Pasivaikščiojimas po Dorotos ir Wacławo Kuczma kūrybos fragmentus

Marija Griniuk 2019-07-01

Parodoje „Vietos atmintis“, vykstančioje galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas), eksponuojami lenkų menininkų Dorotos ir Wacławo Kuczma tapybos darbai ir W. Kuczma performansų dokumentacijos. Skirtingų kūrybos laikotarpių darbai atskleidžia tik kūrybos fragmentus. Vaikščiodamas po tokią archyvo dalį galerijos „Meno parkas“ antrame ir trečiame ekspozicijų aukštuose kartais nusikeli per suskaitmenintą VHS formatu filmuotą medžiagą į 90-ųjų performanso erdvę arba pamatai naujus 2019 m. tapybos darbus. Toks pasivaikščiojimas laiku suteikia žiūrovui unikalią galimybę pamatyti menininkų kūrybos kelią.

Mano pirmasis susitikimas su lenkų menininkų D. ir W. Kuczma kūryba įvyko tik prieš vienus metus W. Kuczma kuruotame performanso festivalyje TERYTORIA/TERRITORIES (2018) šiuolaikinio meno centre „Znaki Czasu“ („Laiko ženklai“) Torunėje, Lenkijoje. D. ir W. Kuczma sieja daugialypė meninė praktika jungianti meną, meno edukaciją ir šiuolaikinio meno kuravimą. Šios daugialypės meninės praktikos dalis nukreipta į 1999-aisiais Bydgoščiuje (Lenkijoje) menininkų bendrai įkurtą meno mokyklą – jie veda kūrybines dirbtuves vaikams ir suaugusiems, taip pat organizuoja meninius banketus ir aukcionus. W. Kuczma puikiai eina šiuolaikinio meno centro „Znaki Czasu“ direktoriaus pareigas. Jis kuravo tokias parodas kaip Marinos Abramović „The Cleaner“ (CoCA Torunė, 2019) ir Krzysztofo Musiało lenkų meno kolekcijos „Esame čia“ (CoCA Torunė, 2017).

D. Kuczma pristato laikotarpį nuo 2000 iki 2019 m. per kūrinių seriją „Mano kelionės“, tarp kurių ir darbai „My Iraque“. Šie darbai sukurti ant pailgų pusiau permatomų baltų popieriaus juostų. Jos primena kolonas, besitęsiančias nuo galerijos lubų iki grindų. Menininkė akcentuoja tapybos santykį su judesiu, palikdama balto dažo sluoksnį ant popieriaus paviršiaus. Ji sujungia balto pusiau permatomo popieriaus estetiką su šiais reljefiniais arba permatomais rusvais elementais. Ši taktilinė materija, atrodo, menininkei yra itin svarbi ypač tuo metu, kai tam tikrose kompozicijų vietose atsiranda paskutiniai kūrinio sluoksniai – realistiniai juodi pastatų, transporto priemonių arba aptvertų karinių teritorijų atvaizdai.

Parodos „Vietos atmintis“ galerijoje „Meno parkas“ fragmentas. Autorės nuotr.

Kūriniai atrodo lengvi ir elegantiški, netgi pažeidžiami. Menininkės eksperimentai su šia tapybos estetika, jungiančia judesį kaip tapybos priemonę su realistiniais elementais, jai aktualūs ir šiandien – jos naujausi darbai panašiu būdu sukurti 2019 m. Trys mažo formato D. Kuczma kūriniai, pristatyti parodoje „Vietos atmintis“, yra visai kitokie – neturi reljefo dimensijos plokštumoje, atrodo kaip eksperimento (kai jungiami pusiau permatomi dažų sluoksniai su pusiau permatomo popieriaus tekstūra) arena.

W. Kuczma pristatomuose ekspozicijos fragmentuose galima rasti nacionalinio Lenkijos atstovavimo dimensiją – kūriniuose naudojama lenkų kalba ir Lenkijos nacionalinė simbolika. Tačiau šie elementai, man atrodo, nesudaro pagrindinio meno kūrinio turinio ir neskatina susidaryti tam tikros nuomonės apie Lenkiją ir lenkų kalbą. Man ar kitam žiūrovui, nesuprantančiam lenkiškai, kūrinių poetika perskaitoma tik iš santykio su nejudančiais vaizdais tapyboje ar judančiais vaizdais performansų dokumentacijose. Menininko tapybos darbai „Geltonasis stalas“, „Namas ant geltonosios kalvos“, „Namas už medžio“, „Filmo pabaiga“, „Kandinskiui atminti“ pristatyti parodoje „Vietos atmintis“ sukurti 2000–2019 metais. Šiuos darbus sieja tapymo technika – skirtingų tekstūrų panaudojimas viename darbe. Čia tapyba matoma kaip koliažas, kaip skirtingų naratyvų sujungimas vienoje erdvėje per medžiagą, kur kartais prasiskverbia laiko liudytojų sienos tapetų fragmentai arba skirtingų tekstūrų popieriaus, grunto arba vizualiai neidentifikuojamų elementų reljefai. Naratyvo perteikimas per tekstūros ir koliažo fragmentus šiuose parodoje eksponuojamuose tapybos darbuose yra menininko pagrindinė vaizdinė kalba.

 

Be tapybos kūrinių, W. Kuczma pristato savo ankstyvųjų performansų iš 90-ųjų dokumentacijos kompiliacijas, kurios turi stiprų poveikį žiūrovui ir suteikia ypatingą archyvo dimensiją ekspozicijai galerijoje „Meno parkas“. Žiūrovui per kūrinius visada yra įdomu atsekti menininko minčių raidą. Žiūrovas tokią galimybę priima kaip malonų menininko gestą. Menininkas pristato ir savo naujesnių performansų dokumentaciją. Vienas iš šių performansų buvo atliktas festivalyje TERYTORIA/TERRITORIES (2017) šiuolaikinio meno centre „Znaki Czasu“ Torūnėje, Lenkijoje. Performansų dokumentacija, pateikta vaizdo įrašais, man yra sunkiai analizuojama dėl, mano manymu, prarastos performanso liminalios erdvės, tai yra prarastos gyvos performanso žiūrovo patirties. Tačiau W. Kuczma kaip menininkui ir kuratoriui pastaruoju metu performanso dokumentacija ir jos pristatymas buvo vienas iš esminių meninės ir kuratorinės praktikos klausimų rengiant Marinos Abramović retrospektyvinę parodą „The Cleaner“ (CoCA Torunė, 2019).

Galerijoje „Meno parkas“ paroda „Vietos atmintis“ veikia iki liepos 1 d. Taip pat liepos 1 d., pirmadienį, 18 val. vyks susitikimas su W. Kuczma, kaip M. Abramović retrospektyvinės parodos „The Cleaner“, vykstančios šiuolaikinio meno centre „Znaki Czasu“ (Torunė, Lenkija), kuratoriumi. Susitikimo metu W. Kuczma skaitys pranešimą apie Marinos Abramović parodą, jį iliustruodamas fotografijomis iš parodos, fotodokumentacija iš Marinos Abramović viešnagės Torunėje, ir pristatys dokumentinį filmą „Interviu su Marina Abramović Torunės ŠMC (2019 03 07 d.)“.