Objektai kabinete
Rugpjūčio 22-31 dienomis projektų erdvėje „Kabinetas“ (A. Mapu g. 20, Kaunas) buvo eksponuojama pirmoji Lietuvoje asmeninė menininkės Evelinos Šimkutės, kuriančios tarp Londono ir Kauno, paroda iš skulptūrų ciklo „Objektai“. Likus dienai iki parodos uždarymo, rugpjūčio 30-ąją, josios erdvėje įvyko diskusija, kurioje dalyvavo pati kūrinių autorė, šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas, kritikas Jurijus Dobriakovas, dailėtyrininkė, kultūros renginių organizatorė, parodų kuratorė dr. Aušra Trakšelytė ir menotyrininkė, meno vadybininkė bei kuratorė Vaida Stepanovaitė. Joje siekta išsiaiškinti, kokią reikšmę Šimkutės parodoje „Objektai“ turi laikas, vieta ir erdvė, kaip „Objektų“ dėka skleidžiasi atminties, tapatybės, kasdienybės kaita, koks jųjų santykis su savo originalais bei kaip jis keistųsi, skulptūras „įkurdinus“ viešojoje erdvėje. Įkvėpta susitikimo su menininke, tiksliau, popietės, praleistos drauge šnekučiuojantis, vaikštinėjant po Šilainius, bei diskusijos, įvykusios „Kabinete“, ir atsispyrusi nuo jųjų kaip nuo pradžios taško, ilgai ilgai dėliojau mintis, kurios kartu geriausiai atskleistų ir mano asmeninį požiūrį, ir parodos konceptualumą.
Evelinos Šimkutės skulptūrų paroda iš ciklo „Objektai“, iš tikrųjų, – vizualus Šilainių mikrorajono tyrimas, atskleidžiantis, kaip pozityvūs praeities, vaikystės, prisiminimai išryškina dabartinį vietos svetimėjimą, tuštėjimą ir, drauge, nykimą bei jojo neigimą. „Objektai“ – šlifuota, iki blizgesio poliruota nerūdijančio plieno čiuožykla bei apvali, lyg „vakar“ išlieta betoninė smėlio dėžė – kuria kontrastą su jųjų kūrėjos įkvėpimo šaltiniu – Šilainių mikrorajonu – ir originaliais šios vietos objektais, nes savo preciziškumu, anot autorės, kur kas labiau primena dizaino objektus, prie kurių taip norisi prisiliesti. Tai – priešprieša tarp to, kas „stovi“ daugiabučių apsuptame kieme, ir to, kas patalpinta tarp šviesių projektų erdvės sienų, iš tiesų išryškinanti tikrovės bei atsiminimų kaitą, nykimą fiziniame lygmenyje ir gyvybę atmintyje. Lyginant su vieta ir erdve bei pritariant diskusijoje išsakytai dr. Trakšelytės minčiai, laikas šiame Šimkutės kūrinyje yra reikšmingiausias idėjinis matmuo. Jis pasikeitė.
Maža to, „Objektai“ pažadina kolektyvinę atmintį ir peržengia savo tyrimo lauko ribas, palikdami jauniausiąjį Kauno mikrorajoną simboliniu atspirties tašku. Skulptūroms – realios vaikų žaidimų aikštelės objektų kopijoms – įtaigiai kontaktą su žiūrovu mezgant erdviniu, fiziniu, būdu bei keliant vienokias ar kitokias asocijacijas, kiekvieną nejučiomis persmelkia itin asmeniški, subjektyvūs, vaikystės prisiminimai. Tačiau tuo pačiu dėl to, jog daugelio žmonių prisiminimai, sietini su šiais objektais – panašūs, piešiantys kone identiškas vizijas, iššaukiama ir didžiąją daugumą vienijanti bendra atmintis, nužengianti toli toli Šilainių. Vadinasi, vieta, idėjinis matmuo, kūrinio autorei Šimkutei svarbi kaip inspiracija, persunkta asmeninių patirčių, tačiau jųjų jokiu būdu neprimetanti, ir tuo pačiu kaip pradžios taškas, leidžiantis kiekvienam „pasiimti“ tiek, kiek geba.
Erdvė šio Šimkutės kūrinio kontekste taip pat vaidina svarbų vaidmenį – tik patalpintos į uždarą galerijos aplinką skulptūros įgyja joms norimą suteikti bei suteikiamą prasmę. Tiksliau, tik tarp baltų projektų erdvės sienų atsiskleidžia „Objektų“ dualumas: skulptūros drauge ir pabrėžia tikrovės kitimą nykimo link, ir neigia tai, iš atminties iššaukdamos „gyvus“ vaizdinius. Jeigu šios skulptūros būtų patalpintos aplinkoje, iš kurios „gimė“ – Šilainiuose –, tai pranyktų tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme: autorės teigimu, neilgai trukus atsirastų, kas šiame Kauno miesto mikrorajone „įkurdintą“ blizgią nerūdijančio plieno čiuožyklą nupjautų ir išneštų, o betoninė smėlio dėžė tiesiog niekuo neišsiskirtų iš čia esamos betoninių detalių gausos. Vadinasi, pasirinkimas fiziškai neprisirišti prie Šilainių bei išlaikyti atstumą leidžia „Objektams“ „kalbėti“.
Visa – laikas, vieta ir erdvė – menininkės Evelinos Šimkutės parodoje iš skulptūrų ciklo „Objektai“ – glaudžiai susiję: persipina, išplaukia vienas iš kito, papildo, tačiau palieka pakankamai erdvės žiūrovo interpretacijoms gimti bei valiai nuspręsti. Visa šiame kūrinyje taip pat dera, tačiau ne nuobodžiai, nykiai ir nebyliai, priešingai, – gyvai, raiškiai, iškalbingai, tiesa, subtiliai, nes atlikta itin jautriai ir paprastai. Taigi, kaip toli menininkė Šimkutė gali eiti vedina pozityvių asmeninių patirčių, iš jųjų kylančių idėjų, sunkiai atsiejamų ar neatsiejamų nuo, kone, gimtųjų Šilainių? Belieka tikėtis, kad į šį klausimą, jei ne menininkės šiuo metu įgyvendinamuose socialiniuose-kultūriniuose projektuose „Šilainiai Photo“ bei „Šilainiai Project“, bus atsakyta tolimesnėje kūrybinėje veikloje.