„Manifestas“. Odė menui

Ieva Šukytė 2017-04-12

Su vokiečių videomenininku Julianu Rosefeldtu mano pažintis prasidėjo praeitais metais, besilankant Berlyno kino festivalyje, kuomet pavargusi nuo visų filmų, nusprendžiau apsilankyti „Hamburger Bahnhof“ muziejuje. Apvaikščiojusi jo nuolatinę ekspoziciją, įžengiau į antrame aukšte esančią užtamsintą salę, kur trylikoje skirtingų ekranų buvo įgarsinti žymiausiai meno manifestai. Tuomet (nors ir gėda pripažinti) menininko pavardė man nebuvo girdėta, o knygyno darbuotoja, patarusi man aplankyti šią parodą, į mane žiūrėjo gan kreivai – juk Julianas Rosefeldtas žinomas šiuolaikinio meno atstovas. Po ekspozicijos aplankymo išties labiau pradėjau domėtis menininko kūryba, o tų pačių metų vasarą antrą kartą mačiau jo kūrinį Rygoje vykusioje grupinėje parodoje „Elective Affinities: German Art since the Late 1960s“, kur keturiuose skirtinguose eile išdėstytuose ekranuose buvo rodomas jo kūrinys „Kvailių laivas“ (Ship of Fools, 2007), glaudžiai susijęs su nacistine Vokietijos praeitimi ir jos refleksija šiuolaikinėje Vokietijos visuomenėje.

Studijavęs architektūrą Miunchene ir Barselonoje, Julianas Rosefeldtas pradėjo kurti video instaliacijas dešimtajame dešimtmetyje, o pirmąją solo parodą gimtajame savo mieste surengė 1994 metais. Menininkas savo kūryboje dažnai reflektuoja šiuolaikinį gyvenimą, jo visuomenę, naudodamas populiariojoje kultūroje nusistovėjusias klišes ir stereotipus. Kaip ir daugelis Vokietijos menininkų, Rosefeldtas apmąsto Vokietijos ir jos praeities santykį dabartiniame gyvenime, trauminę šalies patirtį.

22-asis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ šiais metais uždarymo filmu pasirinko iš trylikos video instaliacijų į vieną ilgo metražo filmą sujungtą „Manifestą“, iš parodų salių perkeltą į kino sales. Filmas jau buvo rodytas nepriklausomo kino festivalyje „Sundance“, dar bus rodomas Niujorke vyksiančiame Tribekos filmų festivalyje. Pasitelkiant marketingo strategijas, kūrinys masinei auditorijai dažniausiai transliuojamas naudojantis australų aktore Cate Blanchett, kuri ir įgarsino visus naujai perrašytus manifestus. Nemanau, kad menininkas padarė blogai pasirinkdamas žinomą aktorę atlikti skirtingus vaidmenis, nes tai buvo daroma atsižvelgiant į jos talentą, tačiau dėl to daug žiūrovų susikūrė realybės neatitinkančius lūkesčius ir į filmą atėjo labiau žavėdamiesi Blanchett meistriškumu nei filmo turiniu, tad teko matyti sales paliekančius ir kūrinio nesupratusius žmones.

Pirminis „Manifesto“ variantas – trylika skirtingų veikėjų, trumpametražiuose filmuose įgarsinantys autoriaus perrašytus manifestus. Video instaliacijose naudojami dadaizmo, futurizmo, suprematizmo, konceptualaus meno, „Dogma 95“ kūrėjų ir kiti garsūs manifestai. Išsakomos Solo Lewitto, Jean-Luco Godardo, Jimo Jarmuscho, Karlo Marxo meno pasaulį paveikusių ir pakeitusių veikėjų pasisakymai apie tuo metu vyravusį meną. Šioms istorijoms papasakoti Cate Blanchett transformuojasi į namų šeimininkės, našlės, fabriko darbuotojos, benamio, pradinių klasių mokytojos, laboratorijos, žinių pranešėjos ir kitų veikėjų vaidmenis. Pasak Rosefeldto, pirminėje kūrinio stadijoje jis skaitė įvairių meno šakų manifestus, padariusius įtakos XX amžiui. Dažnai šie tekstai reflektuodavo su tuometine visuomene bei politine padėtimi. Supratęs, kad daugumą jų galima skaityti kaip scenarijų, autoriui kilo idėjas juos perkelti į ekraną. 1967 metais publikuotas Solo Lewitto tekstas „Paragraphs on Conceptual Art“, laikomas konceptualizmo manifestu, davė atspirties tašką perėjimui nuo modernizmo į postmodernizmą, svarbiausia kūrinio dalimi laikydamas idėją. Rosefeldtas pasinaudojęs Lewitto, Sturtevant ir Adrianos Piper tekstais, sukūrė naują manifestą, kurį įkalbėjo į žinių vedėją persikūnijusi Blanchett. Kurdamas šį segmentą, menininkas pasitelkė masinėje žiniasklaidoje matomas klišes: pranešėja vaizduojama įsispraudusi į nepatogius aukštakulnius, besišypsanti išbalintais dantimis, o jos bendradarbė tiesioginiame reportaže, nuo netikros liūties prisidengusi lietpalčiu ir skėčiu, bando pranešti meno orų prognozes. Perspausta artikuliuota dikcija, tos pačios, pasikartojančios veido mimikos sukuria stereotipinę žiniasklaidos pranešėją.

1998 metais, kartu su Piero Steinle‘iu, Rosefeldtas sukūrė video instaliaciją „Žinios“ (News, 1998). Naudodamiesi archyvine medžiaga iš Rytų ir Vakarų Vokietijos, jie atrinko ištraukas iš žinių pranešimų, kuriose matėsi tie patys pasikartojantys veiksmai, kuriantys medijos kalbą.  Masinės medijos klišes menininkas taip pat naudojo 2000–2001 metais sukurtoje keturių ekranų video instaliacijoje „Global Soap“. Šioje instaliacijoje Rosefeldtas atrinko trijų šimtų muilo operų iš viso pasaulio ištraukas, naudodamasis Aby Warburgo vaizdų atlasu Mnemosyne. Naudodamasis dailės istoriko ir teoretiko Warburgo ikonografijos metodus, menininkas į vieną video sumontavo serialų iškarpas, kur pasikartojantys veikėjų veiksmai sukūrė muilo operų ikonografiją.

Ši ankstesnių jo kūrinių patirtis atsikartoja ir „Manifeste“, kur naudojami visuomenėje lengvai atpažįstami ikonografiniai vaizdai. Motina prie stalo, lyg maldą skaitanti Claeso Oldenburgo I am for an Art (1961), gali būti lengvai atpažįstama kaip scena iš amerikietiškų filmų arba reklamų, vaizduojančių tobulą šeimą prie pietų stalo. Šokio choreografė, įgarsinanti Fluxus, performanso ir Merzo manifestus, taip pat gali būti identifikuojama kaip masinėje kultūroje vaizduojama ekscentriška, bohemiška asmenybė, nuolat nepatenkinta šokėjais, nesugebančiais pamatyti jos unikalios vizijos. Režisierius žaisdamas stereotipiniais įvaizdžiais perkuria meno istoriją savo naujai perrašytais metamanifestais, pritaikydamas juos šiuolaikinei visuomenei.

Visgi trylikos video instaliacijų perkūrimas į vienos linijos pilno metražo kūrinį atima iš žiūrovo galimybę suprasti kiekvieno segmento prasmę. Filme įvairios dalys persipina viena su kita, taip Fluxus susimaišo su siurrealizmu arba futurizmas įsiterpia į dadaizmą. Kai kurie segmentai iškarpomi ir parodomi sutrumpinti, palyginus su rodytais parodinėje erdvėje, taip kūrinio paveikumas mažėja. Pasak paties autoriaus, idėja sukurti pilnametražį atsirado ieškant finansavimo video instaliacijoms, kadangi taip buvo lengviau parduoti patį kūrinį. Tačiau norint patirti meno kūrinį, jį geriau stebėti ekspozicijoje. Vis dėlto „Manifesto“ žiūrėjimas kino salėje virsta smagiu žaidimu, kurio metu bandai atspėti, kokie originalūs manifestai skamba iš aktorės lūpų.