Vienos filharmonijos debiutas Vilniuje

Vasara savo karščiu alina visus Lietuvos gyventojus. Žinoma, tai puikus metas išeiti į lauką ne vien dėl žemės ūkio darbų, bet ir dėl įvairių festivalių, kurie po atviru dangumi kasmet pasipila kaip iš gausybės rago. Europoje dažnas reiškinys yra opera ar simfoninė muzika po atviru dangumi. Tačiau Lietuvoje, kuomet tokių koncertų nėra daug, jau kuris laikas yra atrasta alternatyva. Tai Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT), kurio salės lubas puošia apskritimo formos lempos. Renginio metu šioms pamažu gęstant yra sukuriamas tikrų tikriausias žvaigždėto dangaus įspūdis. Va, ir visa teatro magija!

22-asis Vilniaus festivalis birželio 19-ąją pasibaigė su trenksmu. LNOBT scenoje susirinkusi tikrų tikriausia minia susižavėjusi stebėjo vieno iš geriausių pasaulyje orkestrų, Vienos filharmonijos, debiutą Lietuvoje. Stebėtina, jog tokio lygio muzikai atvyko į Vilnių. Galime būti patriotai ir mylėti savo šalį, bet pripažinkime – LNOBT scena yra didžiausia šalies gėda. Be abejo, kalbame tik apie akustiką. Matyt, pinigai ir dideli ryšiai daro savo, tačiau mums svarbiausia, jog turėjome progą išvysti vieniečius bei nuostabųjį mecosopraną Elīna Garanča (Latvija), kuri vos prieš metus pirmą kartą koncertavo Lietuvoje.

Trumpai apibūdinant Vienos filharmoniją, galima paminėti, jog jau 176 metus šis orkestras yra tapatinamas su Europos muzikine tradicija, nuo klasikos iki šių dienų kūrybos. Orkestro grojimas yra tapęs muzikos istorijos dalimi, o kai kurie klasikinės muzikos aukso fondui priskiriami kūriniai buvo rašomi šiam kolektyvui. Nuo pat 1842 metų, kai orkestrą įkūrė kompozitorius Otto Nicolai‘us (1810–1849), susižavėjimą šiuo kolektyvu, kurį demonstravo žymūs kompozitoriai ir dirigentai bei viso pasaulio publika, lemia ne tik vientisas atlikimo stilius, rūpestingai perduodamas iš kartos į kartą, bet ir unikali kolektyvo istorija bei struktūra. Svarbiausias valdymo organas yra pats orkestras.

Elīna Garanča, Rafael Payare ir Vienos filharmonijos orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Pagal orkestro statutą, tik Vienos valstybinės operos orkestro narys gali tapti Vienos filharmonijos orkestro nariu. Prieš prisijungdami prie Filharmonijos kolektyvo, atlikėjai turi pereiti perklausą į Vienos valstybinės operos orkestrą ir sėkmingai išlaikyti trejų metų bandomąjį laikotarpį. Tik tuomet jie įgyja teisę teikti paraišką narystei Vienos filharmonijos draugijoje.

Šis orkestras kasmet rengia maždaug 40 koncertų pačioje Vienoje, pristato Vienos filharmonijos orkestro savaites Niujorke ir Japonijoje, o nuo 1922 metų reguliariai pasirodo Zalcburgo festivalyje. Orkestras kasmet atlieka daugiau nei 50 koncertų svarbiausiose koncertų salėse ir festivaliuose visame pasaulyje. Tradiciškai rengia Naujųjų metų koncertą žymiojoje „Musikverein“ auksinėje salėje, tiesiogiai transliuojamą daugiau nei 90-tyje šalių. Taip pat groja nemokamus „Vasaros naktų“ koncertus Šėnbruno rūmų sode, kuriose kasmet apsilanko apie 100 000 žmonių.

Nuo pat savo įkūrimo orkestras demonstravo ryškų socialinį sąmoningumą, padėdamas stokojantiems ir globodamas jaunus muzikus. Iki pat šių dienų orkestras kasmet atlieka daugybę koncertų ir palaiko iniciatyvas nuskriaustiesiems remti.[1] Beje, tai vienas iš nedaugelio šiandien egzistuojančių orkestrų, kuris išlaikė seną tradiciją, jog orkestre groja tik vyrai. Vilniuje vykusiame koncerte iš daugiau nei 70-ies atlikėjų, moterų buvo vos 12!

Koncertą orkestras pradėjo didingąja Liudwigo van Beethoveno (1770–1824) „Leonoros“ uvertiūra nr. 3, op. 72, kuri dažnai žinoma kaip vienintelės Beethoveno operos „Fidelio“ uvertiūra. Absoliučia meistryste ir susigrojimu bei tarpusavio susiklausymu pasižymėjęs orkestras privertė publiką šaukti „bravo“ jau nuo pat koncerto pradžios. O susigrojimas ypač buvo juntamas žinant, jog LNOBT scenoje yra tam tikros vietos, kur iš viso nieko nesigirdi. Spektaklių metu orkestras yra įgarsintas mikrofonais, kurie padeda solistams scenoje išlipti iš „juodųjų skylių“. Didingajam Vienos orkestrui pasiūlyti mikrofonai, ko gero, būtų buvęs tikrų tikriausias įžeidimas.

Po didžiojo genijaus sekė kitas, ne ką menkesnis muzikas – tai Gustavas Mahleris (1860–1911), kurio penkias dainas pagal Friedricho Ruckerto eilėraščius atliko mecosopranas Elīna Garanča. Solistė užburiančiu ir tiesiog aksominiu balsu padainavo dainas „Aš sutraukiau saitus su pasauliu“, „Aš alsavau švelniu kvapu“, „Jei myli tu už grožį“, „Mano dainų nežiūrėki!“ ir „Vidurnaktį“. Reikia pripažinti, jog ši nuostabi muzika būtų dar įstabesnė, jeigu suprastum vokiečių kalbą, mat visas grožis slypėjo tekste. Tačiau puikus atlikimas ir solistės balso lengvumas sudrebino LNOBT salę. Viskas būtų gerai, jeigu publika nebūtų plojusi tarp dainų.

Po pertraukos padidėjęs orkestras griežė vengrų kompozitoriaus Béla Bartóko (1881–1945) koncertą orkestrui, kuriame nuskambėjo 5 dalys: įžanga, žaidimas poromis, elegija, nutrauktas intermezzo ir finalas. Ši muzika Lietuvos klausytojams nėra itin gerai pažįstama, tačiau salėje sėdėję žiūrovai po finalo orkestrą pasveikino audringais plojimais. Jau rugsėjo 28-ąją LNOBT pakvies į dvi vienaveiksmes premjeras pagal Bartoko muziką, tad mūsų klausytojai galės dar geriau susipažinti su šiuo įdomiu kompozitoriumi.

Žinoma, koncerto perlas buvo dirigentas, kilęs iš Venesuelos – Rafaelis Payare‘as, kuris yra vieno žymiausių pasaulio dirigentų Gustavo Dudamelo pusbrolis. Tas aiškiai matėsi iš jo šukuosenos. Dirigentas Payare‘as pasirodė kaip tikras savo srities žinovas, parodęs beveik visus įstojimus, dinamikos ženklus ir kitas subtilybes, žinomas tik muzikantams. Nekalbu apie jo įėjimą ar išėjimą iš scenos, kuomet batutos meistras lėtu ir iškilmingu žingsniu žengė pakylos link.

Nuostabus vakaras pralėkė nesuvaldomu greičiu, tačiau paliko neišdildomų įspūdžių. Norisi tikėti, kad ateis tokia diena, kai žymiausi pasaulio orkestrai, dirigentai bei operos solistai atvyks į Lietuvą ne dėl kažkieno ryšių ar pinigų, o dėl to, jog mūsų valstybė bus pasižymėjusi pasaulio muzikos žemėlapyje.