„Titaniko“ pirmasis aukštas šį kartą švelniai atsiduoda skerdiena. Apdujusios kuosos, kiaulės ir katės, iškabintos ant sienų, permatomi kūdikiai, vaikai tuščiu vidumi ir lėktuvas – mirtinas konstruktas su Marijos šypsniu akyje. Giedriaus Jonaičio paroda – praeities pamėklių koncentratas, savo turiniu užliejantis, ko gero, kiekvieną observuojantį, patyrusį vaikystę ir patį gyvenimą su visais jo kompleksais: baime, kalte ir nokautais, gėda ir menkumu.
Lapkričio 20 – 25 dienomis Helsinkyje, J. Sibeliaus muzikos akademijoje vyko penktasis muzikos technologijų festivalis „MuTeFest“. Kasmet rengiamas koncertų ciklas pritraukia ne tik vietinius studentus, akademinę bendruomenę, bet yra atviras visiems elektroninės muzikos bei naujųjų muzikos technologijų gerbėjams. Akademijoje yra įsikūrusi muzikos technologijų katedra, kur gausu naujausios kompiuterinės technikos, padedančios studentams gilinti elektroninės muzikos žinias – nuo garso generavimo iki naujų elektroninių instrumentų kūrimo. Užėjus į čia esančias garso inžinierių dirbtuves, įrašų studijas lengvai atima žadą – atrodo, lyg būtum atsidūręs (ne)tolimoje ateityje.
Dar prieš prasidedant Europos šalių kino forumui „Scanorama“, buvo džiugiai skelbiama, kad beveik pusę atrinktų festivalio filmų režisavo moterys. Festivalyje įvyko trys nacionalinės premjeros, kurių režisierės – taip pat moterys. Visgi tokia moterų režisuotų filmų gausa nėra vien tik „Scanoramos“ filmų atrankos politikos rezultatas – iš tiesų šiuo metu moterys Lietuvoje sudaro didžiąją jaunųjų kino režisierių dalį. Šiame tekste trumpai aptarsiu šių metų „Naujojo Baltijos kino“ nacionalinės programos filmus.
Vienuoliktoje Kauno bienalėje, skirtoje paminklo (ne)galimybių klausimui, didelis dėmesys teikiamas garsiniam kūrinių aspektui. Bent šešių iš dvidešimt keturių po miestą pasklidusių objektų pagrindinė raiškos priemonė yra garsas: Jurgiui Mačiūnui skirtas kūrinys Sodroje, pora Miesto dainotakių, nenutrūkstantis skaičiavimas stoties perone, geto dainą dainuojančios pašto dėžutės bei kasdien Demokratų aikštės tuštumai dainuojamos dvi jidiš dainos. Šiame tekste, dėl itin aktyvaus įsitraukimo į kasdienį miesto rimtą bei diskusijas provokuojančio turinio, analizuosiu Bogdano instaliaciją Kauno geležinkelio stotyje.
Šių metų Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristato itin daug jaunųjų debiutuojančių režisierių filmų. Festivalio naujoje programoje „Galvok, ką nori“ – ryškūs eksperimentuojančių, savo kino kalbos ieškančių režisierių kūriniai, skirti jaunajai kartai arba tiems, kurie ieško naujų kino vėjų. „Scanoramoje“ viešėjo ir savo filmą „Buržuazinio šuns savikritika“ pristatė jaunasis vokiečių režisierius Julianas Radlmaieris, savo kūriniuose nebijantis pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš politikos.
Lietuvių patarlė „pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu“ nėra laužta iš piršto. Tapatybė, kuriama per kitą, egzistavo visada. Šiame tekste, remiantis Valdos Verikaitės konceptualia garso ir stiklo kompozicija „Ikona“, bus apžvelgtos postmodernios tapatybės formavimosi per kitą problemos ir jų pateikimas ar ignoravimas. V. Verikaitės meno kūrinys suvokiamas kaip šių dienų visuomenės ir jos požiūrio atspindys, nusakantis autorės, o tuo pačiu ir visuomenės pozicijos pasirinkimą.
Užtenka ištarti iš pirmo žvilgsnio kiek banalų Giedriaus Jonaičio parodos pavadinimą „Mano istorijos“ ir ima skleistis kerai: autoriaus istorijos tampa to, kuris taria šiuos žodžius istorijomis. Taigi per žiūrovą, su žiūrovu ir žiūrove realizuojasi kūrinių galimybės.
Į Prancūzijos sostinę mūsų kukli dviejų žmonių kompanija atvyko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, žinoma, pasigrožėti Paryžiaus kultūros pulsu, kurio centre bolavo garsaus poparto kūrėjo Davido Hockney retrospektyvinė paroda, keturiems mėnesiams atkeliavusi tiesiai iš Niujorko Mentropoliteno muziejaus į Paryžiaus Pompidou centrą. Antra – tyliai vylėmės, kad ten sutiksime paskutinius vasaros likučius, galėsiančius išblaškyti keistą nuotaiką, apnikusią įsibėgėjus naujam sezonui. Tačiau ruduo mus pavijo. Visgi menininkas, rodos, nusiteikęs optimistiškai, mat bando rudens liūdesio – liūdens – apgaubtą žiūrovą padrąsinti gaivos ir palengvėjimo pažadu.
Įpusėjus 11-ajai Kauno bienalei, nagrinėjančiai paminklo (ne)galimybės klausimus, nutariau pakalbinti ne jos kuratorę Pauliną Pukytę, kurios interviu jau apstu, o kitą, šiek tiek mažiau dominuojančią šioje bienalėje, bet ne ką mažiau pažįstamą bei artimą Kaunui ir Lietuvai asmenybę – Leniną. Šiuo metu bolševikų partijos vadovas, Spalio Revoliucijos lyderis reziduoja Kaune, Laisvės al. 50 D-3, specialiai jam japonų menininko Tatzu Nishi išnuomotose apartamentuose – kūrinyje „Butas Nuomai“ (2017).
Galerijoje „Akademija“ vyksta Tomo Ivanausko fotografijų paroda „Minimal“. Parodos pavadinimas bei trumpas aprašymas iškart deklaruoja, kad pagrindinis akcentas yra tiesiog vizualus gerėjimasis, akies džiaugsmas. Vadinamasis „menas menui“. Visgi parodos plakatas pasitinka su fotografija, užfiksavusia varžtą baltoje sienoje. Ji sufleruoja, kad ir kiti parodos objektai nėra tik neaiškūs formos ar šviesos žaismai.
Ornitologai pristato penkias balandžių rūšis, gyvenančias Lietuvoje, tačiau jie nė neįtaria, kad muzikos padangėje skraido ir savo veikla džiugina dar vienas Balandis, vardu Linas: mąslusis, tvirtu mostu, jautria klausa ir interpretacijos tikslumu pasižymintis chorvedys, būsimas meno daktaras, teoretikas ir pedagogas Linas Balandis.
Menų spaustuvėje debiutavo eksperimentinis šokio spektaklis „State of flow: Identity“. Tai, kad kūrėjai neįstatė spektaklio į konkretaus stiliaus rėmus ir jį įvardino kaip eksperimentinį – nudžiugino. Idėjos autorė ir choreografė Agata Pečiul bėga. Bėga ir jos kūrybinė komanda. Bėga su kliūtimis, tačiau nesustoja. Šis bėgimas orientuotas ne tik į save, bet į tai, nuo ko reikia pabėgti: nuo į(si)pareigojimų, taisyklių, standarto ir primestinio triukšmo.
Apie poreikį išgirsti, klausyti ir suprasti atmintį kalba vienuoliktoji Kauno Bienalė. Parodoje „Yra ir nėra“, kuruotoje Paulinos Pukytės, atminties (ne)paminklai kalba apie skaudžius, tačiau vertus prisiminimų įvykius ir gyventojus. Toks yra ir Jenny Kagan kūrinys „Didžioji akcija“. Tai atminties kūrinys, skirtas gydyti ir gaivinti prisiminimus, kurie yra visiškai ištrinti.
Šį rudenį Prospekto galerijoje pristatyta nauja, iš retrospektyvinių kadrų sudėliota Šarūno Barto dokumentinė juosta „Keletas iš jų“. Neapsigaukite tikėdamiesi pamatyti naują, kino teatruose dar neanonsuotą Barto filmą tiesiai iš ritės. Tiesą pasakius, tai sustingdytų kinematografinių vaizdų serijos, sudarytos iš parengiamojo etapo filmavimams, kurios iškabintos horizontaliomis tiesėmis, juosiančiomis galeriją.
Filmą „Dingęs atvaizdas“ buvo galima pamatyti festivalyje „Nepatogus Kinas“. Režisieriaus Rithy‘io Pahno kūryba pasirinkta kaip retrospektyvos tema šių metų festivaliui. R. Pahnas savo filmuose nagrinėja bei pasakoja asmenines istorijas apie Kambodžoje vykusį genocidą. Autoriaus kūrybai būdingi dokumentikoje retai sutinkami elementai: dažnai kalbama eilėmis, diskurso kūrimui naudojami ne tik archyviniai kadrai, bet ir molinės figūrėlės, skraidantys objektai ir kt.
„Šventasis“ viešojoje erdvėje nuo pat pirmojo pasirodymo „Kino pavasaryje“ ir ypatingai pastaruoju metu susilaukė daug kritikos bei liaupsių. Dažnai aptariamas vaidybos atitrūkimas nuo nepageidaujamo teatrališkumo, neišpildyta Jėzaus siužeto linija, filmo perteikiamos Lietuvos provincijos realijos, kiek dokumentinį primenantis realistinis jo pobūdis. Tačiau rečiau susilaukiama techninės pusės analizės, kuri, mano manymu, ir išskiria jį iš lietuviško kino konteksto.
Šiųmetis „Vilnius Jazz“ pasitiko jau trisdešimties metų sukaktį. Dar prieš renginį jo sumanytojas ir puoselėtojas Antanas Gustys sakė, jog šiemet festivalio tikslas tas pats – tęsti savo pradėtą misiją pristatyti ryškiausius pasaulio atlikėjus, formavusius bei tebeformuojančius šiuolaikinio džiazo sampratą. Ir išties, scenoje pasirodę muzikantai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Švedijos, Olandijos, Islandijos bei Lietuvos tarytum paliudijo, kiek skirtingas, įvairiakryptis yra šiandienis džiazas.
Rugsėjo viduryje Nacionaliniame dramos teatre pasirodė naujas režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Lokis“, parengtas pagal Prospero Mérimée kūrinį „Lokys“. Spektaklyje susipina Vito Luckaus, Bertrando Cantat istorijos, kurias jungia tik vienas dalykas – Lietuva. Paraleliai spektaklio istoriją pasakoja scenografo Fabieno Lédé ant scenos pastatytame kambaryje pakabinti Hieronymo Boscho paveikslai.
Rudenį kiekvieno miesto (o ypač didmiesčių) kultūrinis gyvenimas atbunda iš vasaros snaudulio. Vienas pirmųjų Kauno miestą žadiną ir importiniais spektakliais apipila Kauno šokio teatras „Aura“ ir jų organizuojamas Tarptautinis šokio festivalis „AURA 27“. Festivalio organizatorių komanda dirba taip, jog bemaž kiekvienas čia apsilankęs gali atrasti kažką savo skoniui ar poreikiams.