Paulius Šliaupa dalijasi įspūdžiais ir vaizdais iš rūke ir sniege skendinčio Monte Vettore.

Argentiniečių režisierius Gasparas Noé šiemet vėl šliūkšteli šalto vandens stiklinę veidan ir kviečia kvestionuoti dar vieno savo cinéma du corps ėminio (a)moralumą. „Klimaksas“ (Climax, 2018), naujausias režisieriaus nyris į uždraustąją kūno kulto zoną – per dvi savaites sumodeliuotas raudona monochromija blyksintis meistriškas dirbinys su būriu neprofesionalių aktorių, sukviestų iš buržujiškų paryžietiškų madingų vakaronių ir „YouTube“ mokomųjų šokio klipų.

Galerijoje „Aidas“ vyksta asmeninė tapytojos Adelės Liepos Kaunaitės paroda „Prabangus kinas iš mėnulio“. Jos tapyba, tiesa, ir pati autorė, man visuomet atrodė lietuviško siurrealizmo grynuolis. Ši paroda suteikė puikią progą pabandyti pasiaiškinti, ką tiksliau turiu omenyje tai teigdama ir savo samprotavimais pasidalinti su skaitytojais.

Kauno kameriniame teatre įvyko karštų aktualijų spektaklio premjera pagal Falko Richterio kūrinį „Baimė“. Spektaklis pasakoja apie baimes ir destrukcijas, kurios nukreiptos į kitą ir į patį save. Kokias baimes narplioja jaunieji kūrėjai? Bandyta aprėpti daug aktualių temų – netradicinė orientacija, emigracija, kitataučiai Lietuvoje, Dievas, baimė būti savimi ir priimti kitokį.

Buvusiame policijos komisariato pastate (Kosciuškos g. 8) buvo pristatyta keturių jaunų Lietuvos ir Estijos tapytojų paroda „Reikalas toks“. Parodos dalyvių Kazimiero Brazdžiūno, Ramintos Blaževičiūtės, Alexei Gordino ir Polyrabbit. Duplicate (Ina Šilina ir Darius Jaruševičius) kūrybą sieja ironiško figūratyvo raiška.

Šiuolaikinė muziejininkystė vis dažniau įsitraukia į visuomenės tendencijas, darosi moderni ir atliepianti aktualijas. Tam, kad lankytojas būtų sudomintas ir suintriguotas, muziejams reikalinga nuolatinė kaita, atvirumas ir įvarios pagalbinės priemonės. Viena jų – naujosios technologijos. Lietuvoje jos itin plačiai pritaikytos Valstybės pažinimo centre.

Šiais metais minint 100-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines turime galimybę lankytis gausybėje renginių, skirtų pristatyti ir puoselėti lietuviškosios kultūros klodus. Ne išimtis ir birželio 21-ąją dieną įvykusi erdvinės muzikos veiksmo „Spengla“ premjera, sukvietusi klausytojus į Vilniaus Gedimino technikos universiteto „LinkMenų“ fabriko erdves.

22-asis Vilniaus festivalis birželio 19-ąją pasibaigė su trenksmu. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje susirinkusi tikrų tikriausia minia susižavėjusi stebėjo vieno iš geriausių pasaulyje orkestrų, Vienos filharmonijos, debiutą Lietuvoje.

Garsai, linijos, spalvos... Gamta nekenčia tuštumos. Miestas irgi. Šiuolaikinio meno galerijoje TSEKH atidaryta jaunųjų kūrėjų kartos paroda „< 35“, pristatanti devynių autorių, kuriančių įvairiose medijose, darbus, sprogdina baltas sienas, žiūrovų ausų būgnelius ir įsuka lyg karuselė, priverčianti greitai pamatyti, kokia įvairovė kiekvieną mūsų išties supa.

Suprasti, kas esi, padeda aplinkos stebėjimas. Kad ir kokioje terpėje suktumeisi, didumą jos sudaro bendraamžiai – klasės draugai, aukštųjų mokyklų bendruomenė, bendradarbiai. Nagrinėdamas juos, iš tiesų filtruoji save. Suvokti konkretesnę savo kartos aplinką – jaunųjų Lietuvos menininkų lauką – sumanė skulptorė Greta Skamaročiūtė ir meno istorikė Karolina Rimkutė. Surinkti įvairūs statistiniai duomenys turėtų vaizduoti šios kartos portretą. Kur link krypsta Lietuvos menas, kokie yra jos menininkai ir kaip jie save formuoja.

Nuo 1999-ųjų Kinijos pramonės ir informacinių technologijų ministerija bei Kinijos žurnalistų asociacija tęsia kultūrinių mainų programą, skirtą fotomenininkams iš viso pasaulio. Šiemet joje Lietuvai atstovavo fotomenininkas Donatas Stankevičius. „Tai unikali galimybė pažinti Pekiną pačiu geriausiu būdu“, – sako jis.

Šurmulingos Savičiaus gatvės pabaigoje į dangų grakščiai kyla Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios bokštas. Pro sunkias medines duris, pro šalčiu, drėgme ir tamsa alsuojantį pirmąjį aukštą, niūriais betoniniais laiptais lipame viršun, į tamsos širdį. „Tamsos Širdis“ – tai menininko ir Vilniaus dailės akademijos dėstytojo Iano Damarellio kuruota šiuolaikinių piešinių paroda, pristatanti šešių skirtingų menininkų darbus.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) paskutinę pavasario dieną rampos šviesas išvydo paskutinis buvusio teatro vadovo Gintauto Kėvišo projektas – Wolfgango Amadeaus Mozarto opera „Idomenėjas“. Drauge su Geteborgo opera (Švedija) parengtą premjerą (dirigentas Johannesas Wildneris, režisierius Grahamas Vickas) Vilniuje lydėjo audringi publikos plojimai ir šūksniai bravo.

Nutilus vasario 16-osios aidams ir, atrodo, viskam pasibaigus, kuomet Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaras eina į pabaigą, Estijos nacionalinis operos ir baleto teatras į Lietuvą atvežė net 3 spektaklius. Pagal susitarimą teatrai atveža vieną operą, vieną baletą bei vieną nacionalinį savo šalies kūrinį.

Gegužės 17 d. Kauno paveikslų galerijoje atidaryta tapytojos Eglės Velaniškytės paroda „Būties lengvumas. Čia ir dabar“. Kaip įprasta, figūrinę tapybą plėtojančios menininkės parodos centre, su retesnėmis išimtimis, išlieka žmogus. Autorė neatsisako jos kūrybą lydinčio religinio-krikščioniško turinio – idėjų, simbolių, scenų, kompozicijų.

Gegužės 10–13 dienomis vykusio „Gallery Weekend Kaunas“ metu, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo pristatytas antrasis Kauno miestui skirto žurnalo „Į“ numeris, kurį leidžia Kauno fotografijos galerija. Šis numeris nagrinėja vandens temą, kadangi Kaunas – miestas, įkurtas dviejų upių – Nemuno ir Neries – santakoje.

Vaikštinėjant po tylias Vilniaus paveikslų galerijos sales mieguistą jų ramybę kartas nuo karto sutrikdo nebent tik vieno kito čia užsukusio senosios dailės mylėtojo kosulys ar po jo kojomis sugirgždančios grindų lentos. Regis, triukšmauti nelinkę ir čia jau daugelį metų kabantys paveikslai. Vis dėlto kiekvienas šios galerijos kūrinys tikrai gali papasakoti ne vieną įdomią istoriją. Ne išimtis ir Vilniaus meno mokyklos auklėtinių kūrybai skirtose muziejaus patalpose eksponuojama įspūdinga Vladislovo Neveravičiaus drobė „Atgailaujanti Šv. Marija Magdalietė“. Kas galėtų pagalvoti, kad šį dabar taip ramiai Vilniaus paveikslų galerijoje kabantį, regis, tokios nuobodžios religinės tematikos paveikslą dėl kadaise nepaprasto jo populiarumo galima pavadinti kone lietuviškąja Mona Liza?

Įžengęs į antrame „Titaniko“ aukšte veikiančią parodą „Anima(re)anima išplėstiniame lauke“ paprastas, eilinis žiūrovas iš tiesų gali pasijusti šiek tiek išplėstas ar bent išplėštas iš apatiškos komforto būsenos, leidžiančios ramiai slinkti pasieniui ir stebėti jei ne statiškus, tai bent neturinčius potencialo iššaukti epilepsijos priepuolio kūrinius, nekeliančius pasišlykštėjimo ar keisto susijaudinimo.

Ar kada ragavote fatušo? O tradicinio libanietiško pupelių troškinio? Ar žinote, kaip kvepia prieš Jūsų akis gaminama tikra libanietiška vakarienė? Tuomet leiskite atverti duris į spektaklį  „Mūsų namai“ („Beytna“), kuris atidarė jau 21-ąjį kartą rengiamą didžiausią Baltijos šalyse tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“.