Stuburas ir jo geriausias gydytojas – kosmodiskas. Pamenate tokį?

Lukas Alsys 2019-12-02

Šį rudenį darbuotis Nacionalinio Kauno dramos teatro trupėje pradėjo trylika naujų aktorių. Šviežių aktorių, kurie iškart po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vad. V. Bareikis ir A. Latėnas) įsiliejo į teatro repertuarą su spektakliu „Bestuburiada“ (rež. A. Vilutytė).

 

Humoras – dalykas rimtas. Tačiau negalime nesutikti, kad humoro tema yra plačiai nagrinėjama ar aptarinėjama. Viena iš priežasčių yra sovietinis palikimas. Dar gyvi prisiminimai apie humoro vakarus miestų ir miestelių kultūros centruose ar kitose įstaigose. Žinoma, juoko kultūra, kaip ir visos viešojo gyvenimo sritys, kaip ir menas, buvo pajungta ideologijos sklaidai. Šalia kultūros centruose vykstančių humoro vakarų susikūrė virtuvės humoras, kur žmonės, kiek laisviau galėjo juokauti, pasakoti anekdotus apie tuometinę santvarką. Atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje vis dar vyko anekdotų, humoro vakarai, kuriuos stebėjo ištisos minios žmonių, tiek gyvai, tiek prie televizoriaus ekranų. Ilgainiui, tokie vakarai sunyko, kaip ir tradicija kalbėti, analizuoti humoro temas viešumoje. Nors dabar situacija pradeda keistis su stand-up’ais, podcast’ais ir kitomis humoro perpildytomis formomis, kurių griebiasi karta gimusi po 1991-ųjų metų. Tačiau tikroji šio teksto radimosi priežastis – spektaklis „Bestuburiada“.

 

 

Pretekstas parašyti šį tekstą kilo, nes nebepamenu, kada taip saldžiai juokiausi teatre. Pradėti galbūt reikėtų nuo paprastos spektaklio apžvalgos. Atsisėdęs salėje, kuri buvo pilna mokinių, atkeliavusių kartu su savo mokytojomis, beje, jos triukšmavo labiau nei mokiniai, scenoje išvydau paprastas biuro kėdes ir daugiau nieko. Iki skausmo atpažįstamas studentiškų egzaminų akademijoje vaizdelis. Nereikia suprasti, kad tai blogai – jaunieji aktoriai neturi kur pasislėpti, neturi už ko pasislėpti – jie yra visiškai atviroje akistatoje su žiūrovu ir ši situacija jiems leidžia atskleisti visą savo vaidybos potencialą. Tenka pripažinti, kad kai kuriems aktoriams, ypač vyrams, ši akistata buvo per atvira – vienas lauke ne karys. Jiems pritrūko energijos ar galios užimti tuščią erdvę ir kartais taip norėjosi, kad jie turėtų už ko pasislėpti, kad tik galėtų nesupanašėti su bestuburiu.

 

Muzika spektaklyje naudojama scenoms keisti (kaip ir apšvietimas) bei sustiprinti kai kurių iš jų atmosferą. Jaunieji aktoriai, apsivilkę biuro drabužiais, kartu su kėdėmis piešia vieno biuro darbuotojų gyvenimą. Prasideda bestuburiada. Tenka pripažinti, kad iki skausmo atpažįstamos temos: mobingas, isterijos priepuoliai, stresas, perdėtas noras įtikti, prisitaikyti, būti geriausiu, leidžia pasijuokti, bet tai, kas vyksta, iš tiesų yra baisu. Baisu todėl, kad kiekvienas – nuo mokinio iki mokytojos – galėjo susitapatinti bent su vienu iš personažų ir jo kančia.  Ofiso atstumtasis nevykėlis, intrigos dėl informacijos sklaidos, stresas ruošiantis kalbai, seksualinis priekabiavimas ir panašūs dalykai, kurie mūsų kasdienėje aplinkoje kuria terpę skleistis bestuburystei, šiame spektaklyje atsiskleidžia kaip absurdo ir tragedijos kupini gyvenimai.

 

Pamenate, rašiau apie kosmodiską? Bent jau aš pamenu juokingas jo reklamas ir pašiepiančias reklamos interpretacijas. Kodėl aš jį prisiminiau? Nes supratau, kad jį SAM Lietuvos piliečiams turėtų teikti kartu su garsiosiomis jodo tabletėmis. Šiame spektaklyje skaudžiai juokingi personažų likimai veikia kaip veidrodis, kuris toje tuščioje scenoje pastatytas akivaizdžiai prieš mus – mes dirbame darbus, kurie mums neteikia laimės, idant turėtume daug pinigų. Bandome įvairius socialinius vaidmenis ir kaukes, kad kiltume karjeros laiptais ir naikiname savo tikrąjį aš.  Pametame galvas dėl darbo ir retai kada prašome laisvų dienų, didesnių pinigų, geresnių sąlygų, o jei jaučiamės išnaudojami, kenčiame. Ko gero nereikia net priminti apie problemas medikų tarpe. Be jokios abejonės jūs man prieštarausite, kad viską mesti ir vaikytis savo svajonių ne visada yra tinkama išeitis, kartais reikia kentėti. Klausiu jūsų – kiek? Kiek kentėti ir kada pastovėti už save, kaip tie aktoriai tuščioje scenoje? Mums bent jau reikia kosmodisko, kuris, mums kenčiant, mus prilaikytų ir padėtų atsistoti, kada reikia, bet kosmodiską visi surasime sau tinkančiu pavidalu.

 

Apibendrinant „Bestuburiadą“ nesinori išskirti nė vieno aktoriaus, nes šiame spektaklyje jie yra kaip vienis. Tai gražu, bet spektaklio temai tai suteikia siaubo – jų interesai ir mintys taip susipynusios, kad jie priklausomi vieni nuo kitų, vieni įsipainioja į kitų interesų tinklus, kuriuose ir prapuola. Spektaklis nors ir žadėjo studentiško egzamino atmosferą ją pranoko ir bendrame šio teatro kontekste pagaliau atsirado jaunatviškumu ir geru humoru dvelkiantis, visuomenę analizuojantis kūrinys. Galbūt galėtume detaliau analizuoti mizanscenas, vaidybą, režisūrą, bet šio teksto esmė – stuburas, humoras ir skuduras, kuriuo, supratau, dažnai ir pats tampu dėl humoro ir stuburo stygiaus. Stuburas – pamenate tokį?