Teatras
Nors sovietmetis jau senokai baigėsi ir tarybinius laikus menantys istorijos paminklai nuo Žaliojo tilto pakylų nukelti ir pakeisti kitomis skulptūromis, Rusijoje, skirtingai nei Lietuvoje, vis dar smarkiai dvokia sovietmečio pelėsiu, o jauna dramaturgė Asia Vološina pjesėje „Žmogus iš žuvies“ patikslina, kad jo sustabdyti jau nebeįmanoma, per vėlu ką nors pakeisti. „Nenoriu kalbėti apie vieną atvejį, noriu kalbėti apie Rusijos mirtį ir metafizinius dalykus, keisčiausias hipotezes ir galimybes. Noriu kalbėti apie susinaikinimą ir apie tai, kiek tai gali tęstis.“ – teigia rusų kilmės pjėsės autorė. Sausio 7, 8 dienomis Jaunimo teatre vykusio Eglės Švedkauskaitės režisuoto spektaklio tuo pačiu pavadinimu premjera pakvietė visus žiūrovus apsilankyti viename Rusijos bute ir susipažinti su kadaise buvusios imperijos šiuolaikine realybe.
2008 metais atsiradęs, NOA (Naujoji operos akcija) įkvėptas, „Operomanijos“ judėjimas pasižymi nesuvaržytu, atviru požiūriu, iš kurio gimsta multidisciplininis, kolektyvinis menas. „Operomanijos“ operos, žinomos pasauliniu mastu, jau ne pirmą sezoną stebina tiek Lietuvos, tiek užsienio auditoriją netradiciniais sprendimais scenoje. Minėtojo prodiuserio opera „Confessions“ 2016 metais Lietuvoje buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ už geriausią muziką. Projekto koncepcijos ir kompozicijos autoriai – „Spatial Opera Company“: Jens Hedman (Švedija), Rūta Vitkauskaitė (Lietuva, Didžioji Britanija), Åsa Nordgren (Švedija).
Pasaulio viršūnėms vis sukant galvas dėl globalinio atšilimo ir „neišsukant“ jokio drastiškesnio problemos sprendimo, pamažu šį žygdarbį į savo rankas perima vaikai. Turbūt visas pasaulis puikiai žino Gretos Thunberg vardą, o kiek vardų mes dar nežinome? Kiek daug mes nežinome tų tylių, neatrastų herojų, kurie kiekvieną savo gyvenimo dieną bando išsaugoti tai, ką žmonija, kartais atrodo, beatodairiškai naikina. Nors kalbos ir tekstai apie ekologiją, gamtos saugojimą, žaliavalgystę ir kitas eco friendly temas dabar yra labai populiarūs, tačiau šio teksto priežastis – tikrai ne noras jums pamokslauti ar skleisti savo didaktiką apie tai, kas vyksta ir ką vertėtų daryti pasaulyje. Šis tekstas atsirado, apsilankius Povilo Makausko režisuotame spektaklyje „Mano fėjų herbariumas“.
Šį rudenį darbuotis Nacionalinio Kauno dramos teatro trupėje pradėjo trylika naujų aktorių. Šviežių aktorių, kurie iškart po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vad. V. Bareikis ir A. Latėnas) įsiliejo į teatro repertuarą su spektakliu „Bestuburiada“ (rež. A. Vilutytė).
Humoras – dalykas rimtas. Tačiau negalime nesutikti, kad humoro tema yra plačiai nagrinėjama ar aptarinėjama. Viena iš priežasčių yra sovietinis palikimas. Dar gyvi prisiminimai apie humoro vakarus miestų ir miestelių kultūros centruose ar kitose įstaigose. Žinoma, juoko kultūra, kaip ir visos viešojo gyvenimo sritys, kaip ir menas, buvo pajungta ideologijos sklaidai. Šalia kultūros centruose vykstančių humoro vakarų susikūrė virtuvės humoras, kur žmonės, kiek laisviau galėjo juokauti, pasakoti anekdotus apie tuometinę santvarką. Atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje vis dar vyko anekdotų, humoro vakarai, kuriuos stebėjo ištisos minios žmonių, tiek gyvai, tiek prie televizoriaus ekranų. Ilgainiui, tokie vakarai sunyko, kaip ir tradicija kalbėti, analizuoti humoro temas viešumoje. Nors dabar situacija pradeda keistis su stand-up’ais, podcast’ais ir kitomis humoro perpildytomis formomis, kurių griebiasi karta gimusi po 1991-ųjų metų. Tačiau tikroji šio teksto radimosi priežastis – spektaklis „Bestuburiada“.
Kauno miesto kamerinis teatras rugsėjo 17–22 d. festivalyje „Išeities taškas“ kvietė „susprogdinti savo burbulą“ – išeiti iš įprastos, gerai pažįstamos aplinkos į tą, kurioje ne visada pasitinka tik džiugios temos, o kartais būna ir gerokai nejauku, bet dėl pažinimo tai padaryti būtina.
Rudens sezoną Juozo Miltinio dramos teatras atidaro su itin specifiniu bei daug klaustukų paliekančiu Augusto Gornatkevičiaus spektakliu, pastatytu pagal dramaturgo Tomo Šinkariuko pjesę „Kelionė į Edeną“. Šis režisierius Panevėžiui yra pažįstamas kitais savo darbais – „Roberto Zucco“ (2018) bei „Hotel Universalis“ (2019). Tikiu, kad po šio Gornatkevičiaus spektaklio ne vienas žiūrovas išėjo su klausimu „kodėl?“.
Vinco Kudirkos aikštėje vykęs šiuolaikinio šokio ir kontaktinės improvizacijos spektaklis „Pasekmės“ į populiarią Vilniaus miesto vietą subūrė beveik šimtą žiūrovų. Aikštėje dažnai matomus riedlentininkus keitė akrobatai-šokėjai. Keletą vakarų iš eilės ispanų fizinio teatro kolektyvas „Cia Moveo“ užkerėjo publiką ir nukėlė kasdienybėje paskendusius miestiečius į stebuklingą šokio pasaulį. Šis pasirodymas pakerėjo savo laisvumu bei lengvumu: vis dėlto spektaklis ant Kudirkos aikštės grindinio yra nekasdienis vaizdas.
Nuotaikingas šiuolaikinio cirko pasirodymas „Gregarious“, sukurtas dueto „Soon Company“, iš pirmo žvilgsnio atrodo mažų mažiausiai žavus, be to, po įspūdingų akrobatinių triukų apvalkalu galima įžvelgti daugybę egzistencinių idėjų. Vieną jų atspindi prancūzų rašytojo Antuano de Sent Egziuperi mintis: „Vienintelė vertybė žemėje – tai žmogaus ryšys su žmogumi.“
Neverta nė sakyti, kad technologijos užkariauja mūsų gyvenimą. Visi ir taip žinome, praktiškai nė dienos nepraleisdami be išmaniojo telefono ar kompiuterio ir tikrindami, ką veikia mūsų pažįstami ir kas šiuo metu aktualu interneto bendruomenėse. Šiame kontekste tinka paminėti JAV ir Kinijos informacinių technologijų bendrovės „Huawei“ krizę: JAV kaltina „Huawei“ naudojant įrenginius sekimui, t.y. Kinija gali rinkti svarbią informaciją apie kitų šalių klientus, besinaudojančius bendrovės prietaisais, todėl „Google“ nustoja teikti „Huawei“ telefonų programinės įrangos palaikymą. Gana utopiškai atrodę scenarijai neįtikinėtinu tempu persikelia į tikrovę ir tampa įkvėpimu scenos menų ar kino bei televizijos produkcijos kūrėjams.
Pokalbis su aktore, šokėja, rašytoja ir dramaturge Aušra Giedraityte
Praėjo dvidešimt metų po Oskaro Koršunovo spektaklio „Roberto Zucco“. Šis pastatymas žymėjo ne tik OKT pradžią, bet ir žiūrovui kėlė ultra įspūdį: riedutininkas, ant milžiniškos rampos atlikinėjantis akrobatinius triukus, moderni elektroninė muzika, ryškiai raudonos ir mėlynos spalvos estetika kostiumų detalėse bei apšvietime pabrėžiant draminę įtampą. Tačiau ne apie garsųjį O. K. kalbėsiu, o apie jaunojo kūrėjo Augusto Gornatkevičiaus darbą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre.
Su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi apie naujausią kūrėjo spektaklį „Roberto Zucco“, pastatytą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre kalbasi Kotryna Paškevičiūtė.
Kovo 5–24 dienomis Rokiškyje vyko profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Jo metu parodyta 20 spektaklių iš visos Lietuvos ir nominuoti geriausieji. Rokiškio profesionalių teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ galima vadinti fenomenaliu. Festivalis be pertraukos vyksta 35-erius metus. Festivalis sėkmingai išvengia šalto elitizmo, susireikšminimo. Siekiama ne įrodyti, o parodyti – atvežti geriausius pastarųjų metų spektaklius, kone kaip giminės susiėjime pasižiūrėti, kas naujo, įdomaus įvyko.
Kovo 9 d. Nacionaliniame Kauno Dramos teatre duotas startas festivaliui „Nerk į teatrą“. Festivalis atidarytas eksperimentiniu vyksmu „Kaunas Wi-Fi“. Tai Lietuvos ir Izraelio menininkų simbiozė. Pristatyti šį vyksmą reikėtų nuo fakto, kad pjesė jam buvo sukurta žiūrovų workshop‘ų metu. Šių kūrybinių dirbtuvių metu žmonės galėjo ne tik prisidėti prie teksto kūrimo, bet ir pabuvojo zombiais, tiksliau, mokėsi, kaip juos suvaidinti.
Nacionaliniame Kauno dramos teatre kovo 12–17 d. vyko tradicinis, šiemet tarptautiniu tapęs festivalis „Nerk į teatrą“, skirtas jaunimui ir vaikams. Festivalio programa plati, ją sudaro interaktyvios veiklos, dirbtuvės bei spektakliai – šis tekstas apie juos.
Žiūrėdamas ir įsivaizduodamas spektaklį apsigyveni vienatvėje. Kartais joje lieki ir po spektaklio. Kovo 8 ir 9 d. Valstybiniame jaunimo teatre įvyko Adomo Juškos režisuotų ir inscenizuotų „Fikcijų“ premjera. Tai jau antras jaunojo režisieriaus darbas šiame teatre – prieš metus jis sukūrė „Šveiką“ pagal Jaroslavo Hašeko romaną.
Vokiečių režisierius Nikolas Darnstädtas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre aktualizavo Mindaugo mitą, arba, pasak jo, pačią karaliaus Mindaugo idėją. Kuriuo iš Justino Marcinkevičiaus sukurtų metraštininkų – Juoduoju ar Baltuoju – tapo režisierius, palikime spręsti kiekvienam žiūrovui. Praėjusių metų rudenį, tęsiantis valstybės šimtmečiui dedikuotų kūrinių maratonui, sukurtas spektaklis ne tik dekonstruoja Mindaugo mitą, bet ir skatina mąstyti, diskutuoti apie kitus lietuviškumo simbolius.
Tautvydas Urbelis apžvelgia keturis šokio spektaklius, vykusius Kaune: „Tvenkti“, „X ir ateities X“, „Nailed it“ ir „Somaholidays“.
„Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė ’18“ spektaklis „This Order Goes Wrong“ nėra spektaklis. Tai filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.