Pokalbis su Leninu apie „Laisvę“

Agnė Taliūtė 2017-11-11

Įpusėjus 11-ajai Kauno bienalei, nagrinėjančiai paminklo (ne)galimybės klausimus, nutariau pakalbinti ne jos kuratorę Pauliną Pukytę, kurios interviu jau apstu, o kitą, šiek tiek mažiau dominuojančią šioje bienalėje, bet ne ką mažiau pažįstamą bei artimą Kaunui ir Lietuvai asmenybę – Leniną. Šiuo metu bolševikų partijos vadovas, Spalio Revoliucijos lyderis reziduoja Kaune, Laisvės al. 50 D-3, specialiai jam japonų menininko Tatzu Nishi išnuomotose apartamentuose – kūrinyje „Butas Nuomai“ (2017).  Nishi Kaune pastogę nuo rudeninio lietaus suteikė ne tik jam, bet ir Vienybės aikštėje stovinčiai Juozo Zikaro skulptūrai „Laisvė“. Taigi, apie viešnagę Kaune, „Laisvę“ ir laisvę bei bienalės atgarsius ir kalbuosi su pašnekovu.

 

Agnė Taliūtė: Sveiki, politike, humanitare bei mąstytojau, sugrįžus į Kauną! Ar pasiilgote šio miesto? Juk tiek laiko praėjo nuo paskutiniosios viešnagės... Ar kauniečiai  Jus priėmė šilčiau nei paskutinį kartą?

Leninas: Sveiki, visada malonu sugrįžti! Išties, atsisveikinimas su Kaunu 1990 metais rugpjūčio 6 dieną nebuvo labai malonus. Lijo, o ir žmonės atrodė keistai patenkinti. Taigi, grįžau dar kartelį, tikiuosi šis atsisveikinimas bus kur kas malonesnis. Girdėjau, jog Kaunas tvarkosi. Matyt, lygesni keliai lėmė ir geresnes žmonių nuotaikas. Šiandien jie mane sutinka su šypsenomis, užsuka su manimi pasisveikinti ir net nusifotografuoti!

A. T.: Nenorėčiau pasirodyti nemandagi, tačiau šiomis dienomis visgi daugiau kalbų kyla ne apie Jus, o apie kitą Tatzu Nishi kūrinį „Laisvė“ (2017) Vienybės, Jums turbūt labiau žinomoje kaip Juliaus Janonio, aikštėje. Ką manote apie jį?

Vienybės aikštė ir Tazu Nishi „Laisvė“, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

L.: Na, tikrai nemanau, jog tapau nesvarbus, gal visgi žmonės manęs dar nespėjo pamiršti... Dėl „Laisvės“: pats šios vadinamosios instaliacijos nemačiau, tačiau reziduodamas Kaune turiu gan daug laisvo laiko, o ir internetas šiame bute geresnis nei šalia Druskininkų. Todėl mačiau nuotraukas ir perskaičiau daug atsiliepimų. Galiu pasakyti tiek – mano laikais tokių dalykų nebūtų buvę. Žmonės žinojo, kas yra tikrasis, kilnius siekius ir mintis, taurias visuomenės idėjas atskleidžiantis menas. Tokio meno liesti negalima, siekiai ir idėjos per brangios – gali susidėvėti!  Internete irgi klausia: „Argi mes kaip urviniai žmonės vėl pradėsime nuo pačiupinėjimo?“. Bronzinius šedevrus reikėtų šlovinti gėrėtis ir šlovinti tik iš toli!

A. T.: Sutinku, kad Jūs esate tikrai didi ir neužmirštama asmenybė... Tačiau Jūsų laikai praėjo. Ar nemanote, jog menas turi eiti į priekį, o tokie paminklai nebetinka šių dienų pasauliui?

L.: Menas turi pasaulį vaizduoti realistiškai. Iš patirties sakau, jog geriausiai veido bruožus išryškina bronza arba marmuras. Juk prisimenate Napaleono Petrulio skulptūrą? Nepriekaištinga forma, geriausias neoklasikos pavyzdys. O apie ėjimą į priekį. Negi neskaitėte vadovėlių? Mūsų vykdoma kultūrinė revoliucija pakankamai smarkiai pastūmėjo Jūsų respublikos kultūrą, meną į priekį!  Užtenka. Kaip H.  facebooke rašė: „Įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ant altoriaus užlips“. Išvis, kam reikėjo išvyti mane ir pastatyti tą kažkokią „Laisvę“? Ypač, jei dabar ją slepiate?

A. T.: Jūsų nuvertimą ir „Laisvės“ pastatymą galime aiškinti paprastai. Tai tiesiog lengviausias būdas iliustruoti savo įniršį ir pamiršti bloguosius simbolius juos keičiant geraisiais. O „Laisvės“ mes  neslepiame. Juk anaiptol, tai būdas patirti meno kūrinį iš arti. O tas paslėpimas turi mintį. Negi skaitydamas komentarus praleidote pačio kūrinio aprašymą? Tatzu Nishi savo kūriniais naikina ribas tarp viešo ir privataus. Laisvės troškimas Jūsų gyvavimo laikais buvo ne viešas, o slaptas ir egzistavo tik privačioje erdvėje, ką ir iliustruoja virtuvė. Paminklai dažnai būna tokie elitiniai, tolimi, o priartėjimas prie jų reiškia ne pasityčiojimą, o stipresnį ryšį, leidžiantį pajusti tikrąją įamžinimo, atminties galią.

L.: Apie kokias ribas čia kalbate? Man atrodė, jog mes visas ribas tarp viešo ir privataus jau sugriovėme. Negi  mano darbai ir mintys buvo beprasmiai? Kaip po kažkokiu straipsniu sakė K.: „Gal baikim tyčiotis iš mūsų „Laisvės“, pseudomenininkai“. Puikūs žodžiai. Aš irgi vertinu laisvę. Laisvų darbo žmonių laisvę. Menas turi ne kelti kažkur į debesis, o atspindėti gyvenimo tiesą!

Tatzu Nishi, „Laisvė“ (2017), nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

A. T.: O kur pasirinkimo laisvė kurti ir matyti, ką nori? Juk ši instaliacija išties yra puikiausias jūsų vertinamos laisvės atspindys. Tam, jog pamatytume šį kūrinį, reikia to norėti, užlipti ar, kalbant apie Jus, – rasti butą. Tai ne koks paminklas pirmajam Kauno burmistrui Jonui Vileišiui, į kurį tiesiog atsitrenki žingsniuodamas Laisvės alėja. Juokinga. Laisvės alėja, kurioje nėra laisvės nematyti šio paminklo.

L.: Na, nežinau, mano laikais buvo viena originali forma ir jos pakako. O apie matymą – mus, didvyrius, reikia matyti ir be jokių yra ar nėra. Pritariu M.: „Labai gražus paminklas Vileišiui“. Tikrai – toks tikroviškas, tiksliai atkurtas, autentiškas, gražiai išlietas. Ar kaip sakė U.: „Gražus, didingas paminklas, tokių trūksta ir Kaunui, ir Lietuvai“. Išties, tokių kaip mes turėtų būti daugiau. Aš balsuosiu už Vyčio projektą mano buvusioje aikštėje. Jei ne aš, tai bent jau ne dėžės ir kitokie prasimanymai.

A. T.: Nemanote, jog jau pavėlavome su raiteliais? Tiesa, Vilnius neturi savojo, kaip kiti didieji Vakarų miestai, bet juk ir Jūsų laikais Vakarų pasaulis nebuvo laikomas geru pavyzdžiu.

L.:  Čia ne apie Vakarus ar Rytus. Paminklas turi būti masinis – skirtas tarnauti ir įtikti masėms. Toks, kuris neverčia sukti galvos, klausti – kas čia, apie ką čia? Taip gyventi juk daug paprasčiau. O ir lieka laiko planams įgyvendinti!

A. T.: Nesutinku... Kur tuomet Tatzu Nishi minima būtina kasdienybei vaizduotė? Be to, šiandien menas nebeturi patikti, įtikti visiems (nors tai vis dar bandoma pasiekti visuotiniu balsavimu). Jis taip pat turėtų būti ne tik puošmena, bet ir provokacija, susimąstymas... Gal visgi čia kalba pavydas? Liūdite, jog apie Jus kalba mažiau nei apie „Laisvę“? Anksčiau Jus matydavome visur, o šiandien jau turime pasirinkimą – pamatyti ar pralenkti Jūsų apartamentus Laisvės alėjoje. Visgi joje dar yra šiek tiek laisvės.  Galbūt perskaitėte blogų komentarų ir apie save?

L.: Apie mane arba gerai, arba nieko. O aš juk ir nesu tikras, tik butaforija. Nepykstu, kai mane paliečia. Aišku, nemalonu, bet priimu tai kaip komplimentą. Ir taip aukštai lipti nebereikia. Tad nėra kuo skųstis.

Galiu pacituoti dar vieną iš daugelio skundų apie „Laisvę“. P. sako: „Truputį nejauku dabar įsivaizduoti, kaip jaustųsi pats menininkas žinodamas, kad kažkas keberiojasi laiptais į viršų, į „virtuvę“, norėdamas pažvelgti jo kūriniui į akis“. Dėl mano akių jie nesijaudina. Gal vis dėlto tikrai Jums per aukštai lipti, todėl tiek pykčio? Kaip ir poniai P., kuri nuėjo prie skulptūros ir išsigando, kad užlipusi nesugebės nusileisti. Gal visgi lietuviai bijo aukščio ir jiems tai per ekstremalu?

A. T.: Žinote, gal Jūs ir teisus. Lietuvai tai per ekstremalus pojūtis. Palaukime dar porą ar porą šimtų metų, kol sugebėsime užlipti ir nulipti nenugriuvę. Juk „Laisvę“ pasiekti išties taip sunku.