Dailė

 

Nuo buities prie būties

Kristina Asinus, Arbatėlė ir pyragai

Jaunosios kartos dailininkė Kristina Asinus (Asinavičiūtė, g. 1994) parodoje „Minties Avenue“ pristato per pastaruosius keletą metų sukurtus tapybos darbus. Juose vaizduojamos kasdienybės scenos, kuriomis siekiama per paprastus objektus perteikti perkeltines reikšmes. Anot autorės, trumpam išjungus loginį mąstymą, vaizdai gali įgauti daugiau ir naujesnių prasmių.


 

Iš ko šie pasauliai?

Parnegė K.M. 2020-02-06
Bernardas Levickas, Rebirth, 70 cm. x  110 cm.

Bernardas Levickas kuria, nes prireikė kažko daugiau nei įprastas darbas. Tarp gėrio ir blogio, tarp harmonijos ir chaoso, blizgesio ir dirbtinumo - labai savitai keisti jo kuriami pasauliai.

Neįpareigojančioje "Pabarstukų" rubrikoje Jūsų teismui pristatome kūrinius ir trumpą šnektelėjimą.


Kaip ar kodėl pradėjai kurti?

Tiesiog vieną dieną gimė mintis, pamaniau jog tai bus visai įdomus laisvalaikio projektas ir nusprendžiau įgyvendinti. Vėliau tai įgijo pagreitį, užsikabinau ir nebesustojau.

Iš ko padaryti tavo darbai? Kokią reikšmę turi būtent tokių dalių pasirinkimas?

Darbai padaryti iš visko kas mus supa. Dalis renkuosi pagal formą ir kilmę, stengiuosi kiekviename kūrinyje palikti kontrastą tarp puošnių dekoracijų ir paprastų, buitinių ar pramoninių objektų, taip primenant apie tai, iš kur viskas kas puošnu atsiranda.


 

Liečiamas, uostomas, jaučiamas menas

Rūtos Spelskytės parodos „Elniaragio ūsas“ fragmentas. M. Kaminskaitės nuotr.

Doktorantė, o dabar jau mokslų daktarė Rūta Spelskytė personalinėje parodoje „Elniaragio ūsas“ domisi gamta, ją traukia ten slypinčios istorijos. Kalbėdama per atidarymą menininkė kvietė visus ne tik pasigrožėti jos sukurtais darbais, tačiau taip pat pajusti jos kūrinius ir jų skleidžiamą energiją juos liečiant, uostant ar kitaip tyrinėjant.
   

Šios parodos epicentru neabejotinai tapo didelė instaliacija su 1,5 tonos geležies rūdos „baseinu“. Iš šimto metrų gylio gręžinio pakeltame vandenyje geležis yra dvivalentė. Susilietus su oru ji oksiduojasi į trivalentę. Tada patenka į baseinus, kuriuose filtruojasi pro kvarcinį smėlį. Filtravimo baseinams prasiplovus, ji atsiduria tarp į korius panašių stačiakampių plokščių (ekspozicijoje matosi jų gabalai), kur yra suspaudžiama pusantros atmosferos slėgyje, nusausinama. 1,5 tonos geležies rūdos yra išgaunama iš beveik 40000 litrų vandens, įdomu tai, kad maždaug tiek vandens sunaudoja pusė Vilniaus gyventojų per dieną.


 

Daikto būtis

Rūtos Butkutės parodos „Somersault" fragmentas. AV17 nuotr.

Filosofas Arvydas Šliogeris knygoje „Daiktas ir menas“ svarsto,  jog meno kūriniai gali būti suvokiami kaip turintys daiktiškąją būtį. Anot jo, kaip daiktai kūriniai gali būti „išlukštenti“ iš visų žinomų praktinių funkcijų, prasmių ir santykių. Tad žvelgti į meno kūrinį galima kaip į daiktą, kuris atsiskleidžia kaip išskirtinis esinys.


Panašų žvilgsnį į meno kūrinį patiri užsukęs į (AV17) galeriją, kurioje šiomis dienomis veikia skulptūros, instaliacijos ir performanso menininkės Rūtos Butkutės personalinė paroda „Somersault“. Ši paroda – tai judančio objekto choreografija, kuria menininkė siekia tyrinėti kūno ir objekto santykį per judesį. Parodoje jungiamos įvairios medijos: skulptūra, videodarbai, keramika ir performansas. Erdvė sudaryta iš įvairių formų ir medžiagų objektų, tai tarsi skulptūrinė instaliacija, kurią papildo videoįrašai su juose užfiksuotais judesio performansais. Taigi – patenki į erdvę, pilną daiktų.
Vienos iš dviejų parodos salių bene didžiausias ir ryškiausias parodos akcentas – ilgų, tarpusavyje sujungtų, metalinių vamzdžių skulptūra.


 

Skulptūros aplankyti

Nerijus Erminas, Sveteinė, parodos Kompozitorių namuose fragmentas

Ant stagaro metalo, ant konstrukcijos baugios kalasi naujas pumpuras lietuviškos skulptorių kartos. Baladojas po žiedlapio kiautu gyvybės kupini jų pirštai, plaštakos netrukus konstruosiančios amžinas svajas, vis plečias kraujagyslės, tvinksinčios noru išdrėbti visą svieto būtį ir nebūtį savais posmais akmeniniais ir postplastikiniais. Daugel Vilniaus rudenių sveikinti teko, bet šitas aplankė vedinas vienuolikos žaltvykslių, nieko neatmenančių, numirti skubančių.

Spalio 16-tąją Vilniaus miesto galulaukės nuo pat saulėtekio rajono iki lėktuvų pakilimo tako apsibarstė ekspozicinėmis erdvėmis. Tai nuoseklios savo standartais Vilniaus galerijos AV17 indėlis į meno pasaulį. Jie paleido į laisvę naujadarą „Apsilankymai“, nyrantį iš už termino projektas. Tai ne simpoziumas, paroda ar ciklas, kviečiantis pergalvoti, dekonstruoti, išmontuoti, depiliuoti … Tai – projektas, pristatantis skulptūros galimybes ir iškalbingumą bendrystėje su jai pasirinkta vieta. Šiam projektui galerija pasirinko visą seriją vietų, vienuolika. Tai iki šiol skulptūros ieškančiai akiai neįprasti plotai, aplankyti aidinčiuose kultūrpoliuose. Visos skulptūros esančios šiame projekte iš esmės siekia išsiskirti atrastais ir įvietintais lokacijos prakalbinimo sprendimais.


 

Viskas atsispindi kūryboje

Marija Griniuk 2019-11-08
Vaidos Tamoševičiūtės parodos „Motinos kūnas“ fragmentas

Galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, 44279 Kaunas, Lietuva) trečiame aukšte iki lapkričio 9 d. veikia Vaidos Tamoševičiūtės paroda „Motinos kūnas“. V. Tamoševičiūtė yra tapytoja, performanso kūrėja, performanso ir gyvo meno festivalio „CREATurE Live ART“ idėjos bendraautorė (kartu su menininke Daina Pupkevičiūte) ir Vilniaus dailės akademijos lektorė. Paroda „Motinos kūnas“ tiria menininką kaip asmenį jungiantį skirtingus veiklos aspektus ir laviruojančio asmeniniame ir profesiniame gyvenime. Ši autorė būdama aktyvia profesionalia menininke ir mažo vaiko mama svarsto kaip galima integruoti motinystės patirtis į performansą. Ruošdamasi parodai 2018 rudenį – 2019 žiemą V. Tamoševičiūtė dalyvavo „Artist Residency in Motherhood“ programoje su mentore Lenka Clayton.

Parodos „Motinos kūnas“ kontekste kalbėjomės su menininke apie performansą, apie performanso dokumentacijos metodus, parodos „Motinos kūnas“ erdvės choreografiją ir menininkės patirtis dalyvaujant Lenka Clayton „Artist Residency in Motherhood“ mentorystės programoje.


 

Iš dulkių į dulkes. Iš vandens į vandenį?

 Jolantos Mikulskytės parodos „Vis drumstas vanduo“ fragmentas. Autoriaus nuotr.

Jūrų biologas Alisteris Hardy 1960 m. paskelbė paties suformuluotą hipotezę, teigiančią, jog žmonių rūšis, tiksliau atitinkamos rūšies šimpanzės (kurios vėliau, pasak Charles‘o Darwin‘o, evoliucionavo į modernųjį žmogų) kilo iš vandens. Ši hipotezė taip pat žinoma kaip vandens šimpanzės teorija (angl. aquatic ape theory, AAT). Kiek vėliau, pradedant XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, ši teorija buvo argumentuotai atmetama antropologų ir kitų evoliucijos tyrinėtojų, tačiau išliko ganėtinai gaji neakademiniame lygmenyje. Vandens, jo stygiaus (portalas water.org teigia, jog 785 mln. planetos gyventojų šiuo metu neturi prieigos prie švaraus vandens), mitybos pobūdžio, visuotinio emisijos mažinimo siekio bei kitų globalių problemų nagrinėjimas bei viešinimas yra dažnos šiuolaikinio meno temos. Atsigręžimo – vedamo tiek teigiamų (autorės atžvilgiu), tiek neigiamų (teršėjų atžvilgiu) intencijų – į vandenį temą galime laikyti pagrindine menininkės, Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros dėstytojos Jolantos Mikulskytės parodos „Vis drumstas vanduo“ ašimi.  


 

Iš uolienų suformuoti kalnai

Fiodor Telkov, iš serijos „36 vaizdai“.


Kauno fotografijos galerijos parodoje „36 vaizdai“, kur eksponuojamos Fiodoro Telkovo fotografijos, neliks nepastebėtas vienas objektas – kalnas. Jis pasikartos kiekvienoje fotografijoje, apsuptas miesto panoramos, medžių ar žmonių. Nespalvotose nuotraukose iš pradžių sunku nustatyti ar tai užfiksuoti natūraliai gamtoje susiformavę kalnai ar tik supiltos iš akmenų ar kitokios materijos krūvos, ir kokį vaidmenį jos čia atlieka. Net ir sužinojus miesto pavadinimą, kuriame šios kalvos yra, sunku pasakyti. Tačiau vėliau paaiškėja.


 

Kultūrų susitikimas

Rosana Tagliari Bortolin, „Lizdai su pirštais“.

Panevėžyje vykstantis šiuolaikinės skulptūrinės keramikos simpoziumas yra vienas ilgiausiai be pertraukos trunkantis tokio pobūdžio simpoziumas Lietuvoje. Šis tarptautinis renginys tapo Panevėžio miesto tradicija, traukos objektu. Simpoziumas puikiai žinomas ir už Lietuvos ribų todėl sulaukia dėmesio tarp viso pasaulio menininkų. Per 30 metų jame jau dalyvavo 170 keramikų iš 37 pasaulio šalių. Šiais metais buvo atrinkti septyni menininkai iš Pietų Korėjos, Brazilijos, Ukrainos, Indijos, Turkijos ir Lietuvos.


 

Plačios šiuolaikinio meno erdvės

Monikos Dirsytės performansas „Kamuolys“. A. Tamulaitytės nuotr.

Rugsėjo 7 d. Panevėžio miesto gimtadienio metu, vyko Monikos Dirsytės performansas „Kamuolys“. Miestų šventės neretai susideda iš itin gausios renginių įvairovės. Įprastiniai komponentai yra prekybininkų mugės, vietinių ir (respublikinio masto) „mega“ žvaigždžių koncertai. Šiuo aspektu Panevėžys, jau ne pirmi metai iš eilės, bando šiaip jau masinei publikai skirtą renginį papildyti šiuolaikinio meno intarpais. Miesto gimtadienio programoje vis atsiranda atskiras punktas „šiuolaikinio meno erdvė“, kuriame, lyg ir turėtų rastis tai, kas traukia ir profesionalų meną vertinantį miestietį. Tačiau supratimas, kas yra šiuolaikinis menas, rodosi labai jau platus.


 

Ir viskas susidėliojo į vietas

Iš Dominyko Sidorovo parodos „Metonimija“ galerijoje „Vartai“. L. Skeisgielos nuotrauka

Kartais menininkui pakanka vieno įkvėpimo šaltinio, prabylančio graikų Medūzos plaukus atstojančių gyvačių šnabždesiais. Pastarieji temdo tikrovę, įteigdami esą vaizdas prieš akis yra kita, nei matoma. Taip šiukšlių krūvos metamas šešėlis ant sienos virsta žmogaus siluetu, o išslinkę plaukai ant vonios grindų nutrūkusiomis voro kojomis. Tarsi, vaizduote vydamas neredaguotą kasdienybės nuobodulį, lietuvių jaunosios kartos menininkas Dominykas Sidorovas įsiklauso kuždesių ir suteikia jiems pavidalus.


Anksčiau Sidorovas sutiktas kukliomis porcijomis – grupinėse parodose, akademijos (VDA) „koridoriuose“ ar tolimesniuose regionuose – Panevėžyje, kur vyko pirmoji autoriaus personalinė paroda „Preparacija“ (2018). Sostinėje prasidėjus naujam vaizduojamųjų menų sezonui, į šurmulį menininkas įsiliejo su antrąja asmenine paroda, kuria išsamiau pristatoma jo kūryba Vilniaus auditorijai. Šiais metais sukurti darbai rodomi kaip vientisa kolekcija ir apibūdinami graikų kalbos žodžiu metonymia, kuris reiškia vardo pakeitimą arba perkeltinės prasmės pasakymą išlaikant tiesioginį santykį su originalia fraze (skaitau Maironio kūrybą – skaitau Maironį).


 

Nomeda ir Gediminas Urbonai: menas negali egzistuoti be žiūrovo

Kauno bienalė 2019-09-17
Gediminas ir Nomeda Urbonai. Martyno Plepio nuotr.

Šią vasarą gyvenantys knyga „Pelkės ir Nauja Vaizduotė“ ir planuojantys naujo kūrinio „Ateitybės sala“ atidarymu Bostone, JAV gyvenantys menininkai Gediminas ir Nomeda Urbonai pokalbiui atskubėjo į Kauną. Čia, Vytauto Didžiojo universitete, jiems suteiktas vizituojančių profesorių statusas, o 12-oje Kauno bienalėje eksponuojamas svarbus menininkų gimtajai šaliai kūrinys „Družba“.

Jūsų kūryba pastaraisiais metais glaudžiai siejasi su pelkėmis: Venecijos bienalei buvo įrengtas „Pelkių paviljonas“, toliau tęsiama „Pelkių mokyklos“ veikla, inicijuojami tyrinėjimai ir ekspozicijos... Pelkes sudaro labai daug elementų, tiek augmenija, tiek visi dariniai ir įvairi gyvūnija. Kurie elementai atspindėtų kiekvieną iš jūsų ar judu kaip duetą?
Nomeda: Jei jau reikia kažką išskirti, pirmiausia pagalvoju apie tai, kas įsiminė iš paskutinių susitikimų pelkėje-lagūnoje šių metų gegužės–birželio mėnesiais rezidencijos Venecijoje metu. Tai – salikornija (lot. salicornia) – žavus ir labai skanus augalas. Norėčiau ja būti. „Pelkių mokyklos“ kūrinių kolekcijoje, šiuo metu eksponuojamoje VDU Kaune, yra islandų dizainerio Tomas Pausz darbas, kuris vizualizuoja kaip salikornija „kuria“ žemę ir padeda įsitvirtinti kitiems augalams.


 

Darna per kontrastą

Marija Griniuk 2019-08-02
Paroda „Integracija“, Marijos Griniuk nuotr.

Paroda „Integracija“, vykstanti Kauno fotografijos galerijoje, yra bendras šios ir „Meno Parko“ galerijų projektas. Ji sujungia dvi menines praktikas, kurių kiekviena savita raiška vaizduoja miesto konstruktus ir objektus – medžiagas, istorijas, infrastruktūras – ir informuoja bei skatina žiūrovą perskaityti bendrą skirtingos prigimties vaizdų pasakojimą.

Remigijaus Treigio fotografijos perkelia į melancholišką sustabdyto laiko kinematografinę erdvę. Vaizdo fragmentai – tarsi fotografo poetikos žingsniai, kuriuos žiūrovas gali skaityti kaip tarpusavyje persipinančias, paslaptingas ir nepaviršutiniškas miesto istorijas. Eimučio Markūno tapybos darbuose šviečia negailestinga saulė. Spinduliuojančios spalvos ir reljefinės dažo formos (aliuzija į miesto erdvės koloritą) žiūrovus perkelia į gestinės tapybos erdvę, kuri pabrėžia jų kūrimo procesinį pobūdį.


 

Technologinė redukcija

 Albrecht Dürer, medžio raižinys. Metropolitan kolekcijos nuosavybė

Anot dailėtyrininkų geltonosios biblijos: „technikų ir technologijų indelis į kūrinio suvokimą ir interpretacinį potencialą yra esminis dailės ir dailėtyros ištakų dėmuo.“ (Dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos, vadovėlis, sudarytoja Giedrė Mickūnaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidyklą, 2012, p. 39). Nuo tapybos darbų analizės neatsiejami technologinių sprendimų klausimai, nes jie daro tiesioginę įtaką meno kūrinio galutinei formai ir estetinei išraiškai. Iš vienos pusės technologijos leidžia tapybą išplėsti iš savo pačios sąvokos, savo galimybių ribos. Pavyzdžiui Povilas Ramanauskas, savo ciklu „Lanksčioji tapyba“, išsiplečia iš greenbergiškos sampratos ir siūlo ribišką traktuotę – tarp tapybos ir skulptūros/instaliacijos, o tai atkartoja ir po abstrakcionizmo bangos atsiradusį linkį į konceptualų meną ar tapytojų bandymus išeiti už technologiškai apibrėžtos medijos. Bet iš kitos pusės, dažnai taikant įvairias technologijas, nesiekiama išplėsti tapybos sampratos konceptualiai. Neretai tai tampa tik efektyvesnio instrumentarijaus paieškomis.


 

Išgryninta vienatvė

 Mantas Daujotas, iš parodos „Mumpsimus". G. Akelio nuotr.

Jaunosios kartos menininkas Mantas Daujotas neretai linksniuojamas kaip savamokslis būgnininkas ir profesionalus dailininkas. Žiūrovo intuicijai asmenybės dualumas siūlo vizualiąją menininko kūrybą iš anksto įsivaizduoti kaip artimą gesto tapybai, kur drobės persisunkia dripingo technika varvinamais ir taškomais dažais ar yra užpildomos impulsyviai pasirinktu koloritu, komponuojamu energingais potėpiais. Tačiau paaiškėja, kad tokia pirminė nuojauta, tam tikrai nuostabai, apgaulinga. Daujoto paveikslai neprimena ekspresyvios, ypač būdingos vyresnei lietuvių dailininkų kartai, tapybos, kur būgnų lazdeles būtų pakeitę teptukai. Kone priešiška muzikaliajai, tapytojiška autoriaus pusė asmeninį santykį su pasauliu, rūpimais klausimais, reiškia ramumu, sąstingiu ar štiliu, kaip vadinosi ir pirmoji personalinė Daujoto paroda, vykusi dar 2017 m.


 

Pasivaikščiojimas po Dorotos ir Wacławo Kuczma kūrybos fragmentus

Marija Griniuk 2019-07-01
Parodos „Vietos atmintis“ galerijoje „Meno parkas“ fragmentas. Autorės nuotr.

Parodoje „Vietos atmintis“, vykstančioje galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas), eksponuojami lenkų menininkų Dorotos ir Wacławo Kuczma tapybos darbai ir W. Kuczma performansų dokumentacijos. Skirtingų kūrybos laikotarpių darbai atskleidžia tik kūrybos fragmentus. Vaikščiodamas po tokią archyvo dalį galerijos „Meno parkas“ antrame ir trečiame ekspozicijų aukštuose kartais nusikeli per suskaitmenintą VHS formatu filmuotą medžiagą į 90-ųjų performanso erdvę arba pamatai naujus 2019 m. tapybos darbus. Toks pasivaikščiojimas laiku suteikia žiūrovui unikalią galimybę pamatyti menininkų kūrybos kelią.


 

Paskutinį birželio savaitgalį Nidoje – 9-asis VDA Nidos meno kolonijos simpoziumas

2019-06-25
Renginio plakatas

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje birželio 28-30 d. jau 9-ąjį kartą vyks tiek vietos gyventojams, tiek kurorto svečiams, tiek meno profesionalams gerai pažįstamas visuomenei atviras tarptautinis Inter-formato simpoziumas. Šių metų tema – apie humoro ir absurdo takumą. Susibūrę menininkai, filosofai, sociologai ir muzikai klaus, ar ir kaip skirtingi humoro mechanizmai gali keisti požiūrį į „tikrovę“, kelti iššūkius įsitvirtinusioms nuostatoms ir įvairiems tabu.


 

Liucijos Dervinytės paroda „Mind Garden“ galerijoje „The Room“

2019-06-12
Liucija Dervinytė, „Neuronų greitkeliai“

Liucijos Dervinytės kūryboje akivaizdi aistra ornamentams, struktūroms ir tekstūroms. Savo darbuose ji pabrėžia apgalvoto ir atsakingo požiūrio į ekologiją ir gamtinę aplinką vertę. Ji žavisi gamtos ir žmogaus sukurtomis struktūromis. Paroda galerijoje THE ROOM veikia 06 12 – 07 20.


 

Rodion Petroff paroda „Triukšmas“ galerijoje „Arka“

2019-06-12
Rodion Petroff, „In Search of the Past“

Parodoje pristatomi naujausi Rodion Petroff kūriniai priverčia suklusti. Kas yra triukšmas šiandieniame gyvenime? Ar gebame jį išgirsti, kai aplink cirkuliuoja tiek daug informacijos? Paroda galerijoje „Arka“ veiks nuo birželio 19 iki liepos 9 d.


 

Manto Daujoto paroda „MUMPSIMUS“ galerijoje „Arka“

2019-06-12
Mantas Daujotas

„MUMPSIMUS“ – tai trečioji solinė tapytojo Manto Daujoto paroda. Sąvoka mumpsimus anglų kalboje nusako žmogų ar įsitikinimą, kurio tas žmogus kategoriškai laikosi, net ir matydamas įrodymus, jog yra neteisingas ar nelogiškas. Paroda galerijoje „Arka“ veiks iki nuo birželio 18 iki liepos 9 d.