Šurmulingos Savičiaus gatvės pabaigoje į dangų grakščiai kyla Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios bokštas. Pro sunkias medines duris, pro šalčiu, drėgme ir tamsa alsuojantį pirmąjį aukštą, niūriais betoniniais laiptais lipame viršun, į tamsos širdį. „Tamsos Širdis“ – tai menininko ir Vilniaus dailės akademijos dėstytojo Iano Damarellio kuruota šiuolaikinių piešinių paroda, pristatanti šešių skirtingų menininkų darbus.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) paskutinę pavasario dieną rampos šviesas išvydo paskutinis buvusio teatro vadovo Gintauto Kėvišo projektas – Wolfgango Amadeaus Mozarto opera „Idomenėjas“. Drauge su Geteborgo opera (Švedija) parengtą premjerą (dirigentas Johannesas Wildneris, režisierius Grahamas Vickas) Vilniuje lydėjo audringi publikos plojimai ir šūksniai bravo.
Nutilus vasario 16-osios aidams ir, atrodo, viskam pasibaigus, kuomet Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaras eina į pabaigą, Estijos nacionalinis operos ir baleto teatras į Lietuvą atvežė net 3 spektaklius. Pagal susitarimą teatrai atveža vieną operą, vieną baletą bei vieną nacionalinį savo šalies kūrinį.
Gegužės 17 d. Kauno paveikslų galerijoje atidaryta tapytojos Eglės Velaniškytės paroda „Būties lengvumas. Čia ir dabar“. Kaip įprasta, figūrinę tapybą plėtojančios menininkės parodos centre, su retesnėmis išimtimis, išlieka žmogus. Autorė neatsisako jos kūrybą lydinčio religinio-krikščioniško turinio – idėjų, simbolių, scenų, kompozicijų.
Gegužės 10–13 dienomis vykusio „Gallery Weekend Kaunas“ metu, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo pristatytas antrasis Kauno miestui skirto žurnalo „Į“ numeris, kurį leidžia Kauno fotografijos galerija. Šis numeris nagrinėja vandens temą, kadangi Kaunas – miestas, įkurtas dviejų upių – Nemuno ir Neries – santakoje.
Vaikštinėjant po tylias Vilniaus paveikslų galerijos sales mieguistą jų ramybę kartas nuo karto sutrikdo nebent tik vieno kito čia užsukusio senosios dailės mylėtojo kosulys ar po jo kojomis sugirgždančios grindų lentos. Regis, triukšmauti nelinkę ir čia jau daugelį metų kabantys paveikslai. Vis dėlto kiekvienas šios galerijos kūrinys tikrai gali papasakoti ne vieną įdomią istoriją. Ne išimtis ir Vilniaus meno mokyklos auklėtinių kūrybai skirtose muziejaus patalpose eksponuojama įspūdinga Vladislovo Neveravičiaus drobė „Atgailaujanti Šv. Marija Magdalietė“. Kas galėtų pagalvoti, kad šį dabar taip ramiai Vilniaus paveikslų galerijoje kabantį, regis, tokios nuobodžios religinės tematikos paveikslą dėl kadaise nepaprasto jo populiarumo galima pavadinti kone lietuviškąja Mona Liza?
Įžengęs į antrame „Titaniko“ aukšte veikiančią parodą „Anima(re)anima išplėstiniame lauke“ paprastas, eilinis žiūrovas iš tiesų gali pasijusti šiek tiek išplėstas ar bent išplėštas iš apatiškos komforto būsenos, leidžiančios ramiai slinkti pasieniui ir stebėti jei ne statiškus, tai bent neturinčius potencialo iššaukti epilepsijos priepuolio kūrinius, nekeliančius pasišlykštėjimo ar keisto susijaudinimo.
Ar kada ragavote fatušo? O tradicinio libanietiško pupelių troškinio? Ar žinote, kaip kvepia prieš Jūsų akis gaminama tikra libanietiška vakarienė? Tuomet leiskite atverti duris į spektaklį „Mūsų namai“ („Beytna“), kuris atidarė jau 21-ąjį kartą rengiamą didžiausią Baltijos šalyse tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“.
Šiandien su jumis kalbėsis nuolatinė baro Kauno paveikslų galerijoje lankytoja, nusprendusi apleisti draugų nusėstą fontaną ir valandėlei jų klegesį iškeisti į pamaldžią galerijos tylą. Iki gegužės 13-tos dienos čia vyksta studentų paroda „Jauna Kauno ir Rygos tapyba“. Reikia gi patikrinti, ką veikia žmonės, su kuriais tikriausiai esu kartu trynusi suolus galerijos rūbinėje! Taigi, su neišsivadėjusiu entuziazmu įlekiu į keičiamų ekspozicijų salę.
Klaipėdoje susibūrusio teatro „Apeironas“ pavadinimo reikšmė – neapibrėžtas, beribis – kelia dvejopas mintis. Beribiškumas tarsi atliepia teatro ambicijas aprėpti daugelį dalykų, tačiau peržiūrėjus ne vieną šio teatro spektaklį atrodo, kad dar visai jaunas teatras jau turi tam tikrą gana gerai atpažįstamą stilistiką, temų, į kurias dažnai pasineria, lauką, vyraujančius darbo principus, kūrybinę komandą.
Balandžio 17-osios vakarą į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę gausus būrys alternatyviosios operos ir multidisciplininio meno gerbėjų susirinko stebėti „Olympian machine“ premjeros, kurios idėjos ir garso montažo autorius – Arturas Bumšteinas.
Kauno Juozo Grušo meno gimnazijoje etnokultūros pamokas pradinukams vedančio, folkloro ansambliui „Dzingulis“ vadovaujančio, Jono Paliaus II gimnazijoje muzikos mokančio ir žygeivių bei folkloro ansamblio „Gilė“ veiklą organizuojančio, 2016-aisiais Metų mokytojo vardą pelniusio Artūro Sinkevičiaus pamokose mokiniai naršo internete, susipažįsta su įvairiais muzikos instrumentais, šiuolaikiškai interpretuoja lietuvių liaudies dainas, pažindinasi su skirtingų tautų muzika. Su pozityviu ir humoro jausmo nepritrūkstančiu A. Sinkevičiumi kalbame apie mokytojo kelio pradžią, patirtis ir iššūkių nestokojantį darbą, kuriame, pasak jo, svarbiausia būti žmogumi.
Visų Vilniaus Jeruzalės rajono gatvių pavadinimai kelia šypseną: Rugių, Kviečių, Avižų, Braškių, Pievų, Aviečių... Tarsi sode, o ne mieste gyvenčiau! Iš tiesų, kadaise Jeruzalė buvo kaimas, nutolęs nuo miesto centro. Tai mena dar ir dabar išlikę privatūs senos statybos namai, kurie žiemą šildomi malkomis ir skleidžia malonų dūmų kvapą, taip primenantį kaimiškas vietoves. Tačiau šiandien Jeruzalė yra toli gražu ne Vilniaus paribiai.
Su tapytoju Simonu Kuliešiumi susitikome VDU menų galerijoje „g101“, parodos „Socialinių plytų peizažas: Dr a Wing“ fone. Tai naujausia menininko paroda, kurioje pirmą kartą rodomi S. Kuliešio piešiniai. Nors daugiausiai dėmesio menininkas skiria tapybai, tačiau surengti vien tik piešinių parodą buvo sena jo svajonė. Su S. Kuliešiumi kalbamės ne tik apie jo parodą, bet ir apie kūrybinį procesą, inspiracijas kurti ir kodėl menininkas negali nekurti.