
- Dailė
- Muzika
- Teatras
- Kinas
- Interviu
- Anonsai
- Kronika
- Tarp disciplinų
- Pabarstukai
- Polemika
- Šokis
- Fotografija
- Dramaturgija
- Kultūra
Polemika
Kaip pluoštas nesėkmingų atospyrių ir apverktinų nuopuolių kino istorijoje, šiandien psichinių sutrikimų narpliojimo perteklius kine gausus. Kita vertus, apie pastaruosius nekalbama kaip apie tam tikrą taksonomiją, šiuo atveju konkretų žanrą, kuriam galiotų konvencionalūs ir atpažįstami bruožai. Gvildenant šį dar stipriai nesuprantamą, nesuvokiamą, atbaidantį objektą, paliekama iš esmės nežabota galimybė režisieriams, prodiuseriams, scenarijaus autoriams ir patiems aktoriams laužti filmą bet kuria norima linkme, su savimi dažnai besigviešiančią klaidingai asocijuojamą psichinių sutrikimų interpretaciją.
Suprasti, kas esi, padeda aplinkos stebėjimas. Kad ir kokioje terpėje suktumeisi, didumą jos sudaro bendraamžiai – klasės draugai, aukštųjų mokyklų bendruomenė, bendradarbiai. Nagrinėdamas juos, iš tiesų filtruoji save. Suvokti konkretesnę savo kartos aplinką – jaunųjų Lietuvos menininkų lauką – sumanė skulptorė Greta Skamaročiūtė ir meno istorikė Karolina Rimkutė. Surinkti įvairūs statistiniai duomenys turėtų vaizduoti šios kartos portretą. Kur link krypsta Lietuvos menas, kokie yra jos menininkai ir kaip jie save formuoja.
Išlipus iš kelto Smiltynėje netrukus pradedi jausti, jog šioje marių pusėje gyvenimas teka kitokiu ritmu. Dar ne iš karto gali sau atsakyti, kuo ypatingas šis kraštas, bet keliaudamas į nerijos gilumą, pamažu pasineri į magišką aplinkos aurą. Rugpjūčio 5–12 dienomis Nidos meno kolonijoje vyko paveldosaugos vasaros mokykla „Kultūriniai kraštovaizdžiai“. Visą savaitę projekto dalyviai gilinosi į materialaus ir nematerialaus paveldo išsaugojimo, interpretavimo, pristatymo visuomenei klausimus, globalizacijos keliamus iššūkius paveldosaugai.
Nors atėjęs pavasaris verčia judėti pirmyn ir kurti, tačiau norom, nenorom, bet mintys vis krypsta į gruodžio pradžioje įvykusio projekto „Keramika – Menas – Edukacija“ teorinę dalį — diskusiją „Keramikos idėja”. Joje daug kalbėjome apie keramikos ir viso meno padėtį šiuo metu. Man svarbiausi pasirodė klausimai, susiję su marginalizuotų meno krypčių padėtimi, nusistovėjusia visuomenės nuomone ir aplinkinių sudominimu. Tad naudodamasi proga paanalizuoti studentų ir profesionalių keramikų pokalbį, pateiksiu savo įžvalgas, atsiradusias diskusijos metu.
Vilniaus knygų mugėje vyko kultūrinio žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ inicijuota diskusija apie kultūrinės spaudos misiją. „Kokią prasmę kultūrinis žurnalas šiandien turi Lietuvoje?“ – klausė diskusijos moderatorius, filosofas Vytautas Ališauskas. Apie tai kalbėjosi literatūros kritikė Jūratė Čerškutė, dailininkas Vaidotas Žukas ir rašytojas ir vertėjas Antanas Gailius. Dalijamės diskusijos santrauka.
Teatras neįsivaizduojamas be vieno pagrindinio elemento – aktoriaus. Gerai žinomi aktoriai žiūrovų mėgstami, o jei ir ne, tai bent jau atpažįstami ir matomi. Tačiau įdomu panagrinėti, kokia jaunųjų aktorių situacija, su kokiomis problemomis susiduria jie ir kaip šiems tapti matomiems, išgirstiems, suprastiems? Juk tai yra jų darbo esmė.
Kartas nuo karto pasigirsta jaunųjų kūrėjų, menininkų skundų, kad jie nežino, ką veikti baigus studijas, kur ieškoti darbo. Kultūros sektoriaus tokia specifika, kad kultūros profesionalas atsidaręs Darbo biržos tinklalapį, greičiausiai daug aktualių pasiūlymų neras. Būnant toje terpėje darosi smalsu, o kur visgi eiti su savo idėjomis, genealiais projektais jaunam, dar nespėjusiam pasižymėti ar jau vieną kitą žinomesnį darbą į savo gyvenimo aprašymą įrašiusiam dramaturgui ar teatro režisieriui.
Vos tik pamačius renginio skelbimus, mane iš karto sudomino rugsėjo 26 d. Kirtimų kultūros centre vykęs koncertas. Užteko pamatyti Juozo Milašiaus – Lietuvos kompozitoriaus, nepaprastai virtuoziško gitaristo, įvairių performansų atlikėjo – pavardę. Dėl savo eksperimentinių idėjų ir džiazo muzikos atlikėjo patirties, Milašius yra vadinamas konceptualistu ir avangardistu, nors ir susilaukia dviprasmiškų vertinimų dėl savo polinkio jungti itin skirtingus muzikos žanrus ir atlikimo technikas.
Atrodo, Kauno miestas sparčiai bunda kultūrine prasme: kone visiems girdėtas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” projektas, vis labiau domimasi miesto tarpukario architektūra, organizuojami įvairūs renginiai Kauno galerininkų iniciatyva ir t. t. Tačiau įdomu tai, jog recenzijų, kritinių tekstų ir apskritai profesionalių, ar bent pusiau profesionalių, menotyriniu pagrindu rašomų straipsnių apie šiame mieste vykstančius parodas ar renginius spaudoje aptikti nepavyko. Prisipažinsiu, pastaruoju metu itin daug domėjausi, kodėl taip yra, ir nors aiškaus atsakymo iki šiol neturiu, noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į šį fenomenalų reiškinį.
Galima teigti, kad teatras – atspindys to, kas vyksta realiame gyvenime. Šiandien nuogas kūnas žmonių nebestebina, kadangi jo gausu visur: televizijoje, spaudoje, internete, meno pasaulyje. Teatras nėra išimtis, tad ir spektakliuose vis dažniau galima išvysti apnuogintą kūną. Iškyla klausimas: ar teatro scena yra tinkama vieta nuogo žmogaus kūno vaizdavimui? Nekalbėkime apie dalinai apnuogintą kūną ar intymias scenas su apatiniais, pasvarstykime apie režisierių norą prieš pilną salę žiūrovų aktorių parodyti be rūbų – nuogut nuogutėlį