Žmonių santykių dėlionė

„ – Dauguma žmonių... išties nežiūri televizoriaus. Jie tik palieka jį įjungtą.

– Kodėl? Kad nesijaustų vieniši?“

Iš tiesų, ar tai būtų koks televizijos kanalas, ar fone skambantis žinių radijas, lūžtantis nuo komentarų apie ką tik praėjusius Seimo rinkimus, žmonėms reikia bruzdesio, kuris neleistų jiems pasijusti vieniems. Šveicarų režisieriaus Jano Gassmano dokumentiniame filme „Europa, ji myli“ (Europe, she loves, 2015) keturiuose miestuose – Dubline, Taline, Salonikuose ir Sevilijoje – gyvenančios skirtingos poros susiduria su savo kasdienybės problemomis.

„Do you have heroin?“ Taip. Tai – vienas iš būdų kaip Dubline galima susirasti vaikiną ir pasinerti į narkotikų keliamus haliucogeninius malonumus. O po to šį „reikalą“ laikinai metus, galima ir pagalvoti, kas daugiau be sekso gali sieti šiuos žmones. Taline pašokus naktiniame klube, kur rusiškos šokių muzikos fone kiek beviltiški vyrai spokso į šokėjų ilgas kojas, namo grįžusi moteris bando atlikti šeimynines pareigas. Namuose susiduriama ir su kita problema – vyras negali priimti vyresniojo žmonos sūnaus, kadangi šių nesieja kraujo ryšis. Sevilijoje ir Salonikuose situacija yra kiek kitokia. Čia iš televizijos skamba valstybinių institucijų debatai ir sukilimų kalbos. Visi atsimena medijoje pasirodžiusius Graikijos sukilimų vaizdus, kuriuose įsiskolinusi tauta išėjo į gatves ir ėmė protestuoti. Ispanijoje žmonėms išsilaikyti taip pat nėra lengva. Net ir paprastų, kvalifikacijos nereikalaujančių darbų, kuriuos Anglijoje dažniausiai atlieka Rytų Europos gyventojai, vietiniams gyventojams sunku rasti. Kažkada emigrantų rojumi buvusi Ispanija dabar kenčia nuo skolų ir nedarbo lygio, o dalis žmonių gyvena vien iš pašalpų. Kalbos apie emigraciją, naują gyvenimą kitoje šalyje kelia iššūkius jaunų žmonių santykiuose, kuriuose vien meilės nebepakanka.

Režisierius filme nevengia manipuliuoti žiūrovų jausmais, gal net kiek net persistengia bandydamas šokiruoti. Rodomos atviros sekso scenos – intymiausios dviejų artimų žmonių meilės akto akimirkos, priverčiančios jaustis kiek nepatogiai, tarsi įsibrovus į kitų asmeninę erdvę. Socialinių temų taip pat nebandoma nuslėpti, prabylama apie kenčiančius nuo priklausomybės žmones. Pavyzdžiu, rodoma narkotikus vartojančios poros scena. Prie šios iškyla emigracijos ir nedarbo temos. Tarp fone išnyrančių vaizdų atsiranda ir kadrai iš kruizinio laivo „Costa Concordia“ ir 2012 metais įvykusios jo tragedijos prie Italijos krantų. Režisierius bando aprėpti tiek daug įvairių klausimų, kad pagrindinė filmo linija – porų santykiai – kartais pasitraukia į antrą planą. Gassmanas, manau, sąmoningai pasirenka kontrastingus veikėjus, kurių gyvenimai leidžia manipuliuoti žiūrovų emocijomis. Niekas nesako, kad palaikyti santykius yra lengva. Tai reikalauja laiko, pastangų ir atsidavimo. Greitai atsirandanti aistra palaipsniui pereina į kasdieninę rutiną, pastovumą, išlenda konfliktai. Tačiau šiame filme kai kurie veikėjai atsiduria ribinėse situacijose, kuriose daugumai iš mūsų niekada neteks būti. Tad pati istorija vietomis tampa perspausta ir šiek tiek inscenizuota. Kyla klausimai, ar visos filme esančios scenos yra autentiškos, galbūt dalis jų – surežisuotos?

Skirtingai nei daugelyje tokio tipo dokumentinių filmų, kur kamera atlieka tik vaizdo fiksavimo vaidmenį, šiame operatorius Ramonas Gigeris bando kurti estetiškus kadrus, įsiterpiančius į žmonių rutiną. Vėjo jėgainės, skandinaviški gamtovaizdžiai, kryžių kalnas, jūrų krantinės sulėtintuose kadruose įsirėžia tarp kasdienybės, ją šiek tiek pagardindami. Režisieriaus teigimu, jis sąmoningai nesirinko tokių miestų kaip Paryžius ar Barselona, kurie patys kinematografiškai pasakotų savo istorijas. Jis norėjo atrasti „naujus vaizdus ir balsus“, tačiau pasakodamas keturių porų istorijas, pasirinko jau visiems dokumentinio kino kūrėjams gerai žinomas ir tyrinėtas temas: emigraciją, narkotikus ir ekonominę krizę.

Filmas „Europa, ji myli“ yra Vilniaus dokumentinių filmų festivalio pagrindinės programos dalis