Vietinės gyventojos žvilgsniu. Vilniaus Jeruzalė

Ryto šviesoje pro buto langus matau raudonų plytų dešimties aukštų namą ir keletą liepų. Netoliese Bitininkų gatvės, kurioje aš gyvenu, vingiuoja Maumedžių gatvė, kurioje gali aptikti šių retokai Vilniuje pasitaikančių medžių. Visų Vilniaus Jeruzalės rajono gatvių pavadinimai kelia šypseną: Rugių, Kviečių, Avižų, Braškių, Pievų, Aviečių... Tarsi sode, o ne mieste gyvenčiau! Iš tiesų, kadaise Jeruzalė buvo kaimas, nutolęs nuo miesto centro. Tai mena dar ir dabar išlikę privatūs senos statybos namai, kurie žiemą šildomi malkomis ir skleidžia malonų dūmų kvapą, taip primenantį kaimiškas vietoves.

Šiandien Jeruzalė yra toli gražu ne Vilniaus paribiai. Dažnai išgirdę, jog gyvenu Jeruzalėje, pašnekovai nusijuokia ir klausia kelintą valandą skrenda lėktuvas į Tel Avivą. Patikslinu, jog gyvenu Vilniaus Jeruzalėje ir lėktuvo man neprireiks. Taigi, kokia toji mano Vilniaus Jeruzalė?

Jeruzalė yra įsikūrusi Šiaurinėje Vilniaus dalyje, dešiniajame Neries krante ir priklauso Verkių seniūnijai. Šiame mikrorajone gausu lankytinų objektų: tai Kalvarijų Kryžiaus kelias, įkurtas 1662–1669 m., unikalus savo stočių skaičiumi: 22 mūrinės koplyčios, 7 mediniai vartai, medinis tiltas-koplytėlė ir aukštai ant kalno iškilusi vėlyvojo baroko stiliaus Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia, pastatyta ir pašventinta 1772 metais. Iš panašaus tipo Europos ansamblių Vilniaus Kalvarijos išsiskiria subtilia kompozicija, pasižyminčia gamtos ir architektūros derme. Šis ansamblis išsiskiria glaudžiu ryšiu su Vilniaus miestu, jo architektūrine bei dvasine erdve. XVIII a. sukurtas bažnyčios, vienuolyno ir 35 Kančios kelio stočių ansamblis išliko nedaug pakitęs iki 1962 m., kai Kalvarijų koplyčios (išskyrus keturias, esančias arčiausiai bažnyčios) sovietų valdžios nurodymu buvo išsprogdintos. Koplyčias imtasi atstatyti Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jos buvo vėl pašventintos 2002 m. per Sekmines. [1]

Vilniaus Kalvarijos, nuotr. J. Gegelevičiūtės

Verkių parke esančios Kalvarijos sutraukia piligrimus tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų šalių, kurie keliauja Kryžiaus keliais. Taip pat čia susirenka miestiečiai, pasiilgę gamtos, grožisi nuostabiu parku vaikštinėdami, važiuodami dviračiais ar praktikuodami šiaurietiškąjį ėjimą. Pavasario pabaigoje šalimais bažnyčios esančioje pievoje kasmet vyksta iškilminga Sekminių šventė. Ši šventė sutraukia gausius būrius maldininkų tiek iš Vilniaus, tiek iš kitų vietovių. Vaikai, jaunimas, vyresni žmonės susiburia ir keletą dienų švenčia eidami Šviesos kelią, dalyvaudami procesijose, pamaldose, vaišindamiesi prie gausiai nukrautų šventinių stalų. Sekminės Kalvarijose yra svarbi šventė, pabudinanti vasarai, įkvepianti dvasios gyventi kitaip ir kas be ko, dar labiau mylėti vietą, kurioje gyvenu.

Kitas įdomus ir traukiantis akį objektas Vilniaus Jeruzalėje yra 1980 m. skulptoriaus Vlado Vildžiūno iniciatyva įkurtas Skulptūrų sodas, puoselėjamas ir kuriamas iki šiol. Skulptūrų sode ir šalia esančioje V. Vildžiūno galerijoje kaupiama šiuolaikinio lietuvių meno kolekcija, anot meno kritikų, yra žymi lietuvių dailės aukso fondo dalis. Sode gausu įvairių menininkų, tokių kaip, V. Vildžiūno, T. K. Valaičio, A. Kuzmos, V. Urbanavičiaus, M. Navako, P. Mazūro, K. Jaroševaitės, G. Akstino, A. Railos, A. Lankelio, K. Vildžiūno kūrinių iš granito, geležies, nerūdijančio plieno ir kitų medžiagų. Kiekviena iš skulptūrų savaip kalba žmogui, skatina permąstyti būties trapumą ar gyvenimo vitališkumą, žaviai įsikomponuoja į Jeruzalės rajono gyvenamųjų namų ir gamtos peizažą, tuo pačiu skatina pamatyti šią miesto dalį kaip kultūros ir meno oazę po atviru dangumi.

Kalbant apie naktines pramogas ir renginius, mano kartos jaunimas, galvodamas apie koncertus ir vakarėlius dažnai sako: „einam į miestą!“ – suprask, paragauti pramogų kultūros Vilniaus centre. Aš esu įpratusi dažniausiai važiuoti į renginius, kurie vyksta Vilniaus centre – Senamiestyje ar Naujamiestyje. Mano mentaliniame miesto suvokimo žemėlapyje naktinės kultūros vieta yra centras, miesto širdis, kuri pulsuoja gyvybe – žmonių gausa bei renginių įvairove. Jeruzalė man siejasi su namų atmosfera ir poilsiu. Tačiau, patikėkite, anaiptol! Neseniai Jeruzalėje įsikūrė baras, kuriame koncertuoja tikrai žymios šiuolaikinės patirties turinčios muzikos grupės ir atlikėjai, sutraukiantys tiek vietos gyventojus, tiek miestiečius iš kitų Vilniaus rajonų. Kita vertus, kas apibrėžia miesto gyvybingumą? Kodėl miesto gaivališkumas turėtų būti lokalizuotas? Taigi, mano mintyse miesto ribos keičiasi ir plečiasi ir tai perkeičia mano ryšį su gyvenamąja aplinka. Suprantu, jog miestas atviras pokyčiams, jis formuojamas tiek mano mintyse, tiek ir per kintančias judėjimo trajektorijas. Tad naktinė miesto kultūra yra laisva skleistis ten, kur jai patinka, ten kur yra žmonių, pasiilgusių kultūros. Ir miegamieji rajonai tam puikiai tinka. Kone kiekvieną vakarą matau prie baro besibūriuojančius žmones, kurie bendrauja, dalijasi dienos įvykiais, o savaitgaliais vyksta renginiai ar vakarėliai. Kiekvienas randa tai, ką nori veikti šiame rajone – ar grožėtis meno kūriniais, ar vaikščioti Kalvarijų takais, ar užsukti į geros muzikos koncertą...

Adam Mędzibłocki, „Kalwaria Wileńska", 1927, Muzeum Narodowe w Warszawie

Taigi, kas man yra Vilniaus Jeruzalė? Rajonas, kuriame daug įdomiais pavadinimais pavadintų gatvių? Kalvarijų parkas ir Kryžiaus kelias? Geri koncertai netikėtoje vietoje? Galėčiau toliau rašyti daugybę vietų, objektų, simbolių, kurie apibrėžia šią miesto dalį, bet galų gale, tai mano namai Vilniuje. Į žodį namai sutelpa ne tiek konkretūs objektai, o atradimai, patirtys, kurios gimė čia – tai galimybė susipažinti su be galo įdomiais žmonėmis, galimybė vaikščioti medžių ar uogų vardais pavadintomis gatvėmis, su draugais diskutuojant apie gyvenimo grožį ir džiaugsmą. Tai mano kaimynai, artimesni ar tolimesni; tai žmonės, kasryt laukiantys autobuso toje pačioje stotelėje ir važiuojantys tą patį kelio atstumą; tai mano priglaustas katinas, kuris vieną vasarą atklydo į kaimynės kiemą; tai kasmetinės didžiosios šventės, minimos su bažnyčios bendruomene šalia laužo ugnies, krentant snaigėms į veidą, ar tvieskiant gegužės saulei į nugarą. Miestas nėra tik objektai, vietos ar gatvės. Man gyvenimas mieste yra susitikimai su žmonėmis, įprasminantys kasdienybę, skatinantys kurti ir mėgautis gyvenimu. Šiaurės Vilnius yra didelė dalis mano širdies, kuri priklauso šiam miestui.