Tapatybės paieškos transformacijose

Laura Šimkutė 2017-09-30

Rugsėjo 26 dieną Oskaro Koršunovo teatre Gintaro Varno auklėtinė Kamilė Gudmonaitė kartu su bendrakursėmis aktorėmis Jovita Jankelyte, Dovilė Kundrotaite ir Adele Šuminskaite pristatė spektaklį „Trans Trans Trance“, kuris, iš pradžių turėjęs plėtoti moterų temą, evoliucionavo į spektaklį, kurį būtų galima priskirti queer[1] kategorijai.

Queer teatras – mažai išnaudota niša Lietuvos teatro kontekste. Lyg ir būta bandymų kalbėti apie queer žmones, tačiau tie bandymai, atrodo, buvę vardan pačių bandymų. Pakankamai neseniai, šių metų kovo mėnesį, Kauno nacionaliniame dramos teatre įvyko spektaklio „Žalgirės“ (rež. Vidas Bareikis) pagal Gabrielės Labanauskaitės-Dienos pjesę – premjera, turėjusi potencialo tapti queer spektakliu. Taip pat būtų galima teigti, kad queer teatru užsiima ir Gintaras Varnas, kurio spektakliuose kartais veikia veikėjai gėjai. Abu paminėti atvejai su queer teatru siejasi paviršutinškai, kadangi pirmuoju atveju pjesės veikėjos veikia savo saugioje zonoje, o antruoju atveju režisierius personažus perteikia stilizuotai, estetiškai. Ir vienas, ir kitas atvejis stokoja svarbiausio elemento – gilinimosi į queer problemas.

Nors iš pirmo žvilgsnio Kamilės Gudmonaitės spektaklis gali atrodyti kaip skirtingų etiudų kratinys, visgi tokiu dėl logiškos etiudų išdėstymo sekos netampa. Pradėdamas nuo klausimo, kas yra moteris, ir taip atsispirdamas nuo moteriškumo tematikos, spektaklis pamažu, skambant trance muzikai, panardina į transą, kuriame lytis, kaip tokia, nebėra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausiu tampa tapatybės klausimas, kurį kūrėjos nagrinėja per trans prizmę. Transformacija vyksta viso spektaklio metu – keičiasi etiudai, kostiumai, nusirengiama ir apsirengiama. Spektaklio pradžioje prisistatydamos savo tikraisiais vardais, vėliau aktorės ima prisistatinėti įvairių žymių ir nusipelniusių moterų vardais, tarytum įkūnydamos tai, kad jų sukurtose tapatybėse taip pat yra ir dalelė kiekvienos tos moters. Vėliau spektaklyje tenka susipažinti su įvairiais moterų tipais: modeliu, tokiomis iki šleikštulio saldžiomis cukrinėmis rožinėmis damutėmis, plastikos chirurgų nudailintomis merginomis, feministe, moterimi, norinčia būti vyru, piktų komentarų naujienų portaluose personifikacija ir t.t.

Queer tematika spektaklyje pasireiškia nagrinėjant moters (o kartu ir visų kitų translyčių žmonių), norinčios būti vyru, situaciją, įkūnijant įsisenėjusias problemas, kurias derėtų spręsti. Apie šias problemas kalbama be jokių pagražinimų, taip stipriai ir drąsiai, kaip tik galima. Kalbama ne tik apie neapykantą, kylančią dėl žmonių negebėjimo suprasti ir toleruoti žmones, kurie savęs netapatina su lytimi ir turimu kūnu (ši problema, atrodo, daugeliui žinoma) bet ir apie tai, kad žmonės, norintys keisti lytį, oficialiai yra laikomi psichiniais ligoniais (yra net atitinkamas ligos kodas, kuriuo koduojama ši būsena medicininiuose įrašuose). Jų kūnai tampa tarsi medicininių eksperimentų erdve, kadangi tyrimai, aktualūs jiems, yra tiesiog neatliekami. Spektaklyje translyčiai žmonės veikia ne tam, kad tiesiog būtų (nes taip reikia ar yra gražu), bet tam, kad perteiktų savo išgyvenimus tiems, kurie galbūt visiškai nežino, ką šiems žmonėms tenka patirti, net nekalbant apie neapykantos išpuolius. Taigi spektaklis atlieka socialinę/edukacinę funkciją ir atveria opias visuomenėje atsivėrusias žaizdas.

Atrodo, kad šį kartą po OKT stogu ikoniškasis klausimas „kas tu esi?“ rado atsakymą. Spektaklis, prasidėjęs atsakymu „aš esu...“ ir prie jo sugrįžęs pabaigoje, galėtų tuo ir pasibaigti – po begalinių transformacijų scenoje aktorės sugrįžtų prie savo tikrosios tapatybės. Spektaklyje konstatuojama, kad nei vienas nepasirinko gimti savo kūne, tačiau svarbiausia per nuolat vykstančias transformacijas rasti savo tapatybę ir jos nepamesti.

 

 

[1] Queer (į lietuvių kalbą neverčiama) yra terminas, kuriuo apibūdinami visi žmonės, save priskiriantys kitokiai nei tradicinė seksualinei tapatybė.