Jaunųjų dizainerių siekiai keisti visuomenės požiūrį

„Jaunojo dizainerio prizas“ – jau tradicija tapęs Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro organizuojamas konkursas, kasmet paskatinantis varžytis apie 60-70 skirtingų dizaino krypčių studentų. Iš šios gausybės komisijos atrinktus geriausius mados, produkto ir komunikacijos dizaino darbus iki liepos 30 dienos galima pamatyti „Titaniko“ parodų  salėje, pirmajame aukšte. Pamatyti ir įvertinti, stengiantis nelikti apakintam bandomų perteikti idėjų kiekybės, kurios varijuoja nuo nebenaudojamų automobilių saugos diržų prikėlimo naujam gyvenimui, socialinių projektų, skatinančių nelikti abejingais kito nelaimei ar sprendžiančių „Y“ kartos problemas, iki papuošalų su žmogaus plaukais, pieniniais dantimis, nagais ir oda, primenančiais apie Julios Kristevos aprašytą abjekciją. Įdėmesnis žvilgsnis į eksponatus ir noras išvengti paviršutiniškos analizės privertė atsisakyti minties aprėpti visą parodą, be to, nesinorėtų atskleisti visų detalių tiems, kurie dar tik ketina apsilankyti ekspozicijoje, todėl šį kartą – apie mados dizainą.

Pagrindinį prizą mados dizaino kategorijoje laimėję Viktorija Rozenbergaitė ir Paulius Stalionis sukūrė opoziciją masinės mados agresijai išreiškiančią kolekciją „ANTI. MAS“. Savo darbu siekiantys unikalumo ir drąsinantys nebijoti išsiskirti autoriai teigia, kad globali mados industrija, įsigalėjusi ekonominėje, kultūrinėje ir socialinėje terpėse, pasitelkdama žiniasklaidą, suformuoja tendencijas, šitaip ne tik skatindama vartotojiškumą, bet ir kontroliuodama individo gyvenimą: siūlomas įsigyti ne tik rūbas ar aksesuaras, tuo pačiu demonstruojamas elgesio modelis, vertybių sistema, kuriais turėtų vadovautis žmogus, norėdamas būti visaverte šiandieninio sociumo dalimi – iš esmės nusprendžiamas visų žaidimas, kaip rengsimės, ko geisime, apie kokį rytojų svajosime.  Skamba įtikinamai, tačiau iškyla klausimas, ar kolekcijos autoriai nesielgia panašiai kaip ir susikurtas priešas, tik kitoje menamų barikadų pusėje – ar jie nėra tokie patys, kad ir skirtingo, patrauklaus vaizdinio piešėjai ir siūlytojai. Būtų naivu tikėtis, jog dizainas, kuris nuo savo egzistavimo pradžios yra neatsiejamas nuo verslo, staiga atsisakytų to, kas leidžia lengviau parduoti prekę. Taigi, net turint omenyje, kad kolekcija įdomi savo kirpimais, siluetais, tenka pripažinti, kad idėjų plotmėje dar kartą žaidžiama su tūlu piliečiu. Iš neva neįdomios, unifikuotos visuomenės siūloma išsiskirti rūbu, kuris nelyginant kokį antžmogį turėtų iškelti virš pilkos masės. Visgi pamirštama, kad tam, jog išsiskirtum, pirmiausia reikėtų investuoti ne į rūbą, o intelektą, kuris ne tik įskiepytų kritinį mąstymą, bet ir suteiktų galimybę pasinaudoti istorijos žiniomis. Bet koks originalumas ir fantazijos polėkiai pernelyg didelėje gausybėje gęsta, užtenka prisiminti antitezę vyravusiai madai savo garderobe akcentavusius hipius, kurie nepaisant to, kad kiekvienas rengėsi individualiai, tapo vieni į kitus panašūs.

Įdomi grafikos dizainerio Arno Augučio ir Agnės Charašauskaitės koloboracija moteriškų-vyriškų drabužių kolekcijoje „Virsmas/Alter“, atskleidžianti, kaip skirtingos dizaino kryptys linkusios jungtis ir papildyti viena kitą. Nors čia, kaip ir pagrindinio prizo laimėtojų darbe, kalbama apie siekį išsivaduoti iš kolektyvios maskuotės, tačiau subtiliau paliečiama individo psichologijos, jo vidinių būsenų tema ir skatinama ne tiek išsiskirti iš minios, kiek atverti savo vidinį pasaulį, rasti harmoniją su aplinka ir išsaugoti tapatybę, užuot sekant nuolat kintančiomis tendencijomis. Komisijos įvertinti kaip kuriantys rūbus, kurie galėtų būtų realizuoti rinkoje, perkami ir nešiojami, autorių darbai primena apie opią Lietuvos dizaino problemą – nemažai daliai studentų, baigusių šios krypties studijas, tenka ieškoti kitų veiklos nišų, nes net ir atsižvelgiant į tai, kad kuriami rūbai, avalynė ar aksesuarai patrauklūs, tačiau kartais labiau primena meno kūrinius, o ne tai ką būtų galima vilkėti ar kas papuoštų – juk vis dėlto vienas pagrindinių dizainui keliamų reikalavimų yra funkcionalumas.

Doros Adomavičiūtės kolekcija vyrams „Normaliai“, deja, net ir pačios autorės pripažinimu yra viena iš tokių, kurios rūbais rengtis neskatinama, tačiau atkreipiamas dėmesys į galiojančius tam tikrus lyčių standartus, kurių pagrindu šiame darbe sujungiami du kraštutiniai moteriškumo ir vyriškumo įvaizdžiai – „marozas“ ir „fyfa“. Tokiu būdu, pasitelkiant ironiją, kuriamas nestereotipinis vyro įvaizdis, kuriuo norima padrąsinti lietuvius nebūti tokiais susivaržiusiais ir iškeisti būdingas tamsias uniformas į asmeninio stiliaus puoselėjimą. Šia kolekcija prisidedama prie žmonių „auklėjimo“ ir norima keisti nustatytas normalumo, priimtinumo kategorijas.

Apie (ne)priimtas nuostatas ir tai, kaip jos formuoja mūsų suvokimą, byloja ir metalo meną bei juvelyriką kuriančios Viktorijos Vainiutės darbas „Išlika“, kuris buvo įvertintas „15min.lt“ skaitytojų. Kolekcijai sukurti naudoti žmogaus reliktai, atsiskiriantys nuo kūno natūraliu būdu – išslinkę ar nukirpti plaukai, pieniniai dantys, sena, savaime pasišalinusi oda, nukirpti nagai. Kūriniai prikausto dėmesį ne tik dėl netradicinių medžiagų naudojimo, bet ir estetinio poveikio – liekame nustebinti, pasišlykštėję ar susimąstę: kodėl nedidelis pokytis, toks kaip vieną akimirką ant galvos buvusio plauko nukritimas, pavyzdžiui, į lėkštę, visiškai keičia mūsų požiūrį jį, kodėl staiga tai, kas buvo nuosavo kūno dalimi, tapo svetima ir atgrasu arba kodėl žavimės ir net laikome prabanga gyvūnų odą, kailius, o buvusiu savo nagu ar dantimi bjaurimės. Remdamasi filosofės Julios Kristevos veikalu „Siaubo galios“, Viktorijos laikų menininkų ir šiuolaikinių kūrėjų darbais, V. Vainiutė sukūrė šalčiu dvelkiančio metalo, betono ir to, kas prieš akimirką buvo žmogaus dalimi kombinaciją, tarsi veidrodis atspindinčia tiesą, kad mūsų estetinės nuostatos yra sutartinis dalykas, vertas naujų apmąstymų, idant nusistovėjusios normos netaptų dogmomis.

Tarp mados dizaino kategorijos darbų išsiskiria Barboros Skaburskės Giacomo Puccini operai „Turandot“ sukurta kokybe dvelkianti scenografija bei Rytų atmosfera alsuojantys kostiumai. Kinijos dvasia čia perteikta minimaliomis priemonėmis, tokiomis kaip spalvų deriniai, saikingi ornamentai ar grimas, nesiekiant tiksliai atkurti visų istoriniam laikmečiui būdingų motyvų – pasitelkiamos tik stilizuotos jų detalės, subtilios užuominos. Operos žanras, priešingai nei dizainas, diktuoja sąlygas, iš anksto nurodo, kas turi būti sukurta, kelia reikalavimą ieškoti dermės tarp paskirų elementų ir juos apjungti – tiek scenografija, kostiumai, grimas, padedantis sukurti veikėjų charakterius, turi būti vienodai svarbūs, kurti harmoningą visumą su muzika. Kad ir koks tai atrodytų sudėtingas ir kūrybiškumą ribojantis uždavinys, užtenka ekspozicijoje pateikiamos nedidelės kūrinio dalies ir vizualizacijų, tam, kad išsiskleistų vientisas ir išbaigtas paveikslas, kurį, neabejoju, realizuotą norėtų išvysti kiekvienas šio žanro mylėtojas.

„Jaunojo dizainerio prizas 2017“ parodoje iš viso pateikiama 15 mados, produkto bei komunikacijos dizaino darbų, kurie paliečia skirtingas problemas, sąveikauja su pasaulio įvykiais ir stengiasi prisidėti keičiant juos ar mūsų požiūrį.