Vizualioji psichinių sutrikimų taksonomija

Kaip pluoštas nesėkmingų atospyrių ir apverktinų nuopuolių kino istorijoje, šiandien psichinių sutrikimų narpliojimo perteklius kine gausus. Kita vertus, apie pastaruosius (įsispraudusius kino tematikos įvairovėn nuo pat jo egzistencijos pradžios) nekalbama kaip apie tam tikrą taksonomiją, šiuo atveju konkretų žanrą, kuriam galiotų konvencionalūs ir atpažįstami bruožai. Gvildenant šį dar stipriai nesuprantamą, nesuvokiamą, atbaidantį objektą, paliekama iš esmės nežabota galimybė režisieriams, prodiuseriams, scenarijaus autoriams ir patiems aktoriams laužti filmą bet kuria norima linkme, su savimi dažnai besigviešiančią klaidingai asocijuojamą psichinių sutrikimų interpretaciją. Kinas nebestebina ir jau nebevengia tabu temų – savon variacijon jis paprasčiausiai inkorporuoja perdėtą sentimentalumą ir sensacionalizmą.

Tokiu būdu, kaip romantinės komedijos kursto diskusijas apie santykius, lyčių „roles“, ir kaip komedijos provokuoja atitinkamų kraštutinumų apsvarstymą (kur brėžti humoro liniją? ar kai kurie subjektai yra šventi ir neliečiami?), taip filmai apie psichinius sutrikimus sąlygoja šios temos disputo ir tęstinumo ribotumą. Tai, kaip tokie filmai yra kuriami, išleidžiami, vartojami, kaip su jais elgiamasi gali turėti tam tikrus sociokultūrinius padarinius. Samprotaujant apie psichinių sutrikimų kine „autentiškumo“ formulės įvestį ir žanro suteiktį, neišvengiamai peršasi klausimas – ar tai įgyvendinti apskritai įmanoma? Kokia vieta tokiam kinui vertėtų būti paskirta kultūriniame leksikone?

Užgauli ir popkultūrinių leidinių aprašinėjimų nulydėta rakštis apie psichinių sutrikimų kine misreprezentaciją, romantizavimą, glamorizaciją ataidi iš daug seniau besiblaškančių asociacijų įvairiose kultūrose ir istorinių paradigmų įsitikinimuose – įtraukiant ir tai, kad psichinis sutrikimas yra kitapasauliškas, antgamtiškas, pragaištingas. Psichinių sutrikimų simptomai kine trivializuojami, neretai neproporcingai išpūsdinami iki neįtikėtino absurdo. Pastebėtina, kad psichinių sutrikimų tematika dažnai lipdoma greta kitų žanrų: trilerių, dramų, psichologinio siaubo, netgi komedijų, bandant demonstruoti vienokią ar kitokią atvirų ir neįpatoginančių problemų įmanomybę idiliškose gyvenimiškose situacijose. Tai nebūtinai visados yra šlovintina – psichinis sutrikimas, kaip manifestacija būdama itin apimli ir kintanti, šiuo atveju kišama po skėčiu; kaip itin dirglus objektas, neturėsiantis būti supaprastinamas ar redukuojamas, jis kaustančiai unifikuojamas. Čia peršasi dilema: ar pasišvęsti realizmui (rizikuojant paklaidinti publiką, kuri vis dar, plačiai aprėpiant, yra pati pasimetusi, nesuvokia, kaip ir kodėl elgiasi psichiškai nestabilus žmogus), ar remtis nutriušusiais stereotipais, koja kojon žengiančiais su komercine šlove ir pripažinimu.

„Jaunosios savižudės“

Filmo žanras yra falsifikuojamas tokiu būdu, kokio konkrečiu jo formacijos metu esama požiūrio į visuomenės aktualijas. Pašonėn trinasi skambioji Slavojaus Žižeko parafrazė, kad „šiuolaikinis kinas yra dabartinės dominuojančios ideologijos atspindys“ – taigi, elementai (visų pirma, tematika), jungiantys filmus į konstitutyvų būvį, gimsta iš tokios singuliarios ideologijos, o projektai, siekiantys pastarosios ekstrapoliacijos[1], išpildymo ir išraiškos, besitempia pavymui. Aštuntojo dešimtmečio amerikietiškoje reaganiškoje eroje gerklėje sprangus maskulinizmo motyvas, beatodairiškai okupavęs veiksmo filmus, įgalino tokius aktorius kaip Silvestrą Stalonę ar Arnoldą Švarcnegerį tapti pasaulinėmis žvaigždėmis, tuo tarpu japoniškosios cyberpunk distopijos (kaip 1989-ųjų „Akira“) radosi iš tuometinio kolektyvinio nerimo dėl masinių nelaimių bei socialinio disbalanso įtrūkių.

Kadangi kine, kaip industrijoje, cirkuliuoja kapitalas, o dominuojančios reklamos ir distribucijos struktūros yra ramstis filmo, kaip produkto, plėtrai, viešpataujantys naratyvai turi neatsiginti nuo to, ką lengvai pasiektų menamos „masės“ (komplikuota ir įvairialypiška sąvoka) ir „tikslinės auditorijos“. Dėl šios priežasties kine esanti skaudi psichinių sutrikimų stigma yra legitimuojama tada, kai tam tikri įženklinimo („etikečių klijavimo“), stereotipizavimo, diskriminacijos elementai susijungia į vienį tokioje hegemonijos situacijoje, kuri ją ir įgalina. Į šią nišą pakliūna kitos marginalizuotos grupės (t. y. atskirtos nuo dominuojančio ir vyraujančio diskurso, tačiau, be abejonės, dėl skirtingų priežasčių), kaip homoseksualai, etninės mažumos, neįgalieji, ir, šiuo atveju, kenčiantys nuo psichinių sutrikimų.

Aptarti tokio pobūdžio filmų distinktyvumą, tolimesnei argumento tąsai bus pasirinkti keli jau savąją išliekamąją vertę įgiję pavyzdžiai. Anaiptol nebūdami vieninteliai, užsiimantys psichinių sutrikimų problemos duobkasyste, šie filmai ne tik akseleravo veik identiškų motyvų kino leidimą, o ir modifikavo kalbėjimo apie traumą kine pobūdį.

1999-ųjų filme „Mergina su trūkumais“ (Girl, Interrupted, rež. James Mangold) pasakojama aštuoniolikmetės merginos hospitalizacijos istorija, iškylanti kaip dramatiška ir saviironiška atodaira į veikėjos patologiją. Tais pačiais metais išleistos „Jaunosios savižudės“ (The Virgin Suicides, rež. Sofia Coppola) apnuogina penkių paauglių vaikinų obsesiją savo kaimynėms – penkioms priglaustoms jaunoms seserims. Kol turintys despotizmo polinkį tėvai pastarosioms vykdo itin stiprias represijas, mergaitės palaipsniui nugrimzta nepaguodžiamon neviltin, kuri jas veda į savižudybes. Vardan atmosferos, sensualizmo auros ir misticizmo, supančio mergaites, psichiniai sutrikimai, kaip akivaizdi problema vis dėlto pastūmėjama šonan. Po daugmaž dešimtmečio pasirodžiusioje „Juodojoje gulbėje“ (Black Swan, 2010, rež. Darren Aronofsky) gvildenama istorija apie Niną, jauną baleriną, gyvenančią su savo engiančia motina. Filmas, būdamas absoliučiu „Gulbių ežero“ mise en abîme[2], paraleliai vizualizuoja Ninos savinaikos kelią iki fatališkos psichotinės ir egzistencinės baigties.

„Mergina su trūkumais“

Turint galvoje, kad filmo žanras yra išvesdinamas iš tam tikrų nusistovėjusių strategijų, vaizdinių, temų, tad negali kažko „pradėti“, dekonstruoti pavyzdžiai bene išsižada tokios notacijos. „Juodoji gulbė“ yra muzikaliai ir vizualiai estetizuojama, „Jaunosios savižudės“ savąja eterine, sepijos tonacijos estetika nugramzdintos į praeities skriaudų erą, tačiau „Mergina su trūkumais“, net ir būdama chronologiškai artima, rodo daug nuosaikesnę, blaivesnę ir, na, rimtesnę pažiūrą.

Panašiuose filmuose dažnai yra kažkas teatrališko – kančia poetizuojama, skandinama misticizme, depresija pozicionuojama ant pjedestalo, it kokia nedaloma asmens savybė; netgi žodis „skaistus“ (virgin) implikuoja alegoriją apie tyrą nekaltumą, sufleruojamą „Juodojoje gulbėje“ – abiejų filmų pavadinimai sukonstruoti kaip antitezės (virgin-swan) ir (suicide-black). Atsitraukiant nuo realistiškumo, priartėjama prie estetikos. Kūnas, kaip ir sąmonė nenyksta, nedezintegruojasi, atvirkščiai – patologija iškaldinama pačiame gracingume, seksualiniame patrauklume.

Filmų produkcijos kompasas nurodo į dar ryškesnę dichotomiją. „Juodosios gulbės“ režisierius Darrenas Aronofskis jau buvo įsitvirtinęs kaip respektabilus kūrėjas, o „Jaunosios savižudės“ buvo pirmasis S. Coppolos filmas. Filmų biudžetai taip pat juos skiria: „Juodoji gulbė“ ir „Mergina su trūkumais“ turėjo priebėgą milijoninių sumų ramsčiui, o likę du filmai distributuoti jau ne tokių privilegijuotų studijų. Pastarasis faktas nėra savaime svarbus, tačiau rezonuoja su aptartu žanro konceptu, įtikinčiu, kad atitinkamam filmo tipažui būdingas konkretaus prodiusavimo formato sekimas, atsižvelgiant į režisūrą, studijos, biudžeto galimybes ir spjaunant į turinį (pavyzdžiui, siaubo filmai istoriškai nurodo į nepriklausomas ir mažesnį finansavimą gebančias suteikti studijas).

Šiuos iš pirmo žvilgsnio nesutapatinamus individus vis dėlto sieja skirtingi taikstymosi su savąją patologija būdai. Žanro laikymasis implikuotų tipą, lengvai klasifikuojamą veikėją, paliudijant aptartuosiuose filmuose esatį šablonišką protagonisčių profilį. Visos jos trapios, kontempliatyvios, intravertiškos, asocialios; visos jos turi skaudžią praeitį, kuri arba nemaskuotai išdėstoma, arba paliekama vaizduotės užribiams. Jų naratyvo laukai beveik identiški: nestabili pradžia, progresavimas į blogąją pusę ir, galiausiai, svaiginanti griūtis neurozėn.

„Juodoji gulbė“ 

Kaip susrėbti šiuos nepanašumus į bendrą vardiklį? Giminingi skirtingais žanrais, filmai plonyčių ploniausia siūle jungiasi tarpusavyje, pagrindiniu atsvaros tašku esant marginalinei būčiai, kenčiančiai nuo neurozės ir priklausomybių. Šiuo atveju su psichiniu sutrikimu kaktomūšon susiduriama kaip su sporadiška, atsitiktine, laikina, o ne solidžiai ir ryškiai reprezentatyvia apraiška. Atrodo, kad psichinius sutrikimus ne visada galima objektyviai suredukuoti į konstantą, t. y. psichinis sutrikimas, kaip patirtis, yra intymi, įvairialypė. Ne kiekvienas sergantysis išgyvena  psichinį sutrikimą vienodai ir ne kiekvienas jausis esąs tinkamai reprezentuojamas. Indikuoti, įvardyti patologiją ir sušluoti ją po klasifikacijos pastoge bus sudėtinga dėl vienos priežasties: psichinis sutrikimas nėra ir negali būti charakterizuojamas vienu ar keliais ribotais bruožais. Neegzistuoja formulė (ir neturėtų), sustyguojanti viską į vietas taip, kaip turėtų būti „reprezentuotas“ psichinis sutrikimas, kadangi pastarasis jau vien etimologiškai, savo imanentiniame būvyje ir definicijoje, peržengia tai, kas traktuotina kaip normalu, logiška, tvarkinga. Skirstymas į žanrus pozicionuotų filmus apie psichinius sutrikimus į mažiau ar daugiau sustabarėjusią klasifikaciją, tendencingai rodančią tik ryškiausius ir fundamentaliausius aspektus, besifokusuojančią tik į tam tikrus naratyvus. Šiuo atveju psichiniai sutrikimai, kaip kategorija, rodytųsi pernelyg specifiška, pernelyg prieglobsčio reikalinga niša, lyginant su tokia matrica filmų, dedikuotų aiškiau suformuluotoms strategijoms – komedijai arba siaubui. Pastarieji, kaip jau minėta, gali inkorporuoti psichinių sutrikimų temą, nebūtinai iššaukiant atskirą žanrą scenon – pavyzdžiui, psichologinis siaubas vis vien lieka siaubu.

Visgi jei žanras nebūtinai yra inertiška kategorija, o veikiau fluktuojantis, potencialiai studijuojamas objektas, atnašaujantis rašytojų, prodiuserių, distributorių, pasekėjų, kritikų ir kitokių diskurso veikėjų brėžiamoms riboms, tuomet šiuo požiūriu žanro suvokimas klaidinantis, ypu paaiškinantis, kodėl suvesti tokio pobūdžio filmus po viena kategorija nebūtų taip neįtikėtina: ginčytina, kad psichiniai sutrikimai įsišakniję kaip tematinis pagrindas, o visa kita yra periferijoje, net jei pastaroji užgožia pirmiau minėtąją įsitvirtinimą. Paradoksalu, tačiau į tai reikėtų žvelgti kaip į metaforą gyvenant tokiose smukdančiose sąlygose – psichinis nestabilumas dažnai nepastebimas, kai jį nustelbia išoriniai rūpesčiai ir veiksniai.

Čia siūloma reakcinga paskata apskritai kvestionuoti filmo žanro konceptą šiandieninėje galimų tiesų pliuralizmo eroje – naujų subžanrų gymis verčia bene kardinaliai permąstyti kino vertinimo kriterijus per jo klasifikavimą. Aptartoji švelni rezistencija į kino reikalavimą įvesti išvadą ir galutinę užkardą kiekviename iš savo vienetinių produktų reiškia, kad atsargių, kūrybinių procesų ir apraiškų tęstinumas veikiausiai įgalins nusistovėjusių ir stereotipinių psichinių sutrikimų normatyvų griūtį. Kinas dar turi nužengti tūkstančius mylių, kad pamintų savo paties auditorijos patiklumą.

 

[1] Ekonominis terminas – praeities patirties pritaikymas prognozuojant nežinomus (būsimus ateityje) reiškinius, darant prielaidą, kad sąlygos iš esmės nesikeis.

[2] Atvaizdo kūrimo būdas, kai į vaizdą įterpiama jo kopija, taip sukuriant begalinės sekos iliuziją.