Julius Juzeliūnas tarp sentimentuose paskendusių autorių

Tarptautinis kamerinės muzikos festivalis „Muzikos ruduo“ yra vienas ilgiausiai gyvuojančių festivalių Lietuvoje. 1972-aisiais inicijuotas Lietuvos kompozitorių sąjungos su pertraukomis yra organizuojamas iki šiandien. Šis festivalis yra vienas iš nedaugelių, kuris siekia kuo plačiau skleisti žinią ir pristatyti šiuolaikinę lietuvišką muziką įvairiuose Lietuvos vietose, o 2010 m. jis peržengė Kaliningrado srities bei Lenkijos ribas. Kaip teigia pats festivalio vadovas Robertas Bliškevičius, tai yra vienintelis festivalis Lietuvoje, kuris šiuolaikinę muziką atlieka ne tik didelėse koncertų salėse, bet ir galerijose ar netradiciškose erdvėse: mažų miestelių kultūros centruose, dvarų menėse. Šiųmetinio festivalio pasirodymai vyksta Vilniuje, Kaune ir Žiežmariuose.

Šiemet renginys dalinasi ypač solidžiu repertuaru, kuriame galime išgirsti Algirdo Martinaičio, Juliaus Juzeliūno, Vykinto Baltakio, Vytauto Laurušo, Onutės Narbutaitės, Žibuoklės Martinaitytės ir kitų lietuvių pavardes, o Vytauto Germanavičiaus kūrinys „Tirpstančiam ledynui“ lapkričio 25 d. viešai bus atliekamas pirmą kartą.  

Patys geriausi atlikėjai, kokybiški repertuarai, originalūs koncertų pristatymai ir nuoširdus tiesioginis bendravimas – tai tik keli  epitetai, kurie tiksliausiai apibūdina šį renginį. Patirtis bei šviežumas yra pagrindinės festivalio savybės, padedančios susitikti muzikos kūrėjams, atlikėjams ir muzikos mylėtojams.         

Lapkričio 7-osios vakarą Piano.lt salės sceną kviestinis svečias Rogeris Arve Vigulfas dalijosi su styginių kvartetu „Chordos“ (Ieva Sipaitytė – I smuikas, Vaida Paukštienė – II smuikas, Robertas Bliškevičius – altas, Vita Šiugždinienė – violončelė). Vigulfas yra norvegų kilmės klarnetininkas, jau beveik trisdešimt metų laisvas menininkas, aktyviai rengiantis solo ir kamerinės muzikos koncertus Norvegijoje bei kitose šalyse. Su Lietuvos muzikantais yra bendradarbiavęs ir anksčiau. Rengė pasirodymus kartu su Lietuvos kameriniu orkestru, Kauno simfoniniu orkestru, Vilniaus ir „Chordos“ styginių kvartetais. Pastarasis 2017-aisiais  su didele kūrybine potencija pasitinka savo dvidešimties metų jubiliejų, be to, jau buvo teigiamai pastebėtas šiuolaikinės muzikos klausytojų.

Nors vakaras pavadintas „Julius Juzeliūnas ir pasaulis“, nereikėtų manyti, jog tai – dar vienas kompozitoriaus gimimo metinių paminėjimas. Koncerto muzika buvo derinama su norvegiškais kūriniais, kurie sukūrė be galo skirtingų muzikinių kalbų dialogą. Tai padėjo suvokti bei įvertinti Juzeliūno muziką platesniame, ši kartą norvegiškos muzikos, kontekste. Koncerte skambėjo keturi kūriniai: Juzeliūno „Koncertas klarnetui ir styginių kvartetui“ (1985), Roberto Wendelio „Adagio” (1972) klarnetui ir styginių kvartetui, Juzeliūno kompozicija „Raga a quattro”, „Styginių kvartetas Nr. 4“ (1980), o vakarą užbaigė Vigulfo „Birds never stop Singing” (2013) klarnetui ir styginių kvartetui.

 
Išklausius iki galo, vakaro programa, deja, nuvylė. Labiausiai dėl greta Juzeliūno kūrybos skambėjusių kūrinių. Žinoma, šio kompozitoriaus kūrybos nebūtų visiškai teisinga įvardyti kaip šiuolaikinės, kadangi ji jau spėjo tapti lietuviška klasika, tačiau gaila, jog koncerto „kabliuku“ turėję tapti svečio iš Norvegijos kūriniai pasirodė ganėtinai sentimentalūs, romantiški, net kiek banalūs... Kūrinys „Birds never stop singing“ (2013) atrodė lyg mėgėjiškas eksperimentas. Panašu, jog romantinėje dvasioje parašytame kūrinyje yra tik išbandomi „modernūs“ elektronikos elementai: įrašyti čiulbančių paukščių balsai bei vietomis panaudotas atonalumas. Nežinant, jog kompozicija „Adagio“ buvo sukurta 1972-aisiais, savo muzikine estetika ji klausytoją nukelia keletu šimtmečių atgal. Žinoma, romantinė dvasia bei jos patosas nėra blogo skonio ženklas, tačiau Wendelio ir Vigulfo kompozicijos gerokai nublanko prieš aštrią ar indų ragomis pagrįstą Juzeliūno muziką ir taip sudarė gana neskoningą kontrastą skambėjusiems kūriniams.

Visgi nedrįstu teigti, jog koncertas buvo nevykęs. Manyčiau, kad labiausiai koją pakišo būtent kūrinių pasirinkimas. Žinoma, tai tik gana subjektyvus mano svarstymas, kviečiantis į diskusiją. Nors renginys ir nepaliko daug teigiamų įspūdžių, tačiau nieku gyvu nelaikau jo festivalio „fiasko“ ir labai džiaugiuosi, jog turėjau galimybę (kartu su kitais šešiais salėje sėdinčiais klausytojais) pasimėgauti vieno iš profesionaliausių ansamblių Lietuvoje bei puikaus klarnetininko iš Norvegijos bendro darbo rezultatu. Su nekantrumu laukiu kito festivalio koncerto Vilniuje, vyksiančio Valdovų rūmuose.