Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje rugsėjo 13 d. nuskambėjo VII-ojo tarptautinio Šv. Jokūbo festivalio koncertas „Jo valia“. Pirmą kartą per septynerius festivalio gyvavimo metus jame dalyvavę Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ choras ir orkestras koncerto programoje įprasmino tarptautinės choro ir instrumentinės muzikos bei lietuviškos tapatybės junginį.
Ispanų menininkė ir kuratorė Elisa Rodríguez Valadolide (Ispanija) rengia projektą „Ocho por tres“. Jo esmė – netikėta meno kūrinių intervencija į miesto erdves: reklamų stendus, skelbimų lentas, apleistas sienas. Į projektą įsitraukė ir du lietuvių menininkai, tapytojai Paulius Šliaupa ir Vulovak. Šia proga kalbamės su Elisa ir Pauliumi apie projektą, jo eigą ir perspektyvas bei patirtį, įgytą eksponuojant savo kūrybą viešojoje erdvėje.
Kiek žmonių teatrą keičia į turgų? Kiek iš jų teatrą geba atrasti turgaus mėsos halėje ar vaisių/daržovių skyriuje? Būtent turgaus erdvėje Žaliakalnio turgaus teatro festivalio organizatoriai apgyvendino teatro procesus, o pirkėjus, atėjusius atlikti šeštadieninio turgaus ritualo, pasitiko neįprasta dienotvarke.
Įprastai meniniai filmai apie karus kuriami konfliktams jau pasibaigus, tačiau Šarūno Barto „Šerkšnas“ (2017) leidžia patirti mūsų akyse tarpstančią karo Ukrainoje dabartį. Dar daugiau – filme ši karo patirtis, besikaupianti žmogaus sąmonėje, yra ta ribinė situacija, kuri leidžia jaunajai kartai pažinti save ir vienas kitą.
Tinklalapis artnet.com sudarė geriausių, neįprasčiausių, prestižiškiausių rezidencijų menininkams sąrašą. Į jį pateko ir Vilniuje esantis tarpdisciplininis edukacijos, rezidencijų ir parodų centras „Rupert“. Kviečiame susipažinti su daugiausiai vizualiųjų menų atstovams, taip pat muzikantams, kompozitoriams, rašytojams, kino kūrėjams skirtomis rezidencijomis.
Ar lyja, ar dangus maišosi su žeme, ar nuo kaitros neįmanoma kvėpuoti – Pažaislio muzikos festivalio publikai niekas nesvarbu. Tuo buvo galima įsitikinti rugpjūčio 27 dieną, kuomet Kaune įvyko jau XXII muzikos šventės iškilmingas uždarymo renginys. Daugiau nei keturias dešimtis koncertų surengęs festivalis, kaip ir kasmet, sugebėjo nustebinti. Ne veltui grandioziniam festivalio uždarymui buvo pasikviestas būtent Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, kuris šią uždarymo tradiciją tęsia jau ne vienerius metus.
DAR – tai tarptautinė Druskininkų menininkų rezidencija, jau septintus metus sukviečianti įvairių šalių menininkus pažinti Druskininkų kraštą. Tai kūrybinės dirbtuvės, kurių metų menininkai turi galimybę susipažinti su Lietuvos gamta, kultūriniu palikimu bei dalintis meninėmis idėjomis. Kelias savaites trukusią menininkų rezidenciją visuomet vainikuoja baigiamasis koncertas, kurio metu visuomenė gali išgirsti naujausius Druskininkuose sukurtus opusus.
Išlipus iš kelto Smiltynėje netrukus pradedi jausti, jog šioje marių pusėje gyvenimas teka kitokiu ritmu. Dar ne iš karto gali sau atsakyti, kuo ypatingas šis kraštas, bet keliaudamas į nerijos gilumą, pamažu pasineri į magišką aplinkos aurą. Rugpjūčio 5–12 dienomis Nidos meno kolonijoje vyko paveldosaugos vasaros mokykla „Kultūriniai kraštovaizdžiai“. Visą savaitę projekto dalyviai gilinosi į materialaus ir nematerialaus paveldo išsaugojimo, interpretavimo, pristatymo visuomenei klausimus, globalizacijos keliamus iššūkius paveldosaugai.
Britų kompozitorius Benas Lunnas savo tinklaraštyje balticmusicgems.com pristato jį labiausiai sudominusias Baltijos šalyse kuriančias moteris kompozitores. Dalijamės straipsnio santrauka, kurioje supažindinama su jaunosios kartos kompozitorėmis.
Nuo pat atsiradimo pradžios serialai buvo laikomi „moters mediumu“. Namų šeimininkės vaidmenį atliekančios moterys, atlikusios namų ruošos darbus, galėdavo valandėlei atsipūsti ir pailsėti, kol iš mokyklos grįš vaikai, o vėliau pasirodys ir „šeimos galva“ – vyras. Nepaisant tokio tipo serialų, per pastaruosius 15–20 metų televizija leido atsirasti stiprioms moterims veikėjoms, kurios, palyginus su kinu, nėra taip stipriai suvaržytos taisyklių.
Industrinio dizaino pagrindinis uždavinys yra suderinti funkcionalumą, estetiką bei idėją viename objekte. Kuo geriau išspręsti šią problemą savo bakalauro darbuose bandė ir menininkai, dalyvę Jaunojo dizainerio prizo konkurse. Bet ar baigę pirmosios pakopos studijas jie tikrai sugeba išradingai sujungti šiuos tris elementus viename gaminyje?
Įdomu, kokios mintys kyla, kai išgirstame žodį „pliažas“. Vieniems tai – vasara, kitiems – Lietuvos pajūris, atostogos, ramybė ar tiesiog karšti čeburekai. Skirtingos asociacijos gali būti išryškinamos ir fotografijos mene. Štai kasmetinis Kauno tarptautinis fotomeno festivalis „Kaunas Photo“ siūlo užsukti į Mykolo Žilinsko dailės galerijoje veikiančią parodą „Pliažo sezonas“, kurioje iš tikrųjų galima pasijusti kaip prie jūros.
Teatras, kuriame garsais, skoniais, kvapais ir prisilietimais yra siekiama sužadinti žmogaus pojūčius. Šiame teatre vaizdai netenka galios ir savo vietą užleidžia vaizduotei, kuri menininkės Karolinos Žernytės prieš keletą metų įkurtame Pojūčių teatre atlieka ypatingą vaidmenį. Su Pojūčių teatro įkūrėja ir režisiere kalbamės apie šio teatro ypatumus, kūrybinį kelią ir ateities planus.
„Jaunojo dizainerio prizas“ – jau tradicija tapęs Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro organizuojamas konkursas, kasmet paskatinantis varžytis apie 60-70 skirtingų dizaino krypčių studentų. Įdėmesnis žvilgsnis į eksponatus ir noras išvengti paviršutiniškos analizės privertė atsisakyti minties aprėpti visą parodą, be to, nesinorėtų atskleisti visų detalių tiems, kurie dar tik ketina apsilankyti ekspozicijoje, todėl šį kartą – apie mados dizainą.
Saulės spindulių ir vėjo nugairinti poilsiautojai yra kviečiami ne tik džiaugtis vasaros teikiamasi malonumais, bet ir užsukti į Palangoje vykstančius renginius. Vienas iš tokių – jau devintus metus rengiamas festivalis „Ave Maria“. Liepos 23-iąją muzikos mylėtojus į Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią pakvietė festivalio atidarymo koncertas, įvykęs iš karto po sekmadieninių Mišių. Šį kartą nuskambėjo graudulingas, o kartu ir viltingai šviesus W. A. Mozarto „Requiem“, parašytas solistams, chorui ir orkestrui.
Trečiosios feminizmo bangos sūkuryje kino industrijoje vis dažniau išgirstamas moters režisierės balsas. Gegužės mėnesį Kanų kino festivalyje Sofia Coppola tapo antrąja moterimi per visą festivalio gyvavimą laimėjusia apdovanojimą už geriausią režisūrą. Pagrindinėje konkursinėje programoje rodyta „Lemtinga pagunda“ (The Beguiled, 2017) – tai antroji Thomo P. Cullinan knygos tuo pačiu pavadinimu kūrinio interpretacija.
Knygų iliustracijas visuomet neišvengiamai apriboja tekstas, tačiau meistriškai sukurtos, jos gali papasakoti ir atskleisti tai, ko neįmanoma išreikšti žodžiais. Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje šiuo metu veikia Lietuvos knygų iliustracijų paroda „Šiltas prisiminimas“. Įvairių dailininkų tapybos ir grafikos darbai pristatomi kaip savarankiški kūriniai, iliustracijoms sukurti eskizai ir projektai, dar nepasklidę tarp daugybės spausdinto teksto puslapių.
Nūdienos meniniame gyvenime jau beveik nebestebina, kad net tradiciniais laikomi dailininkai ne vien ieško amžinosios Tiesos ir Grožio, tariamai glūdinčio paveikslo estetikoje, bet ir gilinasi į jautrius sociopolitinius klausimus, reaguoja į įvykius, tiesiogiai paliečiančius žmones. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė – ne išimtis. Dailininkė pristatė parodą pabėgėlių krizės tema „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“.
Birželio mėnesį Kaune startavo simultaniškas ir unikalus projektas, aprėpiantis tarpukario Kauno istoriją, to laikmečio aktualijas, biografijas, moderniąją architektūrą, šokį bei judesį. „Riboženkliai“ – tai šokio spektaklis-ekskursija, kuris ausinių ir jose skambančio istorinio/meninio teksto pagalba turo dalyvius panardina į žodžių ir judesio sintezę.
Vakar tai buvo, šiandien yra, o rytoj vis dar bus paveikslas, nutapytas Jono Jurciko, vaizduojantis menkai kisiantį (tik kiek laikas jį palies ir autorius trokš pakeisti) fragmentą iš istorijos apie tai, kaip „Stovėjome plačiai pražioję burnas, negalėdami patikėti tuo, ką padarėme”.