Įsiklausyti į tylą
Kas yra tyla? O kas yra garsas? Šiuolaikinės muzikos kontekste – tai bene du svarbiausi dėmenys, kurių (per)svarstymas kūryboje įgauna vis kitas, iki šiol nelengvai įvardijamas reikšmes. Nuo seniausių laikų muzika, nepaisant harmonijos ar dermės buvimo ar nebuvimo, apibrėžiama muzikinių garsų ir tylos (pauzių) organizavimu. Tačiau kyla klausimas: kaip reikėtų klausytis tokios muzikos, kai garsų jai kurti ieškome ten, kur visuma dažniausiai yra suvokiama kaip tyla? Muzikiniai garsai visuomet yra akistatoje su tyla, tačiau ji (jei nesi vakume) niekada nebūna tyli. Tyla visada kupina to, ką išgirdus, suvoki, kad tai veikiausiai nauja „materija“ kūrybai.
Londone gimusi, o dabar Berlyne gyvenanti ir kurianti kompozitorė Rebecca Saunders savo kūryboje dėmesį kreipia į garsus, kurie tarsi turėtų likti „užkulisiuose“. Tai tarsi pašaliniai, su muzika nesusiję, tačiau instrumentų skleidžiami garsai – kaip fortepijono, ar arfos pedalų dunksėjimas, ar stryko užsimojimo ore švilptelėjimas, – viskas, kas turėtų būti negirdima muzikoje, viskas, kas yra laikoma „tyla“. „Įsigilindama į garsų fiziką, tembrą, spalvą, „masę“ ir „svorį“, kompozitorė savo meną lygina su skulptūra, bandydama garsą perkelti į fizinę plotmę.“
Būtent su tokiomis „garsinėmis skulptūromis“ teko susidurti spalio 23 d., sėdint namie, įsijungus LRT klasikos radiją. Kaip ir kiekvieną penktadienį ,,Klasikos koncertų salės“ programa transliuoja koncertų įrašus iš geriausių pasaulio koncertų salių. O šį kartą, penktadienio vakaras tapo ypatingas, panardinantis, kaip įvardijo transliacijos vedėjas Marius Šinkūnas, į „Berlyno filharmonijos tylą“.
Per beveik dviejų valandų trukmės muzikinę programą buvo pristatyti du Rebeccos Saunders premjeriniai kūriniai („Tuštuma 2“ ir „Dulkės“), kurių įrašas buvo padarytas šių metų rugsėjo 7 d. Berlyno filharmonijoje. Įsijungus LRT klasikos kanalą, skambantys kūriniai namų erdvę pavertė garsų „paroda“ su dvejomis – „Tuštumos 2“ ir „Dulkių“ – salėmis, kurios, nors ir skirtingos savo išpildymu, tačiau ne muzikine prigimtimi.
Pristatinėdamas koncertą, M. Šinkūnas akcentavo stebuklingą Berlyno filharmonijos akustiką, taip reikalingą šių kūrinių atlikimui. Tačiau pirmą kartą klausydamasi tiesioginės transliacijos per namuose esančius garsiakalbius to neišgirdau, tai pasijautė tik antrą kartą, koncerto klausantis per ausines. Perkusininkų Christiano Diersteino ir Dirko Rothbrusto atliekami kūriniai, naudojant nenustatyto aukščio perkusiją, kaip, pavyzdžiui, lazdelės, šepetėliai, Tibeto gongai, jūros būgnai ir įvairiausi kiti mušamieji, panaudoti specialiai šiems kūriniams tokiame amplua, privalo gauti erdvės po pirminio impulso garso bangoms tinkamai išsisklaidyti erdvėje.
Nepakartojama patirtis klausytis tokios tylios, „šnabždančios“ sonoristinės muzikos namie, kai nematai kas vyksta scenoje, kai garsus ne visuomet gali susieti su prieš akis esančiu vaizdu, tuomet pradedi grimzti į ramybę, ir retkarčiais, užsimiršus, išties pasijunti kaip tyloje. Sekimas atskirų garsų, susilieja į visumą, o visuma išsiskaido į atskirus garsus, viskas priklauso tik nuo koncentracijos, kuri nereikalauja budrumo.
Galbūt kažkam tokios muzikos teko klausytis pirmą kartą, ir galbūt būtent taip, tačiau ši patirtis neįkainojama savo mintimi, kad tyla nėra „tyli“. Ir galbūt, po tokios muzikos koncerto, einant gatve, ar sėdint parke, „sucypę“ varteliai, prašvilpęs vėjo gūsis, ar krentančių lapų garsas mintyse susidėlios į kažką gražaus ir melodingo, o gal primins tą koncertą, skambėjusį per LRT klasiką.