Lietuviška opera – vis dar nedažnas reiškinys teatrų scenose. Tad labai svarbu nuolat pažadinti tautiečių meilę dažnai užmirštamai ar net nežinomai lietuviškai operai. Vieną iš tokių būdų pateikė prodiuserės Ievos Rasimaitės vadovaujami „Draugiški projektai“, neseniai pristatę kompaktinę plokštelę „Lietuviškų operų arijos ir chorai“ (2021). Herojiškumas, laisvės siekis, narsa bene idealiai atsispindi parinktuose kūriniuose iš lietuviškų operų, o ir kompozitorių „miksas“ plokštelės turiniui suteikia galimybę pateikti platesnį lietuviškų operų kūrybos lauką.
Pagaliau tai įvyko! Pamenu, lygiai prieš metus, su džiaugsmu rašiau anonsinę publikaciją apie būsimą šokio spektaklio „Kai atbunda žaislai“ (choreografė ir režisierė Agnė Steponkevičiūtė) premjerą. Deja, pernai gruodį suplanuotą renginį teko atidėti dėl visiems aiškios priežasties. Labai apsidžiaugiau prieš mėnesį, iš spektaklio kompozitorės Silvijos Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės sulaukusi pranešimo (lyg su nekantrumu laukto Kalėdinio laiško), kad premjera įvyks šių metų gruodžio 12 d., Šokio teatre.
Kai profesinis, socialinis ir kultūrinis gyvenimas persikėlė į virtualias erdves, naujos komunikacijos formos atrodė nelabai komfortiškos. Ir vis dėlto pamažu informacijos apsikeitimas per medijas tapo nauju normalumu. Didelio komforto nuotolinė komunikacija neteikia nei žinutės siuntėjui, nei gavėjui, tačiau reikia pripažinti, kad kai kurios skaitmeninės informacijos sklaidos formos šiuolaikiniam žmogui yra visai patrauklios. Viena tokių – pandemijos metu sparčiai populiarėjančios tinklalaidės ir virtualios paskaitos, kurias kurti vieni ėmėsi vedini noro užpildyti per pandemiją susidariusią laisvo laiko kapsulę, kitus paskatino noras garsiau ir viešiau kalbėti temomis, viešojoje erdvėje gvildenamomis rečiau.
Gruodžio 11 d. Artūro Mikoliūno pjesė „Raganius ir Švilpynė“ laimėjo antrą vietą Nacionalinio kultūros centro organizuotame konkurse pučiamųjų instrumentų orkestrų kūriniams sukurti. Ta proga, o ir gruodį švenčiamo Artūro jubiliejaus paskatintas, iš „stalčiaus“ ištraukiau vieną ankstų 2017 m. birželio rytą el. paštu surašytą, bet iki šiol niekur nepublikuotą tekstą. Iš Ukmergės kilusį poetiškos sielos žmogų, muzikantą, kompozitorių ir pedagogą kalbinau apie fagotą ir juo atliekamą muziką.
Kas yra tyla? O kas yra garsas? Šiuolaikinės muzikos kontekste – tai bene du svarbiausi dėmenys, kurių (per)svarstymas kūryboje įgauna vis kitas, iki šiol nelengvai įvardijamas reikšmes. Nuo seniausių laikų muzika, nepaisant harmonijos ar dermės buvimo ar nebuvimo, apibrėžiama muzikinių garsų ir tylos (pauzių) organizavimu. Tačiau kyla klausimas: kaip reikėtų klausytis tokios muzikos, kai garsų jai kurti ieškome ten, kur visuma dažniausiai yra suvokiama kaip tyla? Muzikiniai garsai visuomet yra akistatoje su tyla, tačiau ji (jei nesi vakume) niekada nebūna tyli. Tyla visada kupina to, ką išgirdus, suvoki, kad tai veikiausiai nauja „materija“ kūrybai.
Jaunosios kartos dailininkė Kristina Asinus (Asinavičiūtė, g. 1994) parodoje „Minties Avenue“ pristato per pastaruosius keletą metų sukurtus tapybos darbus. Juose vaizduojamos kasdienybės scenos, kuriomis siekiama per paprastus objektus perteikti perkeltines reikšmes. Anot autorės, trumpam išjungus loginį mąstymą, vaizdai gali įgauti daugiau ir naujesnių prasmių.
Bernardas Levickas kuria, nes prireikė kažko daugiau nei įprastas darbas. Tarp gėrio ir blogio, tarp harmonijos ir chaoso, blizgesio ir dirbtinumo - labai savitai keisti jo kuriami pasauliai.
Neįpareigojančioje "Pabarstukų" rubrikoje Jūsų teismui pristatome kūrinius ir trumpą šnektelėjimą.
Kaip ar kodėl pradėjai kurti?
Tiesiog vieną dieną gimė mintis, pamaniau jog tai bus visai įdomus laisvalaikio projektas ir nusprendžiau įgyvendinti. Vėliau tai įgijo pagreitį, užsikabinau ir nebesustojau.
Iš ko padaryti tavo darbai? Kokią reikšmę turi būtent tokių dalių pasirinkimas?
Darbai padaryti iš visko kas mus supa. Dalis renkuosi pagal formą ir kilmę, stengiuosi kiekviename kūrinyje palikti kontrastą tarp puošnių dekoracijų ir paprastų, buitinių ar pramoninių objektų, taip primenant apie tai, iš kur viskas kas puošnu atsiranda.
Nors sovietmetis jau senokai baigėsi ir tarybinius laikus menantys istorijos paminklai nuo Žaliojo tilto pakylų nukelti ir pakeisti kitomis skulptūromis, Rusijoje, skirtingai nei Lietuvoje, vis dar smarkiai dvokia sovietmečio pelėsiu, o jauna dramaturgė Asia Vološina pjesėje „Žmogus iš žuvies“ patikslina, kad jo sustabdyti jau nebeįmanoma, per vėlu ką nors pakeisti. „Nenoriu kalbėti apie vieną atvejį, noriu kalbėti apie Rusijos mirtį ir metafizinius dalykus, keisčiausias hipotezes ir galimybes. Noriu kalbėti apie susinaikinimą ir apie tai, kiek tai gali tęstis.“ – teigia rusų kilmės pjėsės autorė. Sausio 7, 8 dienomis Jaunimo teatre vykusio Eglės Švedkauskaitės režisuoto spektaklio tuo pačiu pavadinimu premjera pakvietė visus žiūrovus apsilankyti viename Rusijos bute ir susipažinti su kadaise buvusios imperijos šiuolaikine realybe.
2008 metais atsiradęs, NOA (Naujoji operos akcija) įkvėptas, „Operomanijos“ judėjimas pasižymi nesuvaržytu, atviru požiūriu, iš kurio gimsta multidisciplininis, kolektyvinis menas. „Operomanijos“ operos, žinomos pasauliniu mastu, jau ne pirmą sezoną stebina tiek Lietuvos, tiek užsienio auditoriją netradiciniais sprendimais scenoje. Minėtojo prodiuserio opera „Confessions“ 2016 metais Lietuvoje buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ už geriausią muziką. Projekto koncepcijos ir kompozicijos autoriai – „Spatial Opera Company“: Jens Hedman (Švedija), Rūta Vitkauskaitė (Lietuva, Didžioji Britanija), Åsa Nordgren (Švedija).
Pasaulio viršūnėms vis sukant galvas dėl globalinio atšilimo ir „neišsukant“ jokio drastiškesnio problemos sprendimo, pamažu šį žygdarbį į savo rankas perima vaikai. Turbūt visas pasaulis puikiai žino Gretos Thunberg vardą, o kiek vardų mes dar nežinome? Kiek daug mes nežinome tų tylių, neatrastų herojų, kurie kiekvieną savo gyvenimo dieną bando išsaugoti tai, ką žmonija, kartais atrodo, beatodairiškai naikina. Nors kalbos ir tekstai apie ekologiją, gamtos saugojimą, žaliavalgystę ir kitas eco friendly temas dabar yra labai populiarūs, tačiau šio teksto priežastis – tikrai ne noras jums pamokslauti ar skleisti savo didaktiką apie tai, kas vyksta ir ką vertėtų daryti pasaulyje. Šis tekstas atsirado, apsilankius Povilo Makausko režisuotame spektaklyje „Mano fėjų herbariumas“.
Kai kelių turtingų ir menui prijaučiančių verslininkų dėka 1883 m. teatras atvėrė duris, buvo galima suprasti, jog pasaulis sulaukė įspūdingo reiškinio. Vien tik pirmame sezone įvyko 20 premjerų: „Faustas“ (10. 22), „Liučija di Lamermur“ (10. 24), „Trubadūras“ (10. 26), „Puritonai“ (10. 29), „Minjon“ (10. 31), „Traviata“ (11. 05), „Lohengrinas“ (11.07), „Somnambula“ (11. 14), „Rigoletas“ (11. 16), „Velniūkštis Robertas“ (11. 19), „Sevilijos kirpėjas“ (11. 23), „Don Žuanas“ (11. 28), „Mefistofelis“ (12. 05), „Džokonda“ (12. 20), „Marta“ (01. 04), „Karmen“ (01. 05), „Pranašas“ (02. 12), „Hamletas“ (02. 21), „Hugenotai“ (03. 19), „Romeo ir Džuljeta“ (04. 16), taip pat keletas koncertų.
Šį rudenį darbuotis Nacionalinio Kauno dramos teatro trupėje pradėjo trylika naujų aktorių. Šviežių aktorių, kurie iškart po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vad. V. Bareikis ir A. Latėnas) įsiliejo į teatro repertuarą su spektakliu „Bestuburiada“ (rež. A. Vilutytė).
Humoras – dalykas rimtas. Tačiau negalime nesutikti, kad humoro tema yra plačiai nagrinėjama ar aptarinėjama. Viena iš priežasčių yra sovietinis palikimas. Dar gyvi prisiminimai apie humoro vakarus miestų ir miestelių kultūros centruose ar kitose įstaigose. Žinoma, juoko kultūra, kaip ir visos viešojo gyvenimo sritys, kaip ir menas, buvo pajungta ideologijos sklaidai. Šalia kultūros centruose vykstančių humoro vakarų susikūrė virtuvės humoras, kur žmonės, kiek laisviau galėjo juokauti, pasakoti anekdotus apie tuometinę santvarką. Atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje vis dar vyko anekdotų, humoro vakarai, kuriuos stebėjo ištisos minios žmonių, tiek gyvai, tiek prie televizoriaus ekranų. Ilgainiui, tokie vakarai sunyko, kaip ir tradicija kalbėti, analizuoti humoro temas viešumoje. Nors dabar situacija pradeda keistis su stand-up’ais, podcast’ais ir kitomis humoro perpildytomis formomis, kurių griebiasi karta gimusi po 1991-ųjų metų. Tačiau tikroji šio teksto radimosi priežastis – spektaklis „Bestuburiada“.
Doktorantė, o dabar jau mokslų daktarė Rūta Spelskytė personalinėje parodoje „Elniaragio ūsas“ domisi gamta, ją traukia ten slypinčios istorijos. Kalbėdama per atidarymą menininkė kvietė visus ne tik pasigrožėti jos sukurtais darbais, tačiau taip pat pajusti jos kūrinius ir jų skleidžiamą energiją juos liečiant, uostant ar kitaip tyrinėjant.
Šios parodos epicentru neabejotinai tapo didelė instaliacija su 1,5 tonos geležies rūdos „baseinu“. Iš šimto metrų gylio gręžinio pakeltame vandenyje geležis yra dvivalentė. Susilietus su oru ji oksiduojasi į trivalentę. Tada patenka į baseinus, kuriuose filtruojasi pro kvarcinį smėlį. Filtravimo baseinams prasiplovus, ji atsiduria tarp į korius panašių stačiakampių plokščių (ekspozicijoje matosi jų gabalai), kur yra suspaudžiama pusantros atmosferos slėgyje, nusausinama. 1,5 tonos geležies rūdos yra išgaunama iš beveik 40000 litrų vandens, įdomu tai, kad maždaug tiek vandens sunaudoja pusė Vilniaus gyventojų per dieną.
Ruduo visuomet džiugina ne tik ryškiomis gamtos spalvomis, studentais pasipildžiusiomis didmiesčių gatvėmis, bet ir kasmet Vilniuje vykstančiu ,,Vilnius Mama Jazz“ festivaliu. Šiemet į festivalį, vykusį lapkričio 13–17 d., muzikantai iš viso pasaulio rinkosi jau aštuonioliktą kartą. Be muzikantų iš JAV, kurie nėra praleidę nė vieno festivalio, atvyko svečių iš Belgijos, Graikijos, Izraelio ir Jungtinės Karalystės. Renginio organizatoriai kaip visada pristatė ir Lietuvos džiazą, kuriam beveik išskirtinai buvo skirta mažoji festivalio scena Šiuolaikinio meno centro Kino salėje. Tuo tarpu pagrindinėje scenoje (ŠMC Didžiojoje salėje) tarp daugybės svečių pasirodė tik vienas lietuviškas projektas – Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo duetas. Visada renginys sulaukia ir nemažai užsienio ekspertų, kritikų, žurnalistų, prodiuserių dėmesio. Tai tikrai puiki galimybė susipažinti su Lietuvos džiazu.
Savaitgalį žymiausią sostinės džiazo šventę „Mama Jazz“ užbaigė amerikiečių trio „The Bad Plus“ – Dave’as Kingas, Reidas Andersonas ir Orrinas Evansas. Šis ansamblis savo skambesyje derina populiariosios muzikos paprastumą ir snobišką džiazinį virtuoziškumą. Visiška trijų instrumentų (fortepijono, kontraboso ir perkusijos) dermė atsiskleidžia ne tik eksperimentiniuose ir originaliuose trio kūriniuose, bet ir tokių grupių kaip „Radiohead“, „Nirvana“ ar „Tears For Fears“ muzikos perdirbiniuose. Prieš pusantrų metų ansamblis išgyveno esminius pokyčius ir ilgametį trio pianistą pakeitė amerikietis Orrinas Evansas. Su pianistu kalbamės apie jo aistrą muzikai, atsidavimą ansambliui ir muzikanto kasdienybę.
Filosofas Arvydas Šliogeris knygoje „Daiktas ir menas“ svarsto, jog meno kūriniai gali būti suvokiami kaip turintys daiktiškąją būtį. Anot jo, kaip daiktai kūriniai gali būti „išlukštenti“ iš visų žinomų praktinių funkcijų, prasmių ir santykių. Tad žvelgti į meno kūrinį galima kaip į daiktą, kuris atsiskleidžia kaip išskirtinis esinys.
Panašų žvilgsnį į meno kūrinį patiri užsukęs į (AV17) galeriją, kurioje šiomis dienomis veikia skulptūros, instaliacijos ir performanso menininkės Rūtos Butkutės personalinė paroda „Somersault“. Ši paroda – tai judančio objekto choreografija, kuria menininkė siekia tyrinėti kūno ir objekto santykį per judesį. Parodoje jungiamos įvairios medijos: skulptūra, videodarbai, keramika ir performansas. Erdvė sudaryta iš įvairių formų ir medžiagų objektų, tai tarsi skulptūrinė instaliacija, kurią papildo videoįrašai su juose užfiksuotais judesio performansais. Taigi – patenki į erdvę, pilną daiktų.
Vienos iš dviejų parodos salių bene didžiausias ir ryškiausias parodos akcentas – ilgų, tarpusavyje sujungtų, metalinių vamzdžių skulptūra.
Ant stagaro metalo, ant konstrukcijos baugios kalasi naujas pumpuras lietuviškos skulptorių kartos. Baladojas po žiedlapio kiautu gyvybės kupini jų pirštai, plaštakos netrukus konstruosiančios amžinas svajas, vis plečias kraujagyslės, tvinksinčios noru išdrėbti visą svieto būtį ir nebūtį savais posmais akmeniniais ir postplastikiniais. Daugel Vilniaus rudenių sveikinti teko, bet šitas aplankė vedinas vienuolikos žaltvykslių, nieko neatmenančių, numirti skubančių.
Spalio 16-tąją Vilniaus miesto galulaukės nuo pat saulėtekio rajono iki lėktuvų pakilimo tako apsibarstė ekspozicinėmis erdvėmis. Tai nuoseklios savo standartais Vilniaus galerijos AV17 indėlis į meno pasaulį. Jie paleido į laisvę naujadarą „Apsilankymai“, nyrantį iš už termino projektas. Tai ne simpoziumas, paroda ar ciklas, kviečiantis pergalvoti, dekonstruoti, išmontuoti, depiliuoti … Tai – projektas, pristatantis skulptūros galimybes ir iškalbingumą bendrystėje su jai pasirinkta vieta. Šiam projektui galerija pasirinko visą seriją vietų, vienuolika. Tai iki šiol skulptūros ieškančiai akiai neįprasti plotai, aplankyti aidinčiuose kultūrpoliuose. Visos skulptūros esančios šiame projekte iš esmės siekia išsiskirti atrastais ir įvietintais lokacijos prakalbinimo sprendimais.
Galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, 44279 Kaunas, Lietuva) trečiame aukšte iki lapkričio 9 d. veikia Vaidos Tamoševičiūtės paroda „Motinos kūnas“. V. Tamoševičiūtė yra tapytoja, performanso kūrėja, performanso ir gyvo meno festivalio „CREATurE Live ART“ idėjos bendraautorė (kartu su menininke Daina Pupkevičiūte) ir Vilniaus dailės akademijos lektorė. Paroda „Motinos kūnas“ tiria menininką kaip asmenį jungiantį skirtingus veiklos aspektus ir laviruojančio asmeniniame ir profesiniame gyvenime. Ši autorė būdama aktyvia profesionalia menininke ir mažo vaiko mama svarsto kaip galima integruoti motinystės patirtis į performansą. Ruošdamasi parodai 2018 rudenį – 2019 žiemą V. Tamoševičiūtė dalyvavo „Artist Residency in Motherhood“ programoje su mentore Lenka Clayton.
Parodos „Motinos kūnas“ kontekste kalbėjomės su menininke apie performansą, apie performanso dokumentacijos metodus, parodos „Motinos kūnas“ erdvės choreografiją ir menininkės patirtis dalyvaujant Lenka Clayton „Artist Residency in Motherhood“ mentorystės programoje.
Dvi savaites aktualiosios muzikos gerbėjų mintis okupavęs festivalis „Gaida“, spalio 19 d. sugrojo paskutinius kūrinius ir atsisveikino iki kitų metų. Nors visi šių metų festivalio koncertai vyko Nacionalinėje dailės galerijoje, iškilmingam atsisveikinimui publika buvo sukviesta į Vilniaus kongresų rūmus, kur scenoje išvydo Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, kviestinius svečius ir mūsų dirigentą Karolį Variakojį.
Jūrų biologas Alisteris Hardy 1960 m. paskelbė paties suformuluotą hipotezę, teigiančią, jog žmonių rūšis, tiksliau atitinkamos rūšies šimpanzės (kurios vėliau, pasak Charles‘o Darwin‘o, evoliucionavo į modernųjį žmogų) kilo iš vandens. Ši hipotezė taip pat žinoma kaip vandens šimpanzės teorija (angl. aquatic ape theory, AAT). Kiek vėliau, pradedant XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, ši teorija buvo argumentuotai atmetama antropologų ir kitų evoliucijos tyrinėtojų, tačiau išliko ganėtinai gaji neakademiniame lygmenyje. Vandens, jo stygiaus (portalas water.org teigia, jog 785 mln. planetos gyventojų šiuo metu neturi prieigos prie švaraus vandens), mitybos pobūdžio, visuotinio emisijos mažinimo siekio bei kitų globalių problemų nagrinėjimas bei viešinimas yra dažnos šiuolaikinio meno temos. Atsigręžimo – vedamo tiek teigiamų (autorės atžvilgiu), tiek neigiamų (teršėjų atžvilgiu) intencijų – į vandenį temą galime laikyti pagrindine menininkės, Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros dėstytojos Jolantos Mikulskytės parodos „Vis drumstas vanduo“ ašimi.