Muzika, sujungusi mus

Jei apklausčiau žmones, kurie su Lietuvos teatro ir muzikos akademija (LMTA) neturi jokių ryšių, mažai kas iš jų žinotų mūsų jaunuosius kompozitorius. Labai liūdina, kad talentai dažnai lieka nepastebėti. Todėl nusprendžiau pasišnekučiuoti su jaunąja kompozitore  Julija Kostina ir geriau su ja susipažinti. Julija Kostina – akademinės kompozicijos antrakursė, kuriai dėsto kompozitorius prof. Rytis Mažulis. Julijos kūrybos kelias prasidėjo dar mokantis gimtajame Panevėžyje, kur buvo sukurtos pirmosios jos kompozicijos.

 

Kas Tave kvepia kurti? Ar dažniau rašai kūrinius savo malonumui ar dėl to, kad reikia pasiruošti paskaitoms?

Sunku vienareikšmiškai atsakyti į klausimą „kas įkvepia kurti?“. Kaskart įkvėpimu tampa skirtingi dalykai, objektai, žmonės... Turiu ir tokių kūrinių, kurie buvo įkvėpti animacinių filmų, tuo metu palikusių tiesiog neįtikėtiną įspūdį, dalies kūrinių sukūrimui įtakos turėjo stiprios emocijos: liūdesys ar džiaugsmas, likusieji darbai – ilgų apmąstymų pasekmės. Ankščiau rašiau muziką dažniausiai savo malonumui, o dabar... Kaip graudžiai beskambėtų, tikriausiai iš pareigos pasiruošti paskaitoms, egzaminui. Galbūt dėl to, kad pasikeitė publika, kuri klauso ir vertina, o kartu su ja ir reikalavimai. Tačiau vis tiek stengiuosi ir mechaniniame darbe atrasti malonumą.

Kodėl pasirinkai studijuoti akademinę kompoziciją?

Buvau nusprendusi studijuoti šią specialybę jau 8-oje klasėje, o gal ir ankščiau, net nebeprisimenu. Mane padrąsino solfedžio mokytoja  Zita Jakštonienė, kuri pastebėjusi mano gabumus juos puoselėjo bei pasiūlė nuvykti konsultacijoms pas profesionalius kompozitorius Vilniuje. Tiesa, ilgokai nedrįsau to padaryti, o pirmas bandymas buvo sprendimas dalyvauti mokinių konkurse „Mano nata“ 2015 metais,  kur mano kompozicija „Per jonvabalių mišką“ fortepijonui buvo atrinkta į baigiamąjį turą – koncertą. Po konkurso tvirtai apsisprendžiau – studijuosiu kompoziciją ir kūrinius kursiu gyviems atlikėjams.

Julija Kostina, nuotr. iš asmeninio archyvo

Kaip įsivaizduoji savo ateitį – ar kursi toliau?

Kaip įsivaizduoju ateitį? Tiesą sakant, niekada nenorėjau tapti labai žymia kompozitore, tikriausiai todėl, kad kūrybą visada laikiau saviraiškos dalimi, gal netgi hobiu, kuris teikia malonumą (nors pastaruoju metu mano požiūris kinta). Labiau norėčiau tapti pedagoge ir grįžti į Panevėžį, iš kurio ir atvykau, mokyti mokykloje, kuri mane užaugino ir išmokė muzikuoti ir mylėti tai, ką darau. Noriu suteikti galimybę mokiniams nors truputį sužinoti apie tokią nuostabią specialybę kaip muzikos kompozicija, taip pat – sukurti aplinką, kurioje mokiniai turės daugiau galimybių augti ir tobulėti šioje srityje, nei turėjau pati. Dar mokydamasi mokykloje mačiau labai gabius žmones, kurie nuostabiai kūrė, bet dėl abejonių savo galimybėmis, šios specialybės tolimesnėms studijoms nesirinko. Galbūt tas gailestis prarastiems talentams ir inspiravo mane tokiems ateitiems planams. Aišku, kūrybos nemesiu, juk pedagogo darbas būti kompozitoriumi netrukdo, netgi gali suteikti daug įvairių idėjų!

Kaip planuoji populiarinti savo kūrybą?

Dabar tokių planų neturiu, nors darbų viešinimas internetinėje erdvėje galėtų skaitytis populiarinimu. Tačiau virtualiai dalinuosi savo muzika ne dėl peržiūrų skaičiaus, bet tam, kad ją išgirstų draugai, kurie gyvena kitose šalyse ar miestuose. Tad tikriausiai mano atsakymas visgi būtų pirminis – savireklamos savo planuose neturiu.

Kaip įsivaizdavai LMTA aplinką prieš pradėdama studijuoti? Ko tikėjaisi?

Visi mano įsivaizdavimai apie mokymąsi akademijoje buvo klaidingi. Labai bijojau pakliūti į aplinką, kurioje vyrauja konkurencinga dvasia, kolegos piktinasi vieni kitais, vyrauja didelis spaudimas. Maniau, kad mano pasiruošimo lygio gali neužtekti ir turėsiu dirbti dar daugiau, kad pasivyčiau kursiokus, kurie tikriausiai visi bus genijai ir turės didelį žinių bei patirties bagažą... Bet juk vis mes čia ateiname mokytis. Kolegos pasirodė nuoširdūs ir šilti žmonės, kurie net ir būdami labai talentingi tuo visai nesididžiuoja, o ir be jų palaikymo studijuoti būtų žymiai sunkiau. Konkurencijos dvasia tarp mūsų nevyrauja, nebent labai draugiška: idėjomis, žiniomis ir patirtimi dalinamės tarpusavyje. Todėl noriu tarti jiems milžinišką ačiū už jų palaikymą ir pagalbą.

Ar planuoji po studijų vykti į užsienį ir plėsti žinias apie kompozicines technikas?

Į užsienį vykti norėčiau, tačiau ne kompozicinėms žinioms plėsti ar technikai gerinti – noriu įgyti magistro laipsnį baigdama teologijos studijas. Manau, viena specialybė kitai netrukdys.

Jei ne kompozicija, ką būtum pasirinkusi studijuoti? Nesigaili, kad pasirinkai būtent šią specialybę?

Jei nebūčiau apsisprendusi taip anksti, tikriausiai dabar studijuočiau biochemiją (ar kitą su chemija susijusią specialybę), kadangi mokykloje ši disciplina labai patiko. Ar gailiuosi, ar ne – painus klausimas, į kurį atsakymas priklauso nuo konkrečios dienos, mėnulio fazės ar pasitenkinimo parašyta muzika.

Ko palinkėtum jauniesiems kompozitoriams, kurie dar svarsto, ar stoti į šią specialybę?

Palinkėčiau drąsos neabejoti, jei jie myli kūrybą ir muzikavimą. Taip pat vaikiško užsidegimo ir tikėjimo tuo, ką daro – kad ne tik jie patys neabejotų, bet ir visiems aplinkiniams būtų aiškūs jų norai ir ambicijos. Abejojantiems siūlyčiau apmąstyti prioritetus: juk ši specialybė ne visada apmokama ir retai apskaičiuojama darbo valandomis, šalia jos dažniausiai turi atsirasti pedagogo profesija, kuri užtikrintų darbo stabilumą. Tačiau ji teikia nuostabias galimybes bendrauti su atlikėjais, stebėti jų darbą, muzikuoti patiems, girdėti savo muziką ir džiaugtis klausytojų emocijomis, kuriomis jie reaguoja į tai, ką girdi. Juk kompozitoriui klausytojo „man patiko“ arba „ačiū, kad kuriate“ turėtų kainuoti daugiau už bet kurį mėnesinį atlyginimą.