Nepakartojama būtybė Tilda Swinton

Tildą Swinton žino visi, nesvarbu ar jie žiūri autorinį kiną, ar Marvel studijos filmus. Išskirtinių veido bruožų aktorė net ir komerciniame kine dažniausiai išsiskiria kitokiais, tarsi specialiai jai parašytais vaidmenimis.

Katherina Matilda Swinton gimė Londone lapkričio penktąją dieną – 34 metais vėliau nei tą pačią dieną gimęs jos artimas draugas Johnas Bergeris, su kuriuo ji palaikė itin artimus ryšius iki dailės kritiko ir rašytojo mirties. Net ir dokumentiniame filme „Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai“ (The Seasons in Quincy: Four Portraits of John Berger, 2016) jie abu kalba apie jų gimtadienio ryšį ir panašią praeitį. Tiek Bergerio, tiek Tildos tėvai kovojo pasauliniuose karuose, kur buvo sužeisti ir apdovanoti garbės medaliais. Aktorės šeima yra viena iš trijų šeimų Britanijoje, kurios linija prasidėjo dar prieš Normanų užkariavimą, o jos prosenelė devynioliktojo amžiaus pabaigoje pozavo žymiam portretistui Johnui Singeriui. Vaikystėje ji kartu su Princese Diana mokėsi brangioje internatinėje mokykloje „West Heath“ ir buvo draugės. Viename interviu Tilda prasitarė, kad tikriausiai jos šeima tikėjosi, kad ji ištekės už hercogo, tačiau vietoj to ji pasirinko politikos ir anglų literatūros studijas Kembridžo universitete, kur ir pradėjo vaidinti. Studijų metais ji prisijungė prie komunistų partijos, o vėliau prie škotų socialistų partijos. Aktorė dešimto dešimtmečio pradžioje pradėjo susitikinėti su menininku ir rašytoju Johnu Byrne, su kuriuo ji susilaukė dvynių Honoro ir Xaviero. Jos buvęs vyras prisimena, kad nors jie ir buvę kilę iš skirtingų bendruomenių, juos jungė stiprus intelektualinis ryšys. Tilda taip pat buvo viena iš jo įkvėpėjų, pozavusi jo paveikslams. Pati lankiusi privačias mergaičių mokyklas, aktorė atvirai pasisakė prieš tokį auklėjimą mokyklose, todėl vaikams sulaukus 14 metų, ji kartu su Ianu Sutherlandu McCooku įkūrė Drumduano mokyklą, kur mokiniai nevertinami pažymiais ir nerašo jokių atsiskaitymų, nelaiko egzaminų. Kaip aktorė teigė, tai menu ir praktiniu mokymusi paremta mokykla. Vaikai apie mokslą sužino patys statydamiesi kanojas arba pasigamindami peilį. Tad, kaip pati apibūdina, jos dvyniai yra laimingi, bohemiški pagonys.

Tildos aktorės karjera prasidėjo 1984-ais metais, kuomet ji prisijungė prie „Royal Shakespeare Company“, kur pirmąjį vaidmenį ji sukūrė spektaklyje „Jei taip, tai šitaip“ (Measure for Measure). Netrukus ji susipažino su britų režisieriumi Dereku Jarmanu ir tapo viena jo mūzų ir artimiausių draugių. Jos pirmasis vaidmuo kine buvo Jarmano filme „Karavadžas“ (Caravaggio, 1986), kuriame ji suvaidino vieną iš dailininko pozuotojų. Vaidindama šiame filme ji susipažino su prodiuseriu Colinu MacCabe, su kuriuo po dvidešimt dvejų metų kartu sukūrė dokumentinį filmą „Derekas“ (Derek, 2008), vaizduojantį jų draugo kūrybinį gyvenimą. Filmo metu Tilda prisimena, kaip jie abu nekęsdavo, kai Didžiojoje Britanijoje Dereko filmus priskirdavo arthouse‘ui, tarsi jie būtų kitokie, keisti. Devintajame dešimtmetyje jie abu nemėgo britiškojo kino, o keturis „Oskarus“ laimėjusio kūrinio „Ugnies vežimai“ (Chariots of Fire, 1981) Jarmanas net nelaikė filmu. Tilda suvaidino dar keturiuose Dereko filmuose, o už „Edvardą II“ (Edward II, 1991) Venecijos kino festivalyje ji buvo išrinkta geriausia aktore. Paskutiniame Jarmano filme „Mėlyna“ (Blue, 1993), kuriame viso kūrinio metu matomas tik mėlynas ekranas, Tilda buvo viena iš keturių filmo naratorių. Jarmanui šis filmas buvo atsisveikinimas, kadangi jis sunkiai sirgo AIDS ir mirė netrukus po filmo premjeros.

1990-aisiais ji suvaidino britų režisierės Sally Potter filme „Orlando“ pagal to paties pavadinimo Virginijos Woolf romaną. Aktorė įkūnijo pagrindinį veikėją androgeną Orlando, kuriam karalienė Elžbieta Pirmoji įsako niekada nepasenti. Veikėjas keliauja per skirtingas epochas, visada išlikdamas jaunas. Dėl šio vaidmens, kuris palietė lyties reprezentacijos ekrane temą, Tilda iki dabar apibūdinama kaip androgeninės išvaizdos aktorė. Ji ir pati save mėgsta apibūdinti kaip ateivę.

2000-ųjų pradžioje Swinton pradėjo vaidinti labiau komerciniuose filmuose. Ji sukūrė antraplanius vaidmenis Danny Boyle filme „Paplūdimys“ (The Beach, 2000), Cameron Crowe „Vanilinis dangus“ (Vanilla Sky, 2001) ir Spike Jonze „Adaptacija“ (Adaptation, 2002). Komercinės sėkmės ji susilaukė suvaidinusi Baltąją raganą „Narnijos kronikų“ trilogijoje. Šis vaidmuo jai padėjo tapti labiau matoma Holivude. 2008 metais ji gavo „Oskarą“ už antraplanį vaidmenį filme „Maiklas Kleitonas“ (Michael Clayton, 2007), kur ji vaidino kartu su George'u Clooney'iu. Dėl savo androgeniškos išvaizdos ir išskirtinio sugebėjimo įsikūnyti į bet kokį veikėją, aktorė tapo ne vieno režisieriaus mūza. Ji neretai pasirodo keliuose tų pačių režisierių filmuose, palaikydama su jais šiltus bendradarbiavimo ryšius. Tilda pasirodė keliuose brolių Coenų filmuose. Kitais metais jos balsą bus galima išgirsti Weso Andersono animaciniame filme „Šunų sala“ (Isle of Dogs, 2018). Tai – trečiasis jų darbas kartu. Tilda įkūnijo socialinės tarnybos darbuotoją „Mėnesienos karalystėje“ (Moonrise Kingdom, 2012) ir ponią D „Viešbutyje „Didysis Budapeštas“ (The Grand Budapest Hotel, 2014). Viename interviu aktorė teigė, kad būti Weso Andersono filmavimo aikštelėje yra geriau nei žiūrėti jo filmą. Režisierius kurdamas filmus apgalvoja kiekvieną sukurto pasaulio detalę. Filmuojant filmą „Viešbutis „Didysis Budapeštas“, jis netgi pats rašė straipsnius ir leido filme esančius vietinius laikraščius.

Be Dereko Jarmano Swinton sieja artima draugystė su Amerikos nepriklausomo kino režisieriumi Jimu Jarmuschu. Pirmą kartą ji pasirodė jo filme „Sulaužytos gėlės“ (Broken Flowers, 2005), kur įkūnijo vieną iš buvusių Dono (Billas Murray) mylimųjų. Tačiau geriausiai ji yra žinoma kaip vampyrė Eve jo filme „Išgyvena tik mylintys“ (Only Lovers Left Alive, 2013). Pati aktorė šį filmą įvardijo kaip „dokumentiką apie vampyrus“ arba „dokumentinį filmą apie jos gyvenimą“. Kaip teigė režisierius „Vanity Fair“ žurnale, Tilda yra nepakartojama būtybė, kuri, jeigu mūsų visuomenė būtų matriarchatinė, būtų puiki lyderė.

Aktorė ne tik vaidina filmuose, bet pastaruoju metu užima ir prodiuserės poziciją. Ji buvo koprodiuserė Kanų kino festivalio konkursinėje programoje dalyvavusio Joon-ho Bongo filmo „Okja“ (2017), kuriame ji taip pat suvaidino dvynes seseris Liusi ir Nanci Mirando. Ji kartu su kitais prodiusavo dokumentinius filmus „Laiškai iš Bagdado“ (Letter From Baghdad, 2016), „Metų laikai Kensi: Keturi Johno Bergerio portretai“ bei „Derekas“. Ji prisidėjo prie gamybos, taip pat įgarsino ir juose pasirodė. Škotijoje mylimojo ir šunų apsuptyje gyvenanti aktorė yra retas šių dienų pavyzdys, taip puikiai varijuoti tarp komercinio ir autorinio, mažo biudžeto kino.