Jaunojo kūrėjo vietos paieškos Lietuvos teatro lauke. II dalis

Teatras neįsivaizduojamas be vieno pagrindinio elemento – aktoriaus. Gerai žinomi aktoriai žiūrovų mėgstami, o jei ir ne, tai bent jau atpažįstami ir matomi. Tačiau įdomu panagrinėti, kokia jaunųjų aktorių situacija, su kokiomis problemomis susiduria jie ir kaip šiems tapti matomiems, išgirstiems, suprastiems? Juk tai yra jų darbo esmė.

Pirmoje straipsnio dalyje jau aptartos dramaturgų ir teatro režisierių galimybės kurti, apžvelgiamos problemos, kurios kyla šių profesijų jauniesiems kūrėjams, tačiau nors aktoriai yra iš to paties lauko, tačiau jiems kyla (ir su jais susiję) kiek kitokios problemos. Šioje straipsnio dalyje taip pat bus aptariama nemažai palyginimų, sugretinimų su vyresniosios kartos aktorių situacija, galėsime įvertinti, ar dabartinė aktorių situacija kiek nors pakitusi.

Pirma problema – aktorių kasmet aukštosios mokyklos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, net Šiauliuose išleidžia po kursą. Tai dažniausiai būna apie 10 – 15 žmonių. Nors teatrų Lietuvoje yra nemažai (neskaičiuojant šokio, muzikinių, operos, mėgėjų ir teatrų, neskelbiančių informacijos apie save internete, o priskaičiuojant lėlių teatrus, jų Lietuvoje yra maždaug 36[1]), tačiau aktorių kaita juose nevyksta kasmet, todėl tikrai ne visi paruošti profesionalūs aktoriai gali pakliūti į valstybinį ar nacionalinį statusą turinčią įstaigą, kuri tiesiogiai susijusi su jų baigta profesija. Kyla klausimas, ką tuomet tiems jauniems žmonėms daryti: ar laukti, kol jie bus pastebėti, pakviesti, ar ieškoti alternatyvų. Tiesą sakant, muzikantai susiduria su panašia problema, nes orkestruose taip pat nereikia tiek žmonių, kiek kasmet baigia studijas, nors būtent orkestrai yra tiesiogiai su studijomis susijusi darbo vieta, tokiam darbui studentai ir ruošiami. Panašu, kad kas aktyvesnis, dažniau pasirodantis, tas gudresnis, o to apdovanojimas – darbo vieta. Nepastebėtiesiems, laukiant svajonių darbo, lieka dirbti kokioje žymiai mažiau su baigtomis studijomis susijusioje darbo vietoje.

Problema ta, kad valstybė investuoja milžiniškus pinigus (vaidybos bakalauro studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kainuoja apie 3300 eurų, magistro antra tiek[2], Vytauto Didžiojo universitete kaina identiška[3], taigi apytiksliai išleidžiami 7000 eurų, kol studentas baigia dvi studijų pakopas), kad paruoštų specialistus, kuriems vėliau nėra pakankamai darbo vietų. Žinoma, dar yra privatusis sektorius, sukuriantis darbo vietas. Tai gali būti viena iš nišų aktoriams įsitvirtinti. Kita vertus, tai akivaizdi problema, nes daugmaž visi susidūrę su šveitimo sistema ir darbo rinka Lietuvoje tokias tendencijas gali pastebėti, tai galioja daugybei specialybių. Išeitis – mąstyti kūrybiškai. Tai aktoriai daro jau daugelį metų. Aiški tendencija ir tarp vyresnio amžiaus aktorių yra įvairios chaltūros už teatro: poezijos skaitymo vakarai, susitikimai su žiūrovais, pavyzdžiui, bibliotekose įvairių renginių metu, dainuojamosios poezijos vakarai, koncertai. Tai gali byloti, kad vyresnio amžiaus aktoriams nepakanka etatinio atlyginimo oriam gyvenimui, arba jie labai kūrybingi žmonės ir nori dalintis savo darbais, arba jiems trūksta veiklos, kai jie ilgesnį laiką režisierių nepakviečiami vaidinti. Grįžtant prie jaunųjų aktorių, panaši tendencija taip pat matyti, tik priežasčių sąrašą galima papildyti. Jiems reikia pasirodyti, prasimušti, būti atpažįstamiems, kad būtų žinomi žiūrovų ir pastebėti režisierių. Galima ir tokia priežastis, kad kitokios, teatrinės, veiklos jie tiesiog neturi, nepriklauso jokiam teatrui, jokiai trupei.

Dar viena, tarp skirtingų kartų aktorių pastebima tendencija – siekis išsiveržti iš režisierių valdžios gniaužtų. Ir vyresni aktoriai, ir jaunieji patys imasi režisūrinio darbo. Pavyzdžių galima išvardinti daug: dviejų jaunųjų kūrėjų[4], režisierės Eglės Kazickaitės ir aktorės, ir režisierės Gretos Kazlauskaitės tandemas Klaipėdoje įkūrė „Apeirono“[5] teatrą, po aktorinių studijų Lietuvoje, Maskvoje režisūros magistrą baigęs Vidas Bareikis, „Vandenyno dirbtuvių“ trupę įkūręs Ainis Storpirštis, vienas naujausių pavyzdžių – jau pripažinto darbo „Vaikystė“ režisierius, baigęs aktoriaus specialybę, Karolis Vilkas. Iš vyresnės kartos režisūros ėmėsi Rolandas Kazlas – jo garsiosios „Palatos“ bilietai nacionaliniame Kauno dramos teatre iki šiol iššluojami švariai, režisūrine veikla užsiima ir aktorius Dainius Kazlauskas, užsiimantis „Idioteatro“ veikla[6].

Kadangi aktoriai dar akademijoje mokomi būti universaliais atlikėjai, jie mokosi ir dainavimo pagrindų. Tuo daugelis aktorių pasinaudoja plėtodami bardų veiklą (Giedrius Arbačiauskas, Kostas Smoriginas ar Gediminas Storpirštis), jaunimas dažniau renkasi muzikinę veiklą plėtoti kaip šalutinę, greta kitų darbų, pavyzdžiui, „Liūdnų slibinų“ trio, kuris išsivystė iš aktorių kurso, pasivadinusio „Trupė liūdi“[7], dar galima paminėti „Solo Ansamblį“[8], sudarytą iš keturių aktorių, ar „Kamanių šilelį“[9], susibūrusį iš režisierės Kamilės Gudmonaitės ir aktoriaus Manto Zemlecko dueto. Aktorių muzikavimo gerąja patirtimi gali pasidalinti nacionalinis Kauno dramos teatras, jau du metus festivalį „Nerk į teatrą“ uždaręs jaunųjų aktorių koncertu[10]. Minėtasis teatras ir šiaip pasižymi gana jauna trupe (kituose teatruose situacija kiek kitokia, pavyzdžiui, išskyrus keturis jaunus aktorius, Šiaulių dramos teatro didžioji trupės dalis yra ne jaunesni nei 40 metų amžiaus) ir leidžia jai plačiai kūrybiškai reikštis.

Jei režisieriai ir dramaturgai, jau vien dėl profesijos specifikos yra labiau individualistai, tai aktoriai labiau linkę burtis. To negalima pritaikyti absoliučiai visiems aktoriams, tačiau statant spektaklį tenka bendradarbiauti – tokia darbo specifika. Postmodernistiniam teatrui būdingas spektaklių kūrimas bendradarbiaujant visai trupei, dažnai kuriama kūrybinių dirbtuvių būdu. Toks darbo metodas nebūtinai reikalauja stipraus lyderio – nors vieninga kuriamo darbo koncepcija turi būti, bet aktoriai gali bandyti kurti tokį spektaklį ir be režisieriaus. Kita vertus, aktorių režisūriniai darbai dėl žinių trūkumo, bendro spektaklio plano nematymo, lyg žvelgiant nuo uolos į labirintą, gali būti ne tokie sėkmingi kaip režisierių.

Be jau minėtų, yra dar viena sfera, kur jaunieji aktoriai gali rasti darbo – tai kinas ir televizija. Šios sferos siejamos su komercija, todėl meninės kokybės klausimas lyg ir savaime tampa opus. Džiugu, kad ne visada. Dėl televizijos sunku ką nors pasakyti, bet lietuviškas kinas kopia lėtai, po žingsnelį, bet kryptingai aukštos kokybės link.

Kinas vyresnės kartos aktoriams, tokiems kaip Regimantas Adomaitis, Donatas Banionis, asocijavosi su aukso amžiumi, nes dėl vaidmenų kino filmuose jie būdavo garbinami, plačiai žinomi. Šių laikų vyresnės kartos aktoriai taip pat nevengė filmuotis, tai perėmė ir jaunieji. Kinas suprantamas kaip garbinga darbo vieta, o štai televizija, manyta, ne tokia prestižinė vieta aktoriui, nes po projekto grįžęs į teatro sceną aktorius jau atrodo „plokščias“ ir pigus. Panašu, kad šiuolaikinė publika labiau toleruoja aktoriaus kaip žmogaus pasirinkimą dirbti televizijoje ir jau nieko stebėtino matyti aktorių visose trijose platformose: teatro scenoje, kino ir televizijos ekranuose.

Atsižvelgus į aptartus klausimus galima teigti, kad jaunieji aktoriai turi kur kas daugiau darbo ir kūrybos galimybių nei bendraamžiai teatro režisieriai ar dramaturgai, tačiau taip yra ne dėl didesnio valstybės rūpesčio aktoriais, o dėl pačių aktorių iniciatyvumo ir aktyvumo. Valstybiniu lygmeniu rūpinamasi tik teatrų išlaikymu, o veikla už teatro dažnai būna projektinė, turint omenyje ir projektus, rašomus stipendijoms gauti, ir televizinius projektus. Palyginus jaunųjų aktorių situaciją su vyresnių kolegų, matyti, kad situacija visiškai nepasikeitė: alternatyvos teatrui vis dar yra kinas, muzikinė veikla, savos kūrybos vakarai (neseniai įvyko Tomos Vaškevičiūtės kūrybos vakaras[11], nors atrodytų, tai labiau vyresnių aktorių pamėgta veikla), tik nežymiai išaugo jaunųjų susidomėjimas televizija, kuri vyresnių traktuota kaip teatrinės karjeros pabaiga (galime prisiminti tą patį Rolandą Kazlą, kurio net ir rimtus, tragiškus vaidmenis iki šiol persekioja kaimiečio Rupšlaukio šešėlis). Taigi, nesvarbu, esi jaunasis aktorius, teatro režisierius ar dramaturgas, baigus studijas teks susikurti sau darbo vietą, pereiti daug sunkumų ir išbandymų. Kaip „Apeirono“ teatro įkūrėjoms, teks belstis į daugelį durų (žiūrėti 4 nuorodą), kol bent vienos iš jų bus atidarytos (kaip, pavyzdžiui, „atvira erdvė“, žiūrėti I straipsnio dalį 3 nuorodą). Tačiau galiausiai sunkus triūsas būna pripažintas, apdovanotas ir atsiperka bent moraliniu pasitenkinimu. Tai įrodo Tomos Vaškevičiūtės vaidmenys, Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Sapnas“ tarptautinis pripažinimas, staigi Karolio Vilko „Vaikystės“ šlovė. Juk dėl viso to verta stengtis ir kurti.

Tad norisi jauniesiems kūrėjams palinkėti rasti ar susikurti savo vietą po saule, daug ir stropiai dirbti, kad atlygis už triūsą būtų kuo malonesnis, ir išlaikyti jaunatvišką, kovingą, teisybės ieškančią dvasią, kuri išjudins tai, kas sustabarėję ir pastatys tai, kas nauja, šiuolaikiška ir tvaru.

 

[1] Remiamasi menufaktura.lt tinklalapyje skelbiamu sąrašu. http://www.menufaktura.lt/?i=1588, [žiūrėta 2016.12.10]

[2] Informacija apie studijų kainas lmta.lt tinklalapyje. http://lmta.lt/lt/studiju-kainos-1, [žiūrėta 2016.12.10]

[3] Informacija apie studijų kainas. http://www.vdu.lt/wp-content/uploads/2016/04/VDU-studiju-kainos-2016_vdu.lt_.pdf,  [žiūrėta 2016.12.10]

[4] Interviu su „Apeirono“ teatro įkūrėjomis apie jaunųjų kūrėjų problemas iškilusias Klaipėdoje. Urbonaitė, Audronė. Pasirinkimas: Klaipėda suniokos ar išsaugos jaunatvišką Apeirono teatrą. In: menufaktura.lt. http://www.menufaktura.lt/?m=1052&s=67137, [žiūrėta 2016.12.10]

[5] Abiejų kūrėjų interviu apie „Apeirono“ teatrą „Gold Fm“ radijo stotyje. http://goldfm.lt/2016/09/10/sveciuose-apeirono-teatro-direktore-egle-kazickaite-ir-rezisiere-greta-kazlauskaite/, [žiūrėta 2016.12.10]

[6] Informacija „Idioteatro“ tinklalapyje. http://www.idioteatras.lt/index.php?page=dainius-kazlauskas, [žiūrėta 2016.12.10]

[7] Pagrindinė informacija apie „Trupė liūdi“. http://www.15min.lt/zyme/trupe-liudi, [žiūrėta 2016.12.10]

[8] Straipsnis apie „Solo Ansamblį“. Riepšaitė, Reda. Solo Ansamblis: „Nebevaidinam muzikos, o grojam“. In: ore.lt. http://www.ore.lt/2016/02/solo-ansamblis-nebevaidinam-muzikos, [žiūrėta 2016.12.11]

[9] Straipsnis apie „Kamanių šilelį“. http://www.geltonossofosklubas.lt/kamaniu-silelis-2015-02-08.html [žiūrėta 2016.12.11]

[10] Informacija apie „Nerk į teatrą“ uždarymo koncertą ir įrašas. http://dramosteatras.lt/lt/nerk-i-teatra-uzbaigtuves/, [žiūrėta 2016.12.10]

[11] Pranešimas apie Tomos Vaškevičiūtės kūrybos vakarą 15min.lt. http://www.15min.lt/zmones/naujiena/lietuva/aktore-toma-vaskeviciute-gerbejus-pakviete-i-pirmaji-kurybos-vakara-tai-eksperimentas-3-701669, [žiūrėta 2016.12.10]