Dezdemona, Tanya ir blužnis

Įsibėgėjęs aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“, spalio 12 d. klausytojus vėl subūrė į Nacionalinę dailės galeriją, greta Eduardo Balsio 100-čiui parengtos ekspozicijos, iš naujo aktualizuoti vieną svarbiausių temų – moters vaidmens visuomenėje kaip naratyvistinio tragizmo.

 

Koncertas pradėtas šiemet į amžinybę iškeliavusio kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo „Keturiais fragmentais“ (2017). Tai 2005-aisiais sukurto baleto „Dezdemona“ pagrindu parengta kompozicija simfoniniam orkestrui. Pats autorius, viename iš interviu pristatydamas baletą, nepabijojo atskleisti visų „kortų“ ir nurodyti ne tik kompozicijos naratyvą, bet ir konkrečių aliuzijų lauką: „Tai, kad visus tris mano sukurtus baletus sieja moters tematika, yra grynas atsitiktinumas. Nors ar įmanomi tikri jausmai, aistros – visa, kas gražiausia gyvenime – be moters? Mano baleto muziką įkvėpė Shakespeare’o dramos aistros, nepaprasta meilė, pasiaukojimas, kita vertus, nesugebėjimas pasitikėti didžiosiomis žmogiškomis vertybėmis, didžiulis savo ambicijų sureikšminimas. Tokiais atvejais visada atsiranda koks Jagas... Tema, regis, aktuali visais laikais.“ Taigi, Šenderovo kompozicija nors ir nepasižymėjo išskirtiniu šiuolaikiškumu, bet užėmė labai svarbią vietą koncerto programoje. Ištikimiems autoriaus gerbėjams šis kūrinys, net ir premjeroje, negalėjo kelti nuostabos – autorius čia išsaugoja savitą muzikos kalbą, dramaturginį kompozicinį braižą, o labiausiai – romantinius bruožus, konsonansiškumą, tonalumą, paįvairintą ir atonalumo apraiškomis.

 

Koncerte nuskambėjo pasaulinė naujo Algirdo Martinaičio kūrinio „Splino simfonija“ smuikui, fortepijonui ir orkestrui (2019) premjera. Kaip ir visada, Martinaitis išliko ištikimas sau – poetiškai minčiai, šmaikštumui, daugiasluoksniškumui. „Splino simfonija“ kūrėjo siejama su Charles’io Baudelaire’o „Paryžiaus splinu“, o taip pat ir su kita reikšme: spleen – angl. reiškia ir „blužnis“ (siejama su ateities, orų, ligų būrimu). Pasak autoriaus, „atvėrus mano kūrinį jokių ateities ženklų nerasime. Tiktai skubantį, išgąstingą, o kartu ir žaismingą, teatrališką bei viltingą spliną“. Šie žodžiai, lyg raktas suvokti naujojo kūrinio probleminius taškus. Kompozitorių galėtume „apkaltinti“ kūrinio formos nevienalytiškumu, „pabirumu“, muzikos kalbos elementų eklektiškumu, stilistine prieštara, bet nevertėtų klausiančiajam apsistoti ties pirminiais įspūdžiais, juolab kontekstualizuoti.

 

Šių dienų muzikoje vyraujanti eklektika nėra didžioji problema, o pasirinkimas. Šiuo atveju Martinaitis nusprendė „sutrupinti“ muzikos kūrinio formą nuo Baudelaire’o „įgirčio“ iki, anot jo, „skubėjimo, išgastingumo, o kartu žaismingumo bei teatrališkumo“. Tad kūrinio pabaiga – inscenizuotas orkestro grojimas, neišgaunant jokio garso (blužnies išėmimas?) – būtų lyg anapusiškumo įvaizdis, it poetinės, muzikinės medžiagos ir viso kūrinio minties koda.

 

Kūrinį atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras diriguojamos Modestro Pitrėno bei solistės Rūta Lipinaitytė (smuikas), Indrė Baikštytė (fortepijonas), džiugindamos klausytojus technišku, brandžiu muzikavimu. Nors ir pasitaikė ritmo netikslumų, intonacijos svyravimų, bet galėtume teigti, jog tai nesugadino, o kaip tik paįvairino interpretacinį lauką.

 

 

Na, o koncertą vainikavo, „Kanados muzikos sensacija“ vadinama, stulbinančio balso menininkė Tanya Tagaq. Labiausiai ji išgarsėjo kaip itin savita inuitų gerklinio dainavimo atlikėja, tad koncerte buvo pristatyta 2017 m. Toronto simfoninio orkestro užsakymu sukurta kompozicija „Qiksaaktuq“, kurios autorius – kompozitorius ir muzikologas Jeanas Martinas, orkestruotė – Schristopherio May. Šis penkių dalių muzikinis kūrinys pasižymi formos vientisumu, muzikos kalbos ir raiškos elementų tąsa, puikiai valdoma muzikine medžiaga, o svarbiausia – puikiu vokalinės partijos, kuriai ir skiriamas didžiausias dėmesys, suvaldymu. Viena iš svarbiausių kūrinio žinučių – atminimas Kanadoje nužudytoms ir be žinios dingusioms čiabuvių moterims.

 

Sunku įvertinti T. Tagaq pasirodymą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru dėl vienintelės priežasties: mūsų klausytojams dar nėra įprasta išgirsti ar stebėti tokio pobūdžio dainavimo manierą, o taip pat rituališkais, teatrališkais judesiais muziką perteikiančią solistę. Visa tai sudarė ne tik garsinį, bet ir garsinį-vaizdinį kūrinio vientisumą. Būtų neteisinga teigti, jog toks atlikimas, arba toks muzikos žanras yra „kažkas nauja“. Melomanai prisimins, kad apie 1970-uosius Prancūzijoje išpopuliarėjo eksperimentinio muzikinio folkloro srovės, o 1974 m. išleista daugiausia teigiamų atsiliepimų sulaukusi plokštelė „Magdalith“. Čia pateikiamos to meto garsios žydų kilmės prancūzų operos solistės Madeleine Lipszyc (1932–2013), slapyvardžiu Magdalith, garsinės interpretacijos, labai panašios į T. Tagaq interpretacijas.

 

Kaip jau ir minėjau koncertą gan netikėtai papuošė greta veikusi Balsiui skirta ekspozicija, o koncerte suskambo jo mokinių – Šenderovo ir Martinaičio kūriniai. Tai simbolizavo festivalio organizatorių atidumą. O Moters tematika buvo atskleista įvairiapusiškai:  Šenderovo kompozicija leido vaizdžiai pajusti moters pasaulio tragizmą, o Martinaičio sugebėjo nublokšti į neišmatuojamas, slaptingas, poetines platumas. Šios dvi kompozicijos dar labiau suaktyvino moters pasaulio suvokimui būdingą jautrumą ir visiškai išsiskleidė teatrališkoje Tanyos Tagaq vokalinėje moteriškumo kodoje.