Grafikę Kristiną Norvilaitę galima vadinti vietoje nenustygstančia menininke, kuri aktyviai dalyvauja personalinėse ir grupinėse parodose, iliustruoja knygas, vykdo edukacinius užsiėmimus, kuria scenografiją spektakliams. Šį sykį K. Norvilaitė kviečia į Kauną – į Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje surengtą parodą „Aš klausausi muzikos“.
Likus vos kelioms savaitėms iki didžiųjų metų švenčių visi verčiasi per galvą: ką nupirkti artimiesiems dovanų, ką padėti ant Kūčių stalo. O štai Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, visiškai ramiai reaguodamas į Kalėdinę beprotybę ir gyvendamas savame klasikos pasaulyje, rengia koncertus tokiais tempais, jog publikai dažnai tenka sukti galvą – kaip spėti į visus koncertus?
Norisi nupūsti užmaršties dulkes nuo iš pirmo žvilgsnio nuobodžių ir nieko nesakančių mūsų senosios dailės paveikslų. Vilniaus paveikslų galerijoje kabo vienas garsiausių, turbūt ne vieno iš mūsų istorijos vadovėlį iliustravęs, apie 1829 m., Vincento Smakausko sukurtas istorinis reprezentacinis paveikslas „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“.
Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse ir ko pasigedo kultūroje 2017-aisiais metais.
Diena/naktis, viršus/apačia, skaistybė/nuodėmė, gyvenimas/mirtis – bipoliškumas kuria dinamiką, bet nesuteikia galimybės pasiekti idealią sintezę. Kūryba – tai tiltas, bet ne pati žemė ar dangus, kūryba – ne vienas, o pusė. Galerijoje „AV17“ veikia Lino Blažiūno ir Jono Aničo paroda „Dvi su puse“. Šia proga dalinuosi menininko Blažiūno mintimis apie kūrybą ir jos užkulisius.
Fortepijonas, kaip ir jo skambesys, yra daugeliui pažįstamas instrumentas. Tačiau retas susimąstome apie šio milžino priežiūrą ir tinkamą paruošimą atlikimui. Tad vykusio Vilniaus fortepijono festivalio „Pakeleiviai“ proga kalbiname ilgametį Lietuvos Nacionalinės Filharmonijos instrumentų derintoją Romaną Slavomirą Kontorovičių.
Esame įpratę, jog kalėdinės nuotaikos į Lietuvą atkeliauja dar gerokai prieš didžiąsias metų šventes. Iškart po Vėlinių parduotuvių vitrinas užplūsta įvairiausi papuošimai, muzika, nuolaidos. Tačiau kartais tos šventės būna visai kitokios, sugebančios taip nustebinti, jog apie tai tenka galvoti labai labai ilgai. Būtent tokią šventę surengė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) ir dirigentas Gintaras Rinkevičius, savo ištikimiausius klausytojus pakvietęs į koncertą „Operų brangakmeniai“.
Gruodžio 20, 21 dienomis Lietuvos rusų dramos teatro erdvėje „A – Z“ įvyks jaunos režisierės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirto bakalauro kurso studentės, Jono Vaitkaus auklėtinės Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Heda Gabler“ pagal Henriko Ibseno pjesę, premjera. Anot kūrėjų, tai spektaklis apie materialiai gerai aprūpintus, tačiau užspaustų troškimų ir iliuzijų kupinus jaunus žmones. Apie atvirumo stygių, „auksinį jaunimą“ bei dabartinio jauno žmogaus problemas ir traumas kalbamės su spektaklio režisiere Egle Švedkauskaite.
Alexejaus Gordino paveikslas „Vienas studijoje“ (2017), laimėjęs „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursą, yra primityvus, bet ir velniškai gudrus.
Lapkričio antrojoje pusėje į Kauną atkeliavo dalis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programos. Tolimesniame tekste pasidalinsiu įspūdžiais apie filmus, kuriuo pavyko pamatyti. Kaip ir pats festivalis, pasirinkti filmai kontrastingi, dalis jų visiškai nauji, režisierių sukurti šiais metais, kiti – nemenkas žvilgsnis į praeitį.
Gruodžio 19 ir 21 dieną kultūros bare „Kablys” laukia išskirtinė premjera – tai scenos grando Jono Vaitkaus režisuotas spektaklis pagal Tennesee Williamso pjesę „Šauksmas“. Spektaklyje pagrindinius vaidmenis atliks aktoriai Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė. Apie „Šauksmą“ ir kaip jis turėtų „atsišaukti“ kalbamės su aktoriais A. Storpirščiu ir G. Urniežiūte. „Jeigu nori išgirsti, pamatyti tai, kas šaukia tave gyventi, ne vegetuoti, ne plūduriuoti, o gyventi – ateik“ – kviečia žiūrovą jie.
„ARgenTum“ galerijoje veikė VDA Telšių fakulteto Metalo meno ir juvelyrikos programos absolventės Ievos Sadauskaitės paroda „Atgal į širdį“. Savo kolekcijoje Ieva operuoja iš pažiūros paradoksaliomis sąvokomis sakralumas ir maištas, bandydama pasamprotauti, kas meną daro paveikų, kitaip sakant, tokį, kuris žiūrovą skatintų aktyviai įsitraukti. Šis pokalbis – tai puiki proga susipažinti su jaunąja menininke ir pasikalbėti apie tokią svarbią kiekvienam kūrėjui debiutinę parodą, kurioje subtilus juvelyrės talentas persipynė su skvarbiu mąstančios asmenybės žvilgsniu.
„Titaniko“ pirmasis aukštas šį kartą švelniai atsiduoda skerdiena. Apdujusios kuosos, kiaulės ir katės, iškabintos ant sienų, permatomi kūdikiai, vaikai tuščiu vidumi ir lėktuvas – mirtinas konstruktas su Marijos šypsniu akyje. Giedriaus Jonaičio paroda – praeities pamėklių koncentratas, savo turiniu užliejantis, ko gero, kiekvieną observuojantį, patyrusį vaikystę ir patį gyvenimą su visais jo kompleksais: baime, kalte ir nokautais, gėda ir menkumu.
Lapkričio 20 – 25 dienomis Helsinkyje, J. Sibeliaus muzikos akademijoje vyko penktasis muzikos technologijų festivalis „MuTeFest“. Kasmet rengiamas koncertų ciklas pritraukia ne tik vietinius studentus, akademinę bendruomenę, bet yra atviras visiems elektroninės muzikos bei naujųjų muzikos technologijų gerbėjams. Akademijoje yra įsikūrusi muzikos technologijų katedra, kur gausu naujausios kompiuterinės technikos, padedančios studentams gilinti elektroninės muzikos žinias – nuo garso generavimo iki naujų elektroninių instrumentų kūrimo. Užėjus į čia esančias garso inžinierių dirbtuves, įrašų studijas lengvai atima žadą – atrodo, lyg būtum atsidūręs (ne)tolimoje ateityje.
Dar prieš prasidedant Europos šalių kino forumui „Scanorama“, buvo džiugiai skelbiama, kad beveik pusę atrinktų festivalio filmų režisavo moterys. Festivalyje įvyko trys nacionalinės premjeros, kurių režisierės – taip pat moterys. Visgi tokia moterų režisuotų filmų gausa nėra vien tik „Scanoramos“ filmų atrankos politikos rezultatas – iš tiesų šiuo metu moterys Lietuvoje sudaro didžiąją jaunųjų kino režisierių dalį. Šiame tekste trumpai aptarsiu šių metų „Naujojo Baltijos kino“ nacionalinės programos filmus.
Vienuoliktoje Kauno bienalėje, skirtoje paminklo (ne)galimybių klausimui, didelis dėmesys teikiamas garsiniam kūrinių aspektui. Bent šešių iš dvidešimt keturių po miestą pasklidusių objektų pagrindinė raiškos priemonė yra garsas: Jurgiui Mačiūnui skirtas kūrinys Sodroje, pora Miesto dainotakių, nenutrūkstantis skaičiavimas stoties perone, geto dainą dainuojančios pašto dėžutės bei kasdien Demokratų aikštės tuštumai dainuojamos dvi jidiš dainos. Šiame tekste, dėl itin aktyvaus įsitraukimo į kasdienį miesto rimtą bei diskusijas provokuojančio turinio, analizuosiu Bogdano instaliaciją Kauno geležinkelio stotyje.
Šių metų Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristato itin daug jaunųjų debiutuojančių režisierių filmų. Festivalio naujoje programoje „Galvok, ką nori“ – ryškūs eksperimentuojančių, savo kino kalbos ieškančių režisierių kūriniai, skirti jaunajai kartai arba tiems, kurie ieško naujų kino vėjų. „Scanoramoje“ viešėjo ir savo filmą „Buržuazinio šuns savikritika“ pristatė jaunasis vokiečių režisierius Julianas Radlmaieris, savo kūriniuose nebijantis pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš politikos.
Lietuvių patarlė „pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu“ nėra laužta iš piršto. Tapatybė, kuriama per kitą, egzistavo visada. Šiame tekste, remiantis Valdos Verikaitės konceptualia garso ir stiklo kompozicija „Ikona“, bus apžvelgtos postmodernios tapatybės formavimosi per kitą problemos ir jų pateikimas ar ignoravimas. V. Verikaitės meno kūrinys suvokiamas kaip šių dienų visuomenės ir jos požiūrio atspindys, nusakantis autorės, o tuo pačiu ir visuomenės pozicijos pasirinkimą.
Užtenka ištarti iš pirmo žvilgsnio kiek banalų Giedriaus Jonaičio parodos pavadinimą „Mano istorijos“ ir ima skleistis kerai: autoriaus istorijos tampa to, kuris taria šiuos žodžius istorijomis. Taigi per žiūrovą, su žiūrovu ir žiūrove realizuojasi kūrinių galimybės.