Ukrainiečių muzikos ambasadorius

Roman Yusipey
Šiuolaikinės muzikos atlikėjus vienijantis ir kasmet Lietuvos visuomenei naujus vardus pristatantis Lietuvos ansamblių tinklas (LAT) šiemet pasikvietė svečią iš Ukrainos – akordeonininką Romaną Jusipejų (Roman Yusipey), kuris, padedamas mūsų muzikantų, pristatys Ukrainos kompozitorių muziką.
Akordeonininkas Romanas Jusipejus aktyviai bendradarbiauja su įvairiais kompozitoriais, yra atlikęs ne vieną premjerą, inspiravęs naujų kūrinių atsiradimą. Greta koncertinės veiklos R. Jusipejus inicijavo keletą meno projektų, tarp kurių – Accordion Extreme, De Profundis su Sofijos Gubaidulinos kūriniais, ONLY YOUsipey. Susidomėjusi muzikanto veikla nutariau jį pakalbinti. Apie tai, kaip gyvenime atsirado muzika bei ką veiks Lietuvoje, atlikėjas pasakoja Vaidai Urbietytei-Urmonienei.

 

Apie tylą ir šešėlius

John Demos, „Aristi“. 1980 m.

Jis nebuvo niekuo ypatingas (ant kairiojo peties turėjo iš mažų rudų taškelių sudarytus grįžulo ratus). Jis nebuvo išvaizdus (aš nepamenu net jo akių spalvos). Vienintelis jo išskirtinumas (nors ir tai jį tik šiek tiek skyrė iš kitų) buvo jo nenumaldomas pomėgis žaisti tylos šešėlių žaidimą. Žaidimas paprastas: nesakyti to, kas negali būti pasakyta. Rodos, paprasčiau ir nesugalvotum. Tačiau sakykite, kas iš tiesų gali būti pasakyta? Čia puikiai tinka prisiminti Alfonsą Nyka-Niliūną, rašiusį: „Ir aš tada taip ryškiai pajutau, kokie beprasmiški  pasauly žodžiai:/ Kad tiktai mes juos nuolatos viltim aprengiam,/ O patys liekam beviltiškai nuogi:/ Kad bus sunaikinti pasaulyje žmogaus ir Dievo žodžiai,/ Bet niekas nepajėgs sunaikinti manęs.“ Jis buvo puikus žaidėjas. Geriausias, kokį kada man yra tekę matyti. O juk tylos šešėlius žaidžia kiekvienas (ar bent jau dauguma).

 


 

Planetos ir satelitai

Kristians Brekte (Latvija). Organizatorių nuotr.

Ką tik baigėsi Lino Liandzbergio ir Kristinos Stančienės kuruota paroda „(Ne)Riba“, tęsianti Lino dar prieš šešetą metų pradėtą parodų ciklą „Menamos istorijos“. Iki šiol kas vasarą jos būdavo eksponuojamos Užutrakio dvaro sodyboje. Tačiau sodybos šeimininkams – Trakų istoriniam nacionaliniam parkui – pradėjus kitą, XX a. pradžios lenkų tapybos, ilgalaikių  parodų ciklą, projektas, berods, tapo „kilnojamu“ arba „keliaujančiu“.  


 

Remote Vilnius: kur dingo teatras?

D. Matvejevo nuotr.
Visų pirma norėtųsi nuspręsti, kokiame paviršiuje esame: ar tai spektaklis, ar nauja teatro išraiškos forma, ar tai postdraminio teatro reginys, reiškinys, įvykis? Renkuosi „Remote Vilnius“ (rež. Stefan Kaegi) vadinti spektakliu. Tačiau tai vienas iš retų atvejų, kada spektaklis paneigia ne tik tradicinį teatrą, bet ir nebetelpa į paties spektaklio apibrėžimo rėmus.
 

 

Aštuonios liūdesio formos

Aivaras Dočkus 2015-06-01
Rita Mačiliūnaitė. MIC archyvo nuotr.

Kuo gali nustebinti aštuonios dainos Druskininkuose, kai Lietuvos vasaros muzikos festivalių žemėlapyje trenksmingai įrašyti pasaulinio garso vardai ir pavadinimai – Roisin Murphy, „The Chemical Brothers”, Jessie Ware ar „Rudimental”? Pusvalandžio trukmės beveik vien liaudies dainų koncertas net prieš lietuviškos muzikos scenos lyderių dviejų valandų programas atrodo kaip atsitiktinis gitaros stygų brūkštelėjimas gatvės muzikos dienos šurmulyje. O pavadinimas „Liūdnos dainos“ primena susigūžusią našlaitėlę, pamotės išsiųstą į naktinį šokių klubą parnešti užburtosios fleitos. Gyvename pop ir roko legendų, monstrų, dinozaurų, supertalentų, karalių ir karalienių laikais. Lietuviškos popmuzikos (nors ją kažkodėl pasąmoningai norisi aptempti kultinio grupės „Empti” albumo pavadinimo – „estrada” pižama ir pasakyti labanakt) aristokratai nesikuklina nusagstyti save tarpgalaktiniais komplimentais: beveik kiekvienas turas paženklintas nokautuojančiu dvižodžiu „Grand Show“. Vienas skandalais apšerkšnijęs devyngalvis vietinės popindustrijos slibinas kaskart nusikerta galvą, dievagodamasis, kad tokio įspūdingo reginio šalis dar nematė, kita – charizmatiškai nusidainuojanti estrados senbuvė, išlipusi iš skudurinio popso laužų ir staiga persirengusi roko ragana, žiniasklaidos trimitais skelbiasi esanti neginčijama muzikos pilių valdovė. Tokiame grandiozinių renginių ir muzikos istorijos vadovėlių vertų personų užnugaryje tyliai pasirodo projektas, apie kurį nesivargins užsiminti nei riebiausi, nei pusriebiai, nei liesiausi bulvaraščiai, o tirštų televizinių barščių gamintojai atsižegnos per aštuonis šimtus mylių.


 

Meilės istorijos ir vynas. Po premjeros Verkių dvare

Operos „Eugenijus Oneginas” akimirka. Organizatorių nuotr.
Saulės nudailinta pavėsinė, pavasariškai sužaliavusi gamta, skimbčiojantys kavos puodeliai, vyno taurės, šampano purslai, įsikomponavę į smagius lengvus pokalbius – tokiu idilišku vaizdeliu prasidėjo Baltijos kamerinio operos teatro parengta „Eugenijaus Onegino” premjera Verkių dvaro rūmų sode gegužės 24 dieną. Šio akiai malonaus peizažo dalyviais buvo ne tik atlikėjų kolektyvas, bet ir publika, atėjusi į pokylį ir kartu su muzikantais išgyvenusi dramatišką meilės istoriją.
 
Šis „Eugenijus Oneginas” – dar vienas populiarios Piotro Čaikovskio operos invariantas, interpretacija, siekusi auditoriją ne tik įtraukti į pasakojimą, bet ir savotiškai išbandyti: visai šalia dainuojantys solistai, transliuojantys stiprių emocijų koncentratą, yra pakankamai stipri patirtis, kurią auditorijai teko išbandyti viso pasirodymo metu. Nuo pat pradžios, kai prie gretimo staliuko susėdusius Larina, Nania ir Olga, lyg tyčia, lyg ir ne visai pradėjo istorijos pasakojimą, iki pabaigos, kai menės centre teko stebėti itin intensyvų Tatjanos ir Onegino susitikimą besigardžiuojant subtiliais užkandžiais.

 

Menas, kuris patinka visiems

Marius Jonutis, „Užburtas miškas“. 2015 m. D. Žuklytės nuotr.

Visi mes daugiau ar mažiau gyvenime esame susidūrę su pasakomis. Turbūt nerasime nei vieno, kuriam jų vaikystėje neskaitė, o ir dažnas suaugėlis mėgsta jas sekti mažiesiems arba skaityti pasakas, skirtas suaugusiems. Kad ir kokios jos būtų, neatskiriamas jų elementas yra iliustracijos – nesvarbu spalvotos, juodai baltos ar tik pačių susikurtos galvoje. Vizualųjį pasakojimą seka ir dailininkas Marius Jonutis parodoje „Pasakos“ jau turbūt seniai antraisiais menininko namais tapusioje galerijoje „Meno niša“.

 


 

Dryžuotam muzikos pasauly

L. Brundzos nuotr.
Pagaliau sulaukto pavasario šiltas ir saulėtas sekmadienis. Tokių pat vidinių nuotaikų kupini į Kauno valstybinį muzikinį teatrą lydimi tėvelių skuba vaikai. Čia jų laukia premjerinis spektaklis „Dryžuota opera“ (režisierius – Vaidotas Martinaitis). Vaikai spektaklyje tampa ne tik žiūrovais, bet ir geriausiais jo „natūraliais“ vertintojais. Kiek gi laiko vaikas įdėmiai stebės veiksmą, jei pastarasis bus nuobodus? Žinoma, kad itin trumpai. Tuomet salėje pasigirdę šnabždesiai bei blaškymasis kėdėse vis stiprės, kol galiausiai ausis pasieks įsismarkavusius vaikus bandančių sutramdyti tėvų balsai. Tai tenka regėti ne viename vaikiškame spektaklyje. Vaikams niekada nepavyksta meluoti, kad ir kaip suaugusieji jų reikalautų prisidengti mandagumo ir etiketo kaukėmis. „Dryžuotoje operoje“ prieš žiūrovų salei paskęstant tamsoje tarp kai kurių vaikų atsiradusi irzulio gaidelė staiga nutrūksta – mažųjų dėmesį (visam, o ne tokiam ir trumpam, spektakliui) prikausto pasaka apie princesės Melodijos nuotykius.
 

 

Muzikinių epochų koliažas su LKO

Pianinu groja Anastasia Injushina, diriguoja Modestas Barkauskas. D. Matvejevo nuotr.

Jau pasibaigus Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninės muzikos koncertų ciklui, atmintyje iškyla paskutiniai muzikos vakarai, kada orkestrinės muzikos gerbėjai turėjo ne vieną progą pasigerėti nuostabių, klasika virtusių opusų atlikimu bei moderniosios muzikos interpretacijomis. Viena jų – balandžio 29 d. filharmonijos Didžiojoje salėje vykęs jaukus įvairios muzikos koncertas: klausėmės barokinio koncerto, klasikinės simfonijos ir XX a. eklektiškojo avangardo palytėtų orkestrinių pjesių – jas klausytojams pateikė rusų pianistė Anastasia Injushina (gyvenanti Suomijoje), Lietuvos kamerinis orkestras ir jaunosios kartos dirigentas – Modestas Barkauskas.


 

Pirmieji rečitaliai. Pasivaikščiojimas kojomis neliečiant žemės

Lina Žilinskaitė

 Ir kas šiandien galėtų kategoriškai teigti, kad kanklėmis tik liaudies dainas kankliuoti? Šis mitas jau seniai sugriautas, jį paneigė ir Lina Žilinskaitė (prof. Linos Naikelienės kanklių klasės, II kurso studentė), balandžio 29 d. vakarą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Juozo Karoso salėje paskambinusi rečitalį. Kankliuoti pradėjusi dar septynerių, Lina netrukus pradėjo reikštis ir koncertinėje veikloje. Per šį laikotarpį ji spėjo išgarsėti pasiekimais respublikiniuose bei tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose bei suformuoti ir savitą interpretacinį braižą. Jo dėka šiai, nuo mažų dienų atlikėjos keliu atkakliai žengiančiai muzikei pavyksta originalumu palytėti ir skambinamus įvairios stilistikos opusus.


 

Festivalis „Jauna muzika“: ar pasiteisino „meniu“?

Monika Sokaitė 2015-05-06
Arturas Bumšteinas. D. Matvejevo nuotr.

2015-ųjų metų „Jauna muzika“ klausytojams pateikė ypač glaustą kompaktišką,  bei patraukliai pristatytą programą.  

 

Kompozitorius, eseistas, multimedijų menininkas, radijo programų autorius Šarūnas Nakas, subūręs žymių atlikėjų pajėgas tikrai išsiskyrė savo projektu„Apolono beprotybė“: prie fortepijono – Nacionalinės premijos laureatas profesorius Petras Geniušas, kanklėmis grojo viena ryškiausių Lietuvos atlikėjų – Aistė Bružaitė, įrašai transliavo ne tik aplinkos garsus ar triukšmus, bet ir žinomos aktorės Severijos Janušauskaitės balsą, skambiai įvardijęs savo funkciją kūrinyje – kaip psichoakustinę koordinaciją – autorius, taip pat įvertintas aukščiausiu kultūriniu apdovanojimu šalyje, tikrai pritraukė daug auditorijos. Tarp klausytojų buvo galima išvysti solidžių autoritetų, jaunosiosios kartos kūrėjų, teoretikų bei gausų būrį besidominčių kultūra.


 

Močiutė, Stepas arba kokios žaidimo taisyklės

Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas, „Pramonė ir statyba“. 1952 m.

Noriu pašnekėti apie tai, ko nekenčiu. Nuomonių apie jau sukurtą arba šiandien kuriamą paveldą viešose erdvėse yra daug. Ir vien iš pagarbos toms nuomonėms, šios temos sąmoningai stengiausi vengti. Tačiau mano gyvenime atsirado dvi problemos. Pirmoji – mano močiutė, besilankanti parodose ir aktyviai besistengianti domėtis meno gyvenimu, kaskart diskutuojant XX amžiaus t.y. sovietmečio paveldo klausimu, išsako savo nuomonę labai atsargiai. Turiu omeny ne ką kita, bet skulptūras ant Žaliojo tilto. Tokia jos reakcija man sukėlė įtarumą. Antroji problema – Stepas, nepraleidžiantis progos pasijuokti iš „vamzdžio“ ir teigiantis, jog tai ne menas (suprask, ne tik jo bendrakursiai fizikai, bet ir visi kiti „normalūs“ žmonės taip mano). Tad nešdama sunkų dailėtyros kryžių, noriu visa tai aptarti.  


 

Pavasario gėrybės

Linos Zareckaitės tapybos darbas

Vieną saulėtą šio greitai atėjusio pavasario popietę mane į savo namus su šilta šypsena įsileidžia menininkė Lina Zareckaitė. Sakoma, laimingiausi žmonės yra tie, kurie gyvenime daro tai, ko iš tiesų trokšta ir tai puikiai atsispindi jaunosios dailininkės veide. Prieš kelis metus paklausiusi tėvų patarimo ir baigusi studijas Kauno technologijos universiteto Vadybos ir administravimo fakultete ji suprato einanti blogu keliu ir, nusprendusi toliau nešvaistyti laiko veltui, Lina visu greičiu puolė į meno pasaulį, kuriam visada jautėsi priklausanti. Per dvejus pastaruosius metus menininkė jau yra surengusi tris personalines parodas ir dalyvavusi dvejose bendrose parodose Lietuvoje bei pamažu bando skintis kelią Norvegijoje. Kaip pati Lina teigia, „Sveikas požiūris į gyvenimą, tikėjimas savo jėgomis ir, svarbiausia, nuolatinis darbas su savimi (o kas sakė, kad tai yra lengva?), gali padėti atrasti tai, ko ieškome – kažkam reikia vidinės harmonijos, kitam – išvaikyti nesibaigiantį chaosą savo sieloje, aš tapydama išsivalau ir iškraunu susikaupusias mintis ir energiją“.  


 

Kuklus eurostandartinis klanas

Jolanta Kyzikaitė, „Negatyve - pozityvas, pozityve - negatyvas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Į jau pasibaigusią parodą „Pamėnkalnio“ galerijoje atskubėjau dėl dviejų priežasčių: visai netyčia perskaičiau „Žinių radijo“ pranešimą (laidoje „Žvilgsnis“ neva ištransliuotą kvietimą į parodą), kur konsultuojantis su teisininke (!), narpliotas žinomos Lietuvos jaunųjų menininkų grupuotės susikurtas pavadinimas. Antrasis impulsas, dabar jau tikrai lėmęs tvirtą nusiteikimą judėti galerijos link, buvo šiuokart jau pačios parodos pavadinimas, paskatinęs asmeninės sąžinės raišką laiko bei savigraužos klausimais.


 

Bandymas suprasti nesuprantamus reiškinius

Deima Žuklytė 2015-04-22
Arūno Kavaliausko piešiniai. D. Žuklytės nuotr.

Ir Linas Leonas Katinas, ir Eugenijus Cukermanas ilgai vargo, kol buvo pripažinti kaip tapytojai – sovietmečiu architektams užsinorėjus tapti dailininkais, į juos žiūrėta įtariai. Dabar gi viskas vyksta paprasčiau, kūrėjų niekas nebevaržo, tad Arūnas Kavaliauskas – diplomuotas ir sėkmingas architektas – savo šmaikščius piešinius drąsiai kabina ant Kauno architektų namų restorano ,,Galeria Urbana“ sienų, o parodą atidaro tam pačią tinkamiausią dieną – balandžio 1-ąją. Atidarymo data ir ekspozijos turinys reikalauja pažvelgti į Kavaliausko kūrybą pro rimtą dailėtyrinę prizmę.


 

Groti – (ne)klysti – džiaugtis

Tradicija tapęs Baltijos aukštųjų mokyklų fortepijoninės muzikos festivalis šių metų pavasarį surengtas jau tryliktąjį kartą. Festivalio istorija siekia net tris dešimtmečius. Vienas šios ilgametės istorijos pradininkų – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius Stanislovas Žilevičius prisimena, kad šios muzikų kelionės į Baltijos šalių aukštąsias mokyklas prasidėjo dar 1984 m. Tuomet bendrojo fortepijono dėstytojai vykdavo į metodines konferencijas, kuriose aptardavo studentų atlikėjų muzikinio lavinimo ypatumus. Dauguma Lietuvos profesorių aukštesnes kvalifikacijas įgydavo Sankt Peterburgo (tuomet Leningrado) konservatorijose. Kai kurie nuspręsdavo vykti kur kas arčiau – į Rygą ar Taliną. Šių pedagogų susitikimų metu tik vienas kitas studentas paskambindavo fortepijonu. Tokie jaunųjų muzikų pasirodymai dar neturėjo koncertinės potekstės. Profesoriaus Žilevičiaus teigimu, ilgainiui tokių metodinio pobūdžio išvykų metu Baltijos akademijų dėstytojams kilo idėja šias konferencijas pakeisti diskusijomis ir pirmenybę teikti bendrojo fortepijono studentų pasirodymams, suteikiant galimybes dalyvauti net keliuose koncertuose. Nuspręsta pradėti organizuoti fortepijoninės muzikos festivalį. Nuo 9-ojo dešimtmečio iki šių dienų, festivalis rengiamas (su pertraukomis) kas dvejus metus vis kitoje Baltijos aukštojoje mokykloje.


 

Dėl muzikavimo džiaugsmo

Kvartetas „Adora“

Kaskart susibūrus naujam kolektyvui, visi laukia tarsi naujo vėjo gūsio ar gaivaus vandens gurkšnio. Jauniems atlikėjams ypač sunku įsitvirtinti, sugebėti būti kitokiems, pristatyti kažką naujo, negirdėto. Dar visai neseniai, 2012-aisiais susibūręs styginių kvartetas „Adora“ (smuikininkai Simas Tankevičius ir Aistė Birvydaitė, altininkas Jurgis Juozapaitis ir violončelininkė Ignė Pikalavičiūtė) jau spėjo suburti savo publiką ir įrodyti, kad yra verti aplodismentų ir pagyrimų. O visai neseniai, kovo 19–22 dienomis vykusiame 19-ame tarptautiniame Europos kamerinės muzikos konkurse Prancūzijoje, Illzacho mieste, „Adora“ laimėjo pirmąją vietą tarp 40 ansamblių iš visos Europos.  Apie kūrybinę, koncertinę veiklą bei pasiekimus mielai sutiko papasakoti kvarteto nariai Simas Tankevičius ir Jurgis Juozapaitis.


 

Kur buvo kritika?

Ieva Baublytė 2015-04-01
Evaldas Jansas. „Varlė karalienė. Jaunas menininkas bučiuoja menotyrininkę“ (2014). V.Ilčiuko nuotr.
Šiais metais 16-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje prieš apdovanojant „Metų knygos rinkimų 2014“ laimėtojus, pirmiausia buvo pagerbti kritikai. M. Burokas įteikė diplomus geriausių recenzijų autoriams ir skatino aktyviau reikštis – kur kas daugiau rašyti profesionalios kritikos, nes spaudoje vis dar trūksta diskusijų. O kaip yra su dailės kritika? Ar čia diskusijų turime pakankamai? Ar jos iš viso vyksta? Kaip paskatinti kritikus rašyti vertinančius, o ne tik (at)pasakojančios straipsnius?  
 
Ką nors pradedant visada naudinga turėti kažką, kuo galėtum sekti. Nors pastaruoju metu vienas po kito leidžiami straipsnių rinkiniai ir antologijos skirtos šiuolaikiniams dailės procesams, jų įtakoms ir kryptims, o kur yra tekstai, analizuojantys Lietuvos dailės kitiką? Pavyzdžiui, atsivertus vieną stambiausių Vilniaus dailės akademijos leidinių – „Dailės istorijos šaltinių antologiją“ (2012) matosi, kiek daug profesionalių kritikų prisidėjo pro joje esančių tekstų vertimo bei komentavimo. Tarp jų yra ir gerbiama meno kritikė, daugelio projektų autorė, E. Grigoravičienė, iš kurios tekstų manau mokausi ne tik aš, bet daugelis dar tik pradedančių rašyti kritikų. Antologijos pirmasis skyrius kaip tik ir pradedamas minėtos autorės tekstu, atskleidžiančiu pagrindinius šiuolaikinės dailėtyros bruožus ir jų reikšmę. Tad kodėl gi juo nepasinaudojus ir suskirsčius dailės kritikos tekstų, įamžinusių netik dailės kūrinių, bet ir pačios kritikos įvairovę.