Šokio spektaklio „Kai atbunda žaislai“ premjera
Pagaliau tai įvyko! Pamenu, lygiai prieš metus, su džiaugsmu rašiau anonsinę publikaciją apie būsimą šokio spektaklio „Kai atbunda žaislai“ (choreografė ir režisierė Agnė Steponkevičiūtė) premjerą. Deja, pernai gruodį suplanuotą renginį teko atidėti dėl visiems aiškios priežasties. Labai apsidžiaugiau prieš mėnesį, iš spektaklio kompozitorės Silvijos Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės sulaukusi pranešimo (lyg su nekantrumu laukto Kalėdinio laiško), kad premjera įvyks šių metų gruodžio 12 d., Šokio teatre.
Pirmiausiai likau nuoširdžiai nustebinta, kad į premjerą susirinko gausus vaikų ir jų tėvelių būrys. Toks patyrimas – it paguoda, jog nūdienos, nuolat skubančios visuomenės akivaizdoje, yra bent dalis meną suprantančių ir puoselėjančių jaunų šeimų.
Prieš prasidedant šiokio spektakliui į sceną žengė baleto artistė Neli Beliakaitė ir Neli Beliakaitės Baltijos baleto akademijos vadovė, choreografė Laura Radzevičiūtė. Abi tarė šiltus sveikinimo žodžius (nors norėtųsi palinkėti ateity pasiruošti kiek sklandesnį kalbos tekstą).
Pagirtina, kad kiekvienam žiūrovui buvo įteiktas bukletas, kuriame supažindinama su šokio spektaklio „Kai atbunda žaislai“ siužetu, pagrindiniais šokėjų vaidmenimis bei kūrybine komanda. Atkreiptinas dėmesys – prieš spausdinant bukletą, reiktų keliskart patikrinti rašybos niuansus.
Nuoširdžiai sveikinu „Kai atbunda žaislai“ choreografę ir režisierę A. Steponkevičiūtę, prisipažinusią, kad pirmą kartą savo karjeroje režisavo šokio spektaklį. Negana to, darbas vyko ne su profesionaliais baleto artistais, bet su šio meno dar tik besimokančiais, Neli Beliakaitės Baltijos baleto akademijos jaunaisiais šokėjais (žinia, kad daliai jaunųjų artisčių tai buvo pirmasis spektaklis, kuriame dėvėjo puantus) beigi jungiant klasikinio ir šiuolaikinio baleto elementus. Spektaklio choreografija – nuotaikinga, pozityvi, išraiškinga, o šokėjos gerai pasiruošusios ir kiekvieną judesį atliekančios su meile. Net neabejoju, kad prie choreografinės sėkmės prisidėjo ir A. Steponkevičiūtės asistentė Vita Nalivaikienė. Dargi, pridėčiau atvirą klausimą-pasiūlymą: gal vertėtų apsvarstyti ir jaunųjų balerūnų įtraukimą į spektaklį? Nesinorėtų, kad mažiesiems spektaklio žiūrovams būtų formuojamas požiūris, kad baletas – išskirtinai mergaitėms skirtas menas. O galbūt minėtoji baleto akademija dar nesulaukė jaunųjų baleto atstovų?
Pilnavertei choreografijos raiškai dažnu atveju reikalinga muzika. Šokio spektaklio kompozitorė S. Miliūnaitė-Bliūdžiuvienė muzikos garsais sukūrė stebuklingą ir šventinę atmosferą. Itin pagirtina muzikinių išraiškų ir įvairių instrumentų panaudojimo įvairovė, kuri prikaustė mažųjų žiūrovų dėmesį. Po spektaklio pagalvojau, kad ateityje renginyje būtų smagu išvysti orkestrą ir išgirsti gyvai atliekamą baleto muziką. Tai būtų neįkainojama edukacija jauniesiems meno mylėtojams bei patirtis šokėjams. Taip pat siūlyčiau kompozitorei ir garso režisieriui aptarti skambančios spektaklio uvertiūros garso stiprumą. Pastebėjau, kad daugelis vaikų sėdėjo užsidengę ausis, o ir suaugusiems garsas kėlė nedidelį diskomfortą.
Sveikinimus skiriu ir kostiumų dailininkei Laurai Radzevičiūtei bei šviesų dailininkui Mariui Apanskui – ryškūs spalvų kontrastai, ornamentai ne mažiau svarbūs nei choreografijos ar muzikos įvairovė. Likau sužavėta projekcijų piešiniais ir dizainu už kuriuos atsakingi Rimantas Sakalauskas bei Gertrūda Šimonė. Norėčiau bent dieną kitą pabūvoti jūsų nupieštuose kambariuose.
Spektakliui pasibaigus pasigirsta gausios ovacijos, žiūrovai atsistoja ir audringai ploja, artistai ir kūrybinė komanda dėkoja už dėmesį ir buvimą drauge, užskleidžiama scenos uždanga, publika pamažu eina išėjimo link. Bet mus netikėtai sustabdo Kalėdų Senelis ir jo pagalbininkė Snieguolė, mažiesiems žiūrovams atnešę bene septynis maišus saldžių dovanų!
Taigi reiškiu nuoširdžią padėką už puikią organizaciją, reginį ir emocijas. Linkiu, kad šokio spektaklis „Kai atbunda žaislai“ taptų jaukia, Kalėdine šeimų tradicija!