtingas emocijas, bet taip pat įvairias Islandijos apibrėžtis menininkės sąmonėje ir žiūrovų akistatoje su darbais.
Menininkė Mari Roosvalt renkasi tyrinėti kitokią kultūrą, nors jos triptike „Nostalgija“ sudėtinga identifikuoti, kokią būtent. Šiuo atveju žiūrovui svarbiau ne atpažinti, kokio miesto kontūrai perteikiami, bet pajausti, išgyventi nostalgišką nuotaiką čia ir dabar. Autorė kelia klausimą, kas mums yra nostalgija, kaip mes ją suvokiame šiuolaikinėje visuomenė. Tai aktualūs klausimai, kurių tyrinėjimas yra būdingas visai Mari Roosvalt kūrybai.
Apskritai nemažo populiarumo sulaukianti ir po visą Kauną pasklidusi akvarelės bienalė priverčia susimąstyti apie šios technikos padėtį ir vietą šiandien. Bienalės organizatoriai įvairiose miesto vietose (Kauno paveikslų galerijoje, galerijoje „Meno forma“, J. Vienožinskio menų fakultete, Girstučio kultūros ir sporto centre) žiūrovams siūlo susipažinti ir atidžiai ištyrinėti akvarelės meną. Pamatyti jo tendencijas ir įsitikinti, kaip skirtingai ši technika suprantama kitose šalyse. Akvarelės bienalė išraiškingai papildo šiuolaikinį lietuvių meną, krypstantį į konceptualizmą.
6-osios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ pagrindinė paroda „Kryptys ir iššūkiai“ Kauno paveikslų galerijoje veikia iki lapkričio 20 d.