Titanų susidūrimas

Esame įpratę, jog kalėdinės nuotaikos į Lietuvą atkeliauja dar gerokai prieš didžiąsias metų šventes. Iškart po Vėlinių parduotuvių vitrinas užplūsta įvairiausi papuošimai, muzika, nuolaidos. Tačiau kartais tos šventės būna visai kitokios, sugebančios taip nustebinti, jog apie tai tenka galvoti labai labai ilgai.

Būtent tokią šventę surengė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) ir dirigentas Gintaras Rinkevičius, savo ištikimiausius klausytojus pakvietęs į koncertą „Operų brangakmeniai“ lapkričio 24-osios vakarą, likus lygiai vienam mėnesiui iki Kūčių.

Koncerto pagrindiniu akcentu tapo rusų operos solistė Julija Novikova, atlikusi arijas iš G. Donizetti, G. Verdi, Ch. Gounod, J. Massenet ir G. Puccini žymiausių operų. Taip aiškiai tariamų žodžių, genealiai tiksliai atliktų garsų, tobulai išreikštos dinamikos ir susiklausymo su orkestru seniai neteko girdėti. Atrodė, jog esame ne Vilniuje, o kitame pasaulio krašte, kur operos tradicija siekia seniausius laikus, kai šis žanras gimė. Džiugu pagaliau sulaukti dienos, kuomet Lietuvos publika išsijungia mobiliuosius telefonus, nebemėto ant žemės rūbininkų išduotų numeriukų, šaukia „bravo“ po kiekvienos arijos, o pasibaigus koncertui iškart pakyla nuo savo kėdžių ir tiesiog reikalauja atlikti dar vieną papildomą ariją. Šįkart ja tapo nuostabusis Miuzetės valsas iš operos „Bohema“.

Pirmojoje koncerto dalyje orkestras nenusileido solistei ir kaip tikroje dvikovoje konkuravo su ja. Kol J. Novikova ilsėjosi, orkestras atliko „Valpurgijos naktį“ iš Ch. Gounodo operos „Faustas“ bei nustebino publiką kūriniu, kuris nebuvo skelbtas koncerto programėlėje – nuskambėjo „Bacchanale“ iš netrukus pasirodysiančios Camille Saint-Saënso operos „Samsonas ir Dalila“.

Antrojoje koncerto dalyje akys raibuliavo nuo muzikantų gausos scenoje – jų buvo tiek daug, kad atrodė, jog ne visi tilps scenoje. Grandiozinė sudėtis (septynios valtornės, dvi arfos, vargonai, aštuoni timpanai, vėjo mašina, šešiolika pirmų ir keturiolika antrų smuikų, vienuolika altų, devynios violončelės, šeši kontrabosai, keturi fagotai) kvietė klausytis įstabiosios R. Strausso „Alpių simfonijos“ op. 64. Šį kūrinį verta vadinti simfonine poema, nes nėra įprastos keturių dalių formos. Visa poema sudaryta iš 22 skirtingų paveikslų ir visą valandą skamba nepertraukiamai.

Kompozitorius vaizdavo visą parą, trunkančią Alpių kalnuose: nuo nakties iki nakties, einant per saulėtekį, kopimą ar leidimąsi į kalnus, priėjimą prie upelio bei krioklio, brovimąsi pro brūzgynus ir griuvėsius, patenkant į viršukalnę ir atsiduriant audroje, kuri buvo bene efektingiausia simfonijos vieta. Ramiai lyg per miglą prasidėjusi savotiška meditacija buvo tikras šuolis mintimis į R. Wagnerio kūrybą, kur jo operoje „Reino auksas“ taip pat girdime lengvą upės raibuliavimą, peraugantį į tikras bangas.

Orkestro atlikimo kokybė pranoko visus lūkesčius – atrodo, jog smarkiais šuoliais artėdamas prie savo trisdešimtmečio šis kolektyvas nebeturi kuo nustebinti. Koncertų programos visuomet didingos, atlikimas puikus, visi muzikantai įsijautę į savo darbą. Svarbiausia – muzikavimas, o ne tikslus natų atlikimas. Be abejo, ir genialioji maestro G. Rinkevičiaus ranka, be kurios šis kolektyvas gyvuotų kur kas sunkiau.

Smagu pabrėžti, jog publika ne ką prasčiau priėmė ir R. Strausso muziką – klausėsi itin intensyviai ir plojo tol, kol dirigentas išsivedė orkestrą tiesiogine šio žodžio prasme.

Kolektyvui belieka palinkėti sėkmės ateityje ir optimizmo kviestis į savo koncertus tikrus brangakmenius, kurie savo talentu sukuria ne paprastą koncertą, o tikrų tikriausią titanų susidūrimą, kuriame nėra pralaimėtojo ar nugalėtojo. Šiuo niūriu periodu tokios muzikinės šventės yra tikra atgaiva sielai.